Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas išsišiepęs stovėjo tarp JAV lyderio George’o W.Busho ir Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio, kai Amerikos vadovas pasilenkė paspausti rankos Japonijos premjerui Junichiro Koizumi.
Tai buvo puiki nuotrauka – visos šios šalys buvo pagrindinės veikėjos Antrajame pasauliniame kare ir visų jų lyderiai 2005 metų gegužės 9-ąją susirinko Maskvoje stebėti karinio parado nacių kapituliacijos proga.
Nors tada pasaulyje, ypač Europoje, nestigo pykčio purslų dėl JAV invazijos į Iraką, daugelis sutiko, jog Antrojo pasaulinio karo pabaigą švęsti verta. Švęsti kartu – į Rusiją atvyko net pirmasis Kremliui skersai kelio stojęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka.
Praėjo dešimt metų, ir padėtis visiškai kitokia. V.Putinas galės džiaugtis, jeigu Pergalės dieną paradą stebės bent pora Europos šalių prezidentų.
Krymo aneksija ir Rusijos agresija Rytų Ukrainoje apnuodijo maskvietiškąją gegužės 9-osios šventę. Nėra daug Vakarų valstybių lyderių, norinčių stebėti paradą, kuriame greičiausiai šmėžuos ir raketų sistemos „Buk“.
Taip, tos pačios sistemos, viena kurių pernai liepą virš Rytų Ukrainos numušė „Malaysia Airlines“ keleivinį lėktuvą ir pražudė visus 298 juo skridusius žmones.
V.Putino niekas nebelaukia
Net prieš penkerius metus, net po Rusijos ir Gruzijos karo Pergalės dienos parade dalyvavo ir JAV kariškiai. Amerika ir Sovietų Sąjunga per Antrąjį pasaulinį karą buvo sąjungininkės.
Šiandien Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas įsižeidęs aiškina, kad „amerikiečiai ir agresyvusis Europos Sąjungos branduolys sabotuoja“ šventinius Kremliaus planus.
Skųstis turbūt yra kuo. Daugiausia dėmesio šiemet greičiausiai pritrauks uždarosios Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-unas – jam kelionė į paradą Maskvoje bus pirmoji oficiali komandiruotė į užsienį.
70-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje metines pradėta minėti dar pernai birželio mėnesį, kai Prancūzija prisiminė sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje 1944 metais.
Šįmet vasarį atėjo ir praėjo Jaltos konferencijos, per kurią Josifui Stalinui iš esmės buvo leista pasiglemžti visą Rytų Europą, jubiliejus. Balandžio 25-ąją prieš 70 metų JAV ir Sovietų Sąjungos kariuomenės susitiko prie Elbės upės Vokietijoje.
Bet kadangi Kremliaus veiksmai Donbase pernai vis agresyvėjo, V.Putino tarptautiniuose minėjimuose niekas ėmė nebelaukti.
Antai sausį Lenkijos vyriausybė leido suprasti, kad Rusijos prezidentas nekviečiamas į Osvencimo koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metines, nors į šalį atvyko dešimtys kitų šalių lyderių.
Pamiršdavo neparankią tiesą
Antrasis pasaulinis karas jau turėtų būti istorija.
Vokietija, anuomet pagrindinis blogio šaltinis, jau atpirko savo nuodėmes, sukūrė pavyzdinę demokratiją, susitaikė su kaimynais ir laiko už vadžių visą ES.
2015-ieji turėtų būti proga švęsti faktą, kad Europa per septynis dešimtmečius pasiekė tiek daug.
Tačiau šiemetė Pergalės diena virto ideologiniu susirėmimu, daugiau pasakančiu ne apie praeitį, o apie dabartį.
Dešimtys iš Sovietų Sąjungos griuvėsių išnirusių valstybių Rytų Europoje atkapstė ir sudėtingos istorijos šleifą. Nedideles valstybes prieš 70 metų stumdė ir naciai, ir komunistai.
Ir Baltijos valstybės, ir Balkanai kalbėjo apie išdavystes, kolaboravimą, pasipriešinimą, vergavimą. Tos pačios milžinės kariai ir šiandien gali būti laikomi tiek išvaduotojais, tiek užkariautojais, tiek okupantais.
Žinoma, sovietinėje istoriografijoje neaiškumams ar neparankiems faktams vietos nebuvo – vadovėliuose Raudonoji armija buvo vaizduojama kaip nenuginčijama karo su fašistais laimėtoja.
