Įgijęs medicininį išsilavinimą ir kažkada dirbęs greitosios pagalbos mediku, Kijevo gyventojas Olegas sako, kad iš darbo išėjo neapsikentęs tuo metu veikusių korupcinių schemų. Šiandien jis kukliai patvirtina turįs daugiau kaip du aukštuosius išsilavinimus, nedidelį nuosavą verslą, leidžiantį gyventi be didesnių rūpesčių, puikią šeimą. Atrodytų, ko daugiau reikia ramiam gyvenimui...
Tačiau jis pats sako negalintis ramiai gyventi ir iš šono stebėti, kaip į prarają ritasi jo tėvynė Ukraina. Buvęs vienas aktyviausių Maidano dalyvių, prasidėjus kone atvirai Rusijos agresijai, nuo praėjusios vasaros Olegas į karo veiksmų zoną, tiesiai į priešakines linijas, nuolat gabena paramą su agresoriumi besikaunantiems Ukrainos kariams.
„Aš ir mano pagalbininkai su štabais nedirbame. Turi žinoti, kad aš pagal oficialų apibrėžimą, net ne savanoris. Oficialiai aš – niekas. Aš, skirtingai nuo daugumos savanorių, neturiu jokių lengvatų, negausiu ATO (antiteroristinė operacija – red. past.) dalyvio statuso. Kad tai turėčiau, privalau užsiregistruoti, atvažiuoti į štabą, atiduoti visą atgabentą krovinį štabui, štabas ant oficialaus popieriaus uždės antspaudą, o paskui neva paskirstys. Bet štabas neskirsto. Štabas grobia. Daug ką sau pasiima. Nenoriu blogai kalbėti apie visus štabus, bet tie, kuriuos aš žinau, viską sau pasiima“, – paaiškina Olegas, kodėl rizikuodamas savo galva per apšaudymus braunasi iki pat priešakinėse pozicijose esančių karių.
Kalbamės jo namų kieme Kijeve. Virtuvėje tuo metu sukiojasi jo darbščioji žmona ir gamina vakarienę, o Olegas vis dairosi į duris ir pasakodamas apie savo patirtį Ukrainos kare sako, kad ne viską jai atskleidžia apie tai, ką tenka išgyventi mirtinai pavojingose kelionėse.
Pradžia – pagalba draugui
Karo baisumus Olegas sako pirmą kartą patyręs daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Atsidūręs sovietų kariuomenėje, 1989 m. – 1990 m. jis buvo išsiųstas į kovinių veiksmų zoną Kalnų Karabache. Po Maidano, Rusijai pasisavinus Krymą ir prasidėjus karo veiksmams Ukrainos rytuose, į kariuomenę jis pasiprašė savanoriu. Prieš metus balandį net buvo gavęs šaukimą, bet kariauti jo taip ir nepaėmė – dėl artėjančios amžiaus ribos, po kurios į kariuomenę nebeima (tuomet tai buvo 45 metai).
Tuo pat metu jis sužinojo ir apie sunkią abiejų tėvų ligą. Netrukus jie vienas po kito mirė.
Palaidojęs tėvus, o taip pat ir panašiu metu mirusią senelę, Olegas vėl pasiprašė savanoriu į frontą. Šį kartą kelią į savanoriškuosius batalionus jam užkirto kojos trauma – tvarkant tvorą ant kojos užkrito ir ją sulaužė didelis akmuo. Trauma buvo sunki, koja ilgai gijo.
„Sėdėjau namie, vaikščiojau tik su ramentais. O tuo metu mano draugas savanoriu išėjo į 12-ąjį Kijevo batalioną. Jis man paskambino iš fronto ir paklausė ar negaliu šio to atvežti. Jiems trūko elektros generatorių elektrinių pjūklų...
Atsakiau, kad jokių problemų, tuoj viską surinksiu ir atgabensiu. Bet kai ruošiausi išvažiuoti, pajutau, kad kažkas ne taip. Ilgai negalėjau jam prisiskambinti, o vėliau jis pats man paskambino. Ir sako – palauk šiek tiek, mus visus sudegino. Ir ryšys nutrūko“, – savanoriavimo pradžią gabenant į frontą pagalbą kariams prisiminė Olegas.
