1989 metais Fidelio Castro paskelbtą šūkį „Socializmas arba mirtis“ iki šiol galima pamatyti įvairiose Havanos viešosiose vietose. Tačiau prieš dvidešimt metų kai kurie kubiečiai jį nusprendė priimti tiesiogiai.
JAV radijo stoties WNYC laida „Radiolab“ praėjusį mėnesį papasakojo neįtikėtiną istoriją apie dešimtojo dešimtmečio pradžios jaunimo maištą prieš šalies, atsitvėrusios nuo pasaulio, sistemą.
Itin keistam sukilimui pagrindą davė 1991 m. pasibaigus karui Angoloje į Kubą grįžę kariai, kurie parsivežė ŽIV užkratą.
Valstybė pradėjo masinį žmonių tikrinimą dėl šio viruso, o užsikrėtusiuosius uždarydavo į sanatorijas šalies glūdumoje.
Pankų, pasivadinusių „Los Frikis“ („Keistuoliai“) vardu, idealu tapo Papo La Balla (Kulka). Anarchistas, protestuodamas prieš F.Castro režimą, tyčia susileido ŽIV užkrėsto kraujo.
Tai sukėlė tikrą judėjimą tarp ilgaplaukių jaunuolių, norėjusių klausytis roko muzikos. Papo La Ballos pavyzdžiu iš pradžių pasekė dešimtys, o vėliau ir šimtai kubiečių.
Nors injekcijomis sau paskelbė mirties nuosprendį, kubiečiai sugebėjo pasiekti ir tam tikrą laisvę. Sergantys AIDS buvo uždaryti į sanatorijas, kurios tapo savotiškomis laisvės salelėmis.
Laukinėje gamtoje įrengtos stovyklos iš pradžių buvo pavaldžios kariuomenei ir iš tikrųjų buvo panašios į koncentracijos stovyklas.
Tačiau vėliau sanatorijos perėjo Sveikatos apsaugos ministerijos žinion.
Pažangūs Kubos gydytojai savo pacientams negailėjo maisto ir vaistų, o jų laisvės beveik nevaržė.
Sanatorijų teritorijoje likę gyventojai pasakojo, kad eidamas pro namelius galėjai išgirsti grupių „Nirvana“, „AC/DC“, „Metallica“ ar „Led Zeppelin“ muziką.
Šiose mažose laisvės salelėse kurį laiką gyvenę anarchistai laisvės idėjomis užkrėtė tūkstančius sekėjų. Idėjų siekta ir ne tokiais drastiškais būdais.
Kubiečiai aistringai kovojo už didesnę gyvenimo laisvę autoritarinių lyderių daugelį dešimtmečių valdomoje šalyje. Kovojo iš vidaus, bet jau netrukus laisvės į salą galės atvežti ir amerikiečiai. Ką jie ten ras?
Durys pamažu atsidaro
JAV ir Kubą sieja seni ryšiai, tačiau jas – kaip tolimus giminaičius – tik neseniai suvienijo pasikeitęs požiūris. Atrodo, kad šalys vis dėlto nusprendė pripažinti, kad pasaulis tikrai nebėra toks, koks buvo prieš 50 metų.
Šią savaitę JAV prezidentas Barackas Obama pranešė esąs pasirengęs išbraukti Kubą iš terorizmą remiančių valstybių juodojo sąrašo. Kuba šiame sąraše yra nuo 1982-ųjų, o ją pašalinus jame liktų tik Iranas, Sudanas ir Sirija.
Žingsnį pasveikino ir Havanos diplomatai, ir paprasti kubiečiai.
„Kubos vyriausybė sveikina JAV prezidento sprendimą pašalinti Kubą iš sąrašo, kuriame jos niekada ir neturėjo būti“, – antradienį sakė už santykius su JAV atsakinga diplomatė Josefina Vidal.
„Pagaliau durys šiek tiek prasivėrė! Tai visada gerai“, – Havanos gatvėje nuaidėjo ir į pensiją išėjusios buhalterės Mercedes Delgado šūksnis.
Negana to, praėjusį savaitgalį B.Obama ir Kubos prezidentas Raulis Castro Panamoje surengė pirmąsias tiesiogines Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kubos lyderių derybas.
Dabartinis Kubos vadovas negailėjo gražių žodžių B.Obamai. Po JAV prezidento kreipdamasis į abiejų šalių žiniasklaidą R.Castro atsargiai rinko žodžius, bet galiausiai pareiškė: „Prezidentas B.Obama – sąžiningas žmogus.“
Tokie žodžiai buvo neįsivaizduojami, kol Kubą valdė jo brolis Fidelis, prie šalies vairo stovėjęs nuo 1959 iki 2006 metų, kai dėl ligos buvo priverstas pasitraukti iš savo posto.
Sala – tarsi burbulas
Nors Kubą ir JAV Floridos valstiją skiria tik 150 kilometrų, Havana atrodo įstrigusi visiškai kitame amžiuje.
Vienas dažniausiai pasaulyje sklandančių patarimų vykstantiems į šią šalį atspindi jos, kaip istorijos muziejaus, įstrigusio šeštajame dešimtmetyje, statusą.
