Įvairiausio plauko „šaltiniai karališkuosiuose rūmuose“ jau nuo balandžio pradžios šnibždėjo britų sensacijų besivaikantiems dienraščiams, kad egzistuoja itin didelė tikimybė, jog laimingąja data taps balandžio 21-oji.
Ši diena – dabartinės karalienės Elizabeth II gimtadienis. Ar galėjo būti geresnė dovana 89-erių sukaktį šventusiai monarchei nei Kembridžo kunigaikštienės gimdymas? Nenuostabu, kad dauguma lažybų aistruolių susigundė būtent šia data. O dabar graužia nagus.
Kiek mažiau populiarios buvo kitos dvi dienos – balandžio 23-ioji ir 29-oji. Pirmoji – Anglijos globėjo šv.Jurgio diena, o antroji – Williamo ir Catherine vestuvių diena. Stebint dviem milijardams televizijos žiūrovų visuose pasaulio kampeliuose pora susituokė prieš ketverius metus.
Bet visos šios „šaltinių“ pranašautos dienos jau praėjo, o 33-ejų Kate taip ir neskubėjo vykti į Londono Padingtono rajone esančios valstybinės Šv.Marijos ligoninės privatų skyrių „Lindo Wing“.
Pirmagimio laukė ilgai
Lygiai tas pat buvo ir prieš dvejus metus, kai „waity Katie“ (iš angliško žodžių sąskambio kilusi kunigaikštienės pravardė, kurią būtų galima išversti kaip „kantrioji Katrikė“) laukėsi savo pirmagimio.
Anuomet britų ir tarptautinė žiniasklaida Šv.Marijos ligoninės prieigas buvo apgulusi beveik mėnesį: nuo Joninių iki mažojo princo George’o gimimo 2013-ųjų liepos 22-ąją.
Nuobodžiaujantys žurnalistai tuomet iš dyko buvimo užsiėmė mezgimu, romanų skaitymu ir sudoku sprendimu. Po kelias savaites trukusio informacinio bado reporteriai buvo priversti imti interviu vienas iš kito. Visuomeninės BBC televizijos vienas vedėjų tiesioginio eterio metu kandžiai tarstelėjo: „Naujienų neturime jokių, bet mūsų darbui tai ne kliūtis.“
Šįsyk budi tik gerbėjai
Šįmet padėtis prie „Lindo Wing“ kitokia: jokio chaoso ir netvarkos. Kensingtono rūmų spaudos tarnyba su žiniasklaida sukirto rankomis: nė vienas reporteris ar fotografas neprivalo budėti prie ligoninės, nes galimybės užfiksuoti ką nors „išskirtinio“ lygios nuliui.
Mat visiems korespondentams buvo pažadėta: mobiliojo telefono ar elektroninio pašto žinutėmis būsite informuoti vienu metu.
Bet tik po to, kai pajutusi sąrėmius Kate jau bus atvykusi į „Lindo Wing“ ir patekusi į medikų komandos, kuriai vadovauja patyręs ginekologas Guy Thorpe-Beestonas, rūpestingas rankas.
Tad nuo balandžio 21-osios prie ligoninės būriuojasi ne žurnalistai, o tik maža saujelė užkietėjusių monarchistų.
„Jau 30 metų šitaip dalyvauju visuose karališkuosiuose renginiuose: jubiliejuose, vestuvėse, gimstant naujiems Windsorų dinastijos atstovams, taip pat ir vyresniųjų laidotuvėse.
Todėl jau žinau nerašytas taisykles: norėdamas užsiimti geriausias vietas, iš kurių tave tikrai pastebės karališkosios šeimos nariai, turi kelias dienas pakentėti. Esu pensininkas – laiko ir kantrybės turiu sočiai. Čia belaukiant man sukako 80 metų. Atšvenčiau jubiliejų prie įėjimo į ligoninę.
Tikėjausi, kad dovanų gausiu žinią apie naujagimį. Bet nieko, galiu palaukti“, – „Lietuvos rytui“ sakė solidų jubiliejų kukliai atšventęs buvęs stalius Terry Huttas, pakrikštytas Karališkuoju Supergerbėju Nr.1.
Antrasis ne toks įdomus
Yra visa virtinė objektyvių priežasčių, kodėl šiemet Jungtinėje Karalystėje nejusti jokios didesnės karališkojo kūdikio karštinės.