Aplakstęs Kijeve esančius štabus, vyras pagaliau sužinojo, kad naktį draugo dalinį užgriuvo pragarišką rusiškų artilerijos sistemų „Uragan“ ugnis. Tai yra dar sovietų laikais sukurta reaktyvinė salvinės ugnies sistema, naikinanti visą, kas gyva, šarvuota ir įtvirtinta. „Tai ne „Grad“. Tai „Uragan“. Tai yra kažkas siaubingo. Tai dešimt kartų baisiau už „Grad“. Gali įsivaizduoti?“, – sako Olegas.
Kariškiai draugo likimu susirūpinusiam vyrui negalėjo pasakyti nieko paguodžiančio. Niekas nežino, kokių patirta nuostolių, kokia situacija po apšaudymo.
Vaizdas sukrėtė
Praėjus parai, Olegas vis dėlto sugebėjo prisiskambinti draugui. „Vežk viską. Mes čia nuogi“, – draugo žodžiai suveikė tarsi katalizatorius. Per trumpą laiką surinkęs rūbų, batų, maisto krovinį ir gavęs šarvuotą automobilį, Olegas išvažiavo į savo pirmą kelionę į priešakines pozicijas.
„Patikros punkte atviru tekstu sakė, kad aš esu ligonis. Davė ten man dėl viso pikto dvi granatas – visi buvo atsitraukę, bet niekas nežinojo, kur. Pakeliui sutikau bataliono, kurį sudegino, žvalgų grupelę. Jie bandė grįžti į pradines pozicijas ir surinkti tai, kas dar buvo likę ar išlikę. Važiavau kartu su žvalgais ir man kažkaip pavyko surasti draugo būrį.
Vaizdas buvo klaikus. Sudegino – ne tas žodis. Aplinkui krito raketos, daug žmonių žuvo, tiesiog sudegė. Buvo daug sužeistų. Radom juos ant kalno. Vaizdas sukrėtė. Guli visi ant žemės, tokie, kaip pavyko išsigelbėti – nuogi ir basi. Į mus niekas dėmesio nekreipia. Ko čia atvažiavom? Kaip patekom? Kas mes tokie? Niekam tai neįdomu.
Kažkaip suradau savo bičiulį. Tas negalėjo savo akimis patikėti... Klausia, kaip radau? O aš ir pats negaliu to paaiškinti. Ten tokia vieta, jokie telefonai neveikia“, – sukrečiančią pirmą savo kelionę pas karius prisiminė Olegas.
Tuo metu savanoriškasis karių rėmėjų judėjimas buvo tik ką prasidėjęs. Sulaukę pagalbos, kariai net klausinėjo, kiek viskas kainuoja. Tačiau netrukus paramą tvarkingai išsidalino, gumines šlepetes pakeitė batais, sudegusias uniformas – atvežtomis, atsidėjo maisto atsargų.
„Išvažiavau namo, bet tas sukrečiantis įspūdis liko. Vėliau dar porą kartų į kitus dalinius užsukau. Ir visur tas pats baisus vaizdas – neaprengti, alkani... Taip ir prasidėjo. Pradėjau žmones organizuoti, pats pradėjau savanoriauti. Pradėjau rinkti krovinius, ieškoti mašinų, kuriomis būtų galima viską nugabenti. Ir pradėjau nuolat viską vežioti. Po penkioliktos kelionės net nustojau skaičiuoti, kiek kartų aš jau ten buvau.
Važinėjau visur. Visų pirma važiavau į 12-ąjį batalioną. Juos aprengėme, vėliau pas juos pradėjo važinėti kiti savanoriai. Ir tie vaikinai jau buvo aprengti bei pamaitinti. O netrukus netyčia atėjo žmonės ir paklausė ar negalėčiau vieno siuntinuko į kitą batalioną užvežti. Taip viskas ir pradėjo suktis. Jau dabar, jei tik kas prašo, net ir mažą dėžutę konkrečiam kariui paimame ir pristatome tiesiai į rankas“, – sako Olegas.
Gyvena su kariais
Nuo praėjusios vasaros gabendamas pagalbą kariams, Olegas išmaišė visą fronto liniją – nuo Ščiastjės iki Mariupolio. Patikros punktuose vyrą jau pažindavo iš veido.