Metų metus ir lietuviai vieni kitiems kartoja: „Važiuokite ten, kol broliai Castro dar gyvi.“
Praėjusių metų pradžioje Kuboje apsilankiusi lietuvė Ugnė Ritchik patvirtino pasakojimus apie šią uždarą salą. Anot keliautojos, turistų srautas jau ir dabar labai gausus.
Jos apsilankymo metu Amerikos ir Kubos santykių atšilimas dar nebuvo prasidėjęs. JAV atstovybė užgožta kubietiškų vėliavų, kad žmonės nematytų švieslentės su pareigūnų Vašingtone pareiškimais.
„Tačiau visą laiką buvo justi, kad šalis yra lyg burbulas, kuris tuoj sprogs ir pasirinks arba atsivėrimo pasauliui kelią, arba dar labiau užsidarys. Šiandien jau beveik aišku, kad tai, ko gero, bus pirmasis variantas“, – „Lietuvos rytui“ sakė Ugnė.
Moteris pridūrė, kad jai bus labai įdomu stebėti, kaip Kubai seksis eiti vakarietišku keliu.
Ugnė norėtų sugrįžti po 10–20 metų – kadangi salos laukia neišvengiami pokyčiai, įdomu, ar permainos pagerins kubiečių gyvenimą.
Skurdas, romas ir salsa
U.Ritchik šalyje įsiminė beprasmis vietos gyventojų darbas, nešvara ir nuostabi architektūra, tiesa, namai aptriušę, neremontuoti.
„Vos išlipusius iš lėktuvo oro uoste mus pasitiko moteris. Ji rinko pinigėlius už tai, kad atplėšia ir duoda tualetinio popieriaus lapelį, nors kabinoje taip pat galima rasti tualetinio popieriaus“, – juokėsi turistė.
Nemalonūs kvapai, apgriuvę namai ir nešvarūs indai lietuvei pasirodė norma tiek gatvėse, tiek viešbučiuose, tiek privačiuose namuose.
Miestuose labai daug apleistų pastatų. O kadangi infrastruktūra itin prastai prižiūrima, labai daug tiesiog pajuodusių ar net sugriuvusių namų.
„Beveik visi kubiečiai, su kuriais bendravome, išgirdę, kad esame iš Lietuvos, visuomet labai smagiai linksėjo. Dėl mūsų sovietinės praeities dauguma puikiai žino ir Lietuvą, ir Vilnių.
Labai dažnai sulaukdavome klausimo, kaip geriau – dabar ar sovietmečiu? Tad nuotaika, kad sistema neveikia, ten jau tvyrojo ore“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Ugnė.
„Ten karaliauja skurdas, nepriteklius ir deficitas. Dėl to žmonės labai solidarūs – stengiasi padėti vieni kitiems ir dalinasi tuo, ką turi. Jei to, ko reikia, neturi, suranda pas kaimyną“, – pridūrė lietuvė.
Jai kubiečiai pasirodė darbštūs ir nagingi – daugelio reikalingų daiktų nėra, tad tenka patiems pasigaminti ar susiremontuoti automobilį, kuris į šalį buvo įvežtas dar iki 1959-ųjų revoliucijos.
Tiesa, Havanos gyventojai, išlepinti turistų, ne tokie nuoširdūs kaip žmonės provincijoje. Atvirkščiai – keliautojams teko ne kartą tikrinti tai, kas prirašyta sąskaitoje.
Vis dėlto kubiečiai į tai nežiūri rimtai – jeigu parodai, kad suklydo, sako „amigo“ ir pila pilną stiklą romo.
„Iš tiesų romas ir cigarai – visai ne mitas. Kaip ir salsa, kurią šokti moka turbūt kiekvienas. Dažnas kubietis ar kubietė geria romą tiesiog gatvėje iš mažo popierinio pakelio (pas mus tokiuose parduodamos sultys su šiaudeliu vaikams) arba rūko kubietišką cigarą“, – prisimena U.Ritchik.
Atsivėrusios rinkos
Įsibėgėjęs JAV ir Kubos santykių šilimo procesas didžiausius pokyčius žada patiems kubiečiams. Staigus kubietiškų produktų paklausos didėjimas Amerikoje gali stipriai pakeisti cigarų pramonę.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išaugus jų paklausai, kubietiškų cigarų gamintojai pradėjo tiekti prastos kokybės gaminius. Tačiau dabar nenori kartoti tos pačios klaidos.
„Negaliu gaminti daugiau cigarų, nes žemės staiga nepadaugėjo. Mieliau sukčiau jų tiek pat, tik geresnių“, – CNN sakė cigarų gamintojas Hirochi Robaina.
Dabar Robainų šeimos ūkis kasmet pagamina 4–5 milijonus cigarų. Tokio skaičiaus tikrai neužteks kubietiško dūmo išsiilgusiems amerikiečiams, todėl jų kaina greičiausiai didės.
Sunku patikėti, kad abu lyderiai tiesiog apsikabins, aptars prekybos ryšius, laukiamą amerikiečių antplūdį ir pasidžiaugs, kad Kuba nebėra akmenukas Vašingtono bate.