Sovietai pamiršo Molotovo-Ribbentropo paktą, atidavusį Baltijos šalis J.Stalinui, nekreipė pernelyg daug dėmesio į holokaustą, menkino sąjungininkų Vakaruose pergales.
Ir pats karas buvo vadinamas Didžiuoju tėvynės karu, prasidėjusiu tik 1941 metais, kai naciai užpuolė Sovietų Sąjungą. Visai nesvarbu, kad J.Stalinas ir Adolfas Hitleris beveik dvejus metus džiaugėsi vaisinga partneryste.
Klestintis karo kultas
Atvirai apie krauju suteptą šalies istoriją rusai kalbėjo vos kelerius metus – Boriso Jelcino epochos pradžioje.
Rusijos lyderiai, ypač V.Putinas, vėliau suvokė negalintys iš žmonių atimti bene vienintelio masinio pasididžiavimo.
Didvyriška pergalė prieš nacius prilygo nacionalinei idėjai, suvienijančiai visus rusus, – kažin ar šalyje yra šeimų, kurių nariai nebūtų nukentėję per karą. 70 metų senumo įvykiai vaizduojami šimtuose filmų.
Nenuostabu, kad Pergalės diena yra svarbiausia diena visoje Rusijoje. Šventė tokia ypatinga, kad šįmet V.Putinas net sukvietė ministrus į Kremlių ir patikrino, kaip ruošiamasi gegužės 9-osios paradui.
„Deja, šiandien ne tik stebime pastangas iškraipyti karo įvykius, bet ir girdime cinišką, atvirą melą, šmeižiantį visą didvyrių kartą“, – per susitikimą pareiškė Rusijos prezidentas.
Omenyje jis turėjo išties apgailėtinus ir akivaizdžiai politinius kai kurių Rytų Europos šalių pareigūnų pareiškimus.
Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas sausį „prisiminė“ sovietų invaziją į Ukrainą ir Vokietiją, o Lenkijos diplomatijos vadovas Grzegorzas Schetyna paskelbė, kad Osvencimą išvadavo etniniai ukrainiečiai.
S.Lavrovas tokius komentarus pavadino šventvagiškais.
Toks žodis pasirinktas neatsitiktinai – Antrojo pasaulinio karo kultas Rusijoje kone religinis, o sovietinių pergalių klastoti esą nevalia.
Fašistai – tie, kurie nepatinka
Tačiau problema – ne pastangos sumenkinti dešimčių milijonų žuvusių Sovietų Sąjungos karių ir civilių auką, o faktas, jog Rytų Europai išlaisvinimas iš nacių jungo virto vergavimu komunistams.
Pagal rusišką istorijos versiją visi tie, kurie kovėsi su fašistais, buvo ne komunistai ar demokratai, o tiesiog antifašistai. Rusijoje nuo žodžio „fašistas“ nulupta ideologija – jis reiškia „visus tuos, kurie mums nepatinka“.
V.Putino režimas atvirai autoritarinis, o Rusijos lyderį garbina kraštutinių dešiniųjų – fašistinės partijos Vakarų Europoje, todėl Kremliaus susirūpinimas dėl fašizmo veidmainiškas. V.Putinas – ne ideologas, o oportunistas.
Ir jis tikrai negalėjo praleisti progos pasitelkti sovietinę retoriką ir parodyti rusams, kad Ukrainoje į valdžią po revoliucijos atėjo „fašistai“. Kad Rusiją siekia pavergti JAV ir NATO – visai kaip Trečiasis reichas prieš 70 metų.
Piktų amerikiečių kėslų įrodymas neva ir yra JAV prezidento Baracko Obamos atsisakymas atvykti į Maskvą gegužės 9-ąją.
Vis dėlto tai, kad jubiliejinio parado tokiu metu, kai Rusija sėja agresiją kaimyninėje šalyje, nestebės JAV lyderis, šiaip jau nėra staigmena.
Lygiai prieš 20 metų Billas Clintonas atvyko į Maskvą, bet parado nestebėjo, taip protestuodamas prieš brutalius Rusijos karinius veiksmus Čečėnijoje.
Taip šiemet, beje, elgiasi ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel – ji tik gegužės 10-ąją padės gėlių prie Nežinomo kareivio kapo.