Fronte besikaunančius karius Olegas vadina tikraisiais Ukrainos didvyriais. Net likę be maisto ir vandens, apšaudomi iš minosvaidžių, jie sulaikydavo su rusų pagalba besiveržiančius separatistus.
„Pas kai kuriuos atvažiuodavau ir pasilikdavau kelias paras. Ne tam, kad pašaudyčiau. Aš nešaudau. Tiesiog man reikia su jais pagyventi, pajusti jų problemas. Juk jie visada kuklinasi. Jei prašo, tai prašo kažkam kitam – termovizoriaus kolegai, kažko snaiperiui... O paklausti, ko patiems reikia, tik moja ranka ir sako, kad visko turi. Bet aš juk matau, kaip jie atrodo – batai išsiskėtę, kelnės pratrintos... Bet sako, kad visko turi.
Aš dėl to ir pasilieku pas juos, gyvenu su jais, valgau kartu, vaikštau su jais, kvėpuoju jų oru ir žiūriu, ko jiems iš tiesų reikia. O paskui grįžtu ir renku tai, ko trūksta vyrams.
Taip ir su „Aidaro“ vyrais susipažinau atsitiktinai. Tai paprasti valstiečiai, paprasti darbininkai, paprasti žmonės, kurie nuėjo kariauti. Bet kaip jie kariauja! Jei jiems duotume gerą techniką, jie iki Uralo nueitų“, – kalba savanoris.
Vežiodamas paramą į frontą, jis vėl prašėsi savanoriu į frontą. Galiausiai liovėsi sutikęs Ukrainos spec. pajėgų karius.
„Specukai man pasakė – tu gerai dirbi savo darbą. Tu gerai savanoriauji... Kiekvienas turi būti savo vietoje. Mes gerai kariaujame. Kažkas gerai uždirba, kad tau perduotu paramą. O tu mums viską atveži. Jei visi būsime savo vietose, mes laimėsim. Todėl padedu jiems ir toliau“, – sako Olegas..
Domėjosi separatistai
Aktyvi Olego veikla neliko be dėmesio ir separatistų pusėje. Vyras, nors ir nenoriai, pripažino lrytas.lt žurnalisto turimą informaciją, kad dar rudenį už jo sugavimą vienas pilietis užimtose teritorijose pasiūlė nemažą piniginį atlygį. Tuomet net patys Ukrainos kariai, kuriuos rėmė Olegas, saugumo sumetimais kurį laiką draudė jam važinėti į frontą.
Vėliau pinigus siūlęs žmogus iš Donbaso išnyko (apsistojo lyg ir Kryme), o Olegas savo keliones atnaujino.
„Kai kuriuose patikros punktuose stovi ne mūsų kareiviai, o buvę Berkuto nariai. Savo nuodėmes ten išpirkinėja. Bet būna, kad jie mus ir išduoda... Nuolat mus fotografuoja, filmuoja... Mes (pagalbą gabenantys savanoriai – red. past.) juk trukdome. Man Luhanske vienas veikėjas tiesiai šviesiai pasakė – jei ne jūs „svolačiai“ savanoriai, mes jau seniai šitą karą būtume išlošę“, – sako vyras.
Jau kurį laiką jis ne tik pats gabena pagalbą į priešakines pozicijas, bet padeda tai daryti ir lietuvių pagalbos Ukrainos kariams grupės „SOS Ukrainos kariams“ bei analogiškos latvių grupės „SOS palidziba Ukrainas armijai“ savanoriams.
„Kažkaip vieną kartą fronte sutikau jauną, ką tik pradėjusį savanoriauti jauną vaikiną. Jis dar buvo žalias, visas pilnas kažkokios tuštybės. Net šiek tiek pyktelėjau pamatęs užrašą ant jo marškinėlių: „Didvyriai nemiršta“. Miršta tie didvyriai, taip jam ir pasakiau. Jie lieka mūsų atmintyje, bet fronte miršta ir jie. Todėl ten fronte nereikia skambių frazių. Vyrams reikia konkrečios pagalbos, kad tų didvyrių mirtų kuo mažiau„, – sako Olegas.