Vienas didelis dramblys, kurio nebus galima ignoruoti, yra žmogaus teisės Kuboje. JAV vienašališkai gali rodyti įvairius gražius gestus, tačiau viskas priklauso ir nuo to, kaip elgsis Havana.
Taip pat Kubą dar smaugia ir prekybos embargas, kurį R.Castro tikrai galės prikišti B.Obamai. Tačiau JAV prezidento rankos surištos, nes atšaukti embargą gali tik Kongresas.
Vis dėlto nuo sausio mėnesio draudime pramušta viena nemaža skylė.
Amerikiečiai į Kubą iki šiol galėdavo patekti tik gudraudami – pavyzdžiui, kalbėdami apie švietimo misijas, labdaros organizacijų veiklą. Bet dabar jie į šalį gali vykti ir kaip turistai – tiesa, registruotomis grupėmis – ir Kuboje pramogauti.
Be to, iš Kubos į JAV ir kitas šalis jau dabar galima įsivežti iki 100 JAV dolerių vertės alkoholio ir rūkalų.
Ar pradės aižėti režimas?
Kai kurie kelionių organizatoriai, siūlantys šią paslaugą, jau dabar pastebėjo susidomėjimą teisėtu turizmu į Kubą.
Viešbučiai Havanoje ir kituose miestuose dažniausiai neatitinka tarptautinių standartų. Geresnį maistą ir paslaugas teikiančios apgyvendinimo įstaigos jau dabar sezono metu nespėja suktis, todėl turistų srauto padidėjimas gali sukelti iššūkių.
„Amerikiečiai turistai yra labai reiklūs. Kaip mes jiems paaiškinsime, kad taksi neatvyko, nes neturi padangų, arba kad kambariuose nėra vandentiekio?“ – nuogąstauja 34 metų viešbučio darbuotojas iš Havanos Maikelis Gonzalezas.
Tačiau visos šios ekonominės reformos nebūtinai reiškia ir politinius pokyčius šalyje.
Užtenka pažvelgti į Kiniją, kur laisvoji rinka nesuardė sustabarėjusio Komunistų partijos aparato.
Disidentai Kuboje sveikina santykių atšilimą, o vyriausybė pažymi, kad politinių areštų skaičius sausį sumažėjo iki 178, nors praėjusiais metais siekė 741 per mėnesį.
Tiesa, tokia politinė tolerancija dar nėra patikrinta ir gali baigtis tada, kai JAV Kongreso nariai patikės, kad embargą galima atšaukti.
Bet kokiu atveju net jeigu artėjantys pokyčiai suardys Kubos miestų senovinę idilę ar į komunistų valdomą salą privilios greitojo maisto restoranų tinklų, šalis ir po dešimtmečio vis dar bus patraukli atvykėliams.
Pagrindiniai faktai apie Kubą
Kubos Respublika yra salų valstybė tarp Karibų jūros, Meksikos įlankos ir Atlanto vandenyno. Didžiausias miestas ir sostinė – Havana, kurioje gyvena 2,1 mln. žmonių.
Pačioje saloje, kurios plotas – beveik 110 tūkst. kvadratinių kilometrų, gyvena kiek daugiau nei 11 mln. žmonių. Salos forma primena krokodilą, tad Kuba dažnai ispaniškai vadinama „El Cocodrilo“.
Nuo 1492-ųjų, kai iš Europos atplaukė Kristupas Kolumbas, Kuba priklausė Ispanijos Karalystei. Sala oficialiai nepriklausoma tapo po Ispanijos ir JAV karo 1898 metais, o nuo 1902-ųjų buvo laikoma amerikiečių protektoratu.
Respublikai niekaip nesisekė sustiprinti demokratijos ir valdžią 1952 metais perėmė diktatorius Fulgencio Batista.
Vis dėlto Kuboje ir toliau vyravo chaosas, o 1959-ųjų sausį F.Batistos vyriausybę nuvertė vadinamasis Liepos 26-osios judėjimas, kuriam vadovavo F.Castro.
1961 m. balandį amerikiečiai nesėkmingai bandė surengti invaziją į Kubą. Iš JAV laivų Kuboje išsilaipinę Centrinės žvalgybos valdybos agentai ir Amerikoje gyvenantys kubiečiai ketino nuversti F.Castro valdžią.
Nekviesti svečiai susidūrė su pasipriešinimu ir per 72 valandas buvo apsupti. Šis incidentas vadinamas Kiaulių įlankos – joje išsilaipino ginkluoti amerikiečiai – krize.
Kubos ekonomika paremta socialistiniais principais – visas ūkis grindžiamas planine ekonomika. Beveik visą pramonę valdo valstybė, o daugelis kubiečių dirba valstybiniame sektoriuje. Tiesa, pastebima, kad vis daugiau žmonių pradeda dirbti privačiame sektoriuje.
Kuboje vienam gyventojui tenka daugiausia gydytojų pasaulyje. Šalis net siunčia savo gydytojus į valstybes, kur jų labiausiai trūksta. Pastaruoju metu – į Venesuelą.