Šalyje vyksta intensyvi rinkimų kampanija – gegužės 7-ąją per 50 milijonų britų balsuotojų nuspręs, kokią valdžią turės iki 2020-ųjų. Tad rimtos politinės naujienos pastūmėjo į šalį karališkojo gyvenimo smulkmenas.
Antroji priežastis – tragedija Nepale. Žemės drebėjimo nusiaubta valstybė turi kelių šimtmečių saitus su Jungtine Karalyste. Tad Bakingamo ir Kensingtono rūmuose buvo nuspręsta: pernelyg šventiškos žinios apie karališkosios šeimos pagausėjimą nederės su širdį veriančiais vaizdais iš Katmandu.
Tačiau bene svarbiausias veiksnys itin paprastas: antrasis Williamo ir Kate kūdikis tiesiog nekelia tokios susidomėjimo bangos, kokia kilo 2013-ųjų liepą, kai pasaulį išvydo princas George’as Alexanderis Louisas.
Mat šiam pirmagimiui maždaug po pusės amžiaus ar kiek ilgiau, jei princas Williamas bus ilgaamžis, teks užimti Jungtinės Karalystės sostą. O antrajam Williamo ir Kate vaikui šansai tapti monarchijos galva labai migloti.
Laukia psichologinis spaudimas
Nuo pat viduramžių anglai turi taiklų posakį: karališkosios šeimos tęstinumui reikia „įpėdinio ir atsarginio“ („the heir and the spare“).
Įpėdinio funkcijos – aiškios ir griežtai nubrėžtos. O štai atsarginio statusas labai amorfiškas, daugeliui Windsorų dinastijos atstovų tapęs sunkiu psichologiniu išbandymu.
„Neabejoju, kad Kate ir Williamas abu savo vaikus mylės vienodai, apgaubs tokiu pat rūpesčiu. Kol jie bus mažamečiai, jokia problema neegzistuos.
Tačiau laikui bėgant nebebus galima ignoruoti akivaizdaus fakto: vienas bus ruošiamas sostui, o kito gyvenimas, turint omeny monarchistines funkcijas, – betikslis. Nebent atsitiktų kokia nors tragedija ir vyresnėlis žūtų. Žinoma, tokio juodo scenarijaus niekas nenori.
Yra labai nesenų pavyzdžių, kai „atsarginių“ karališkosios šeimos narių gyvenimas susiklosto nekaip. Psichologinis spaudimas, kurį jie patiria, yra be galo didelis: viena vertus, lyg ir neturi jokių aiškių įsipareigojimų karūnai, kita vertus, normalus gyvenimas tau irgi neprieinamas“, – „Lietuvos rytui“ sakė britų rašytoja, knygos „Williamo ir Kate Britanija“ autorė Claudia Joseph.
Paaukojo ir meilę
Vienintelė dabartinės monarchės sesuo princesė Margaret yra bene tinkamiausias tokio laipsniško „nuriedėjimo nuo bėgių“ pavyzdys.
Ketveriais metais jaunesnė už Elizabeth II, pokario laikais gražuole vadinta Margaret buvo antroji įpėdinė į monarchijos sostą. Populiarioji Margaret buvo tikra XX a. šeštojo dešimtmečio aukštuomenės vakarėlių liūtė.
Bet jos sūnėno princo Charleso gimimas 1948-aisiais ją stumtelėjo laipteliu žemyn. Kitų Elizabeth II vaikų gimimas Margaret nustūmė net į šeštąją poziciją. Būdama vos aštuoniolikos metų princesė įsimylėjo vedusį kariškį Peterį Townsendą, 16 metų už ją vyresnį dviejų vaikų tėvą. Nors jis 1952-aisiais išsiskyrė ir pasipiršo 23 metų princesei, tuometis politinis elitas bei Anglikonų bažnyčia šnairavo į tokią sąjungą ir ją užblokavo.
Margaret teko pamiršti savo gyvenimo meilę.
„Mano nuomonė niekam nerūpi“, – savo patikėtinei skundėsi Margaret.
Būdama 30 metų ji ištekėjo už fotografo Anthony Armstrongo-Joneso, tačiau 1978-aisiais pora išsiskyrė. Dabar skyrybos monarchijos viduje mažai ką stebina, bet beveik prieš 4 dešimtmečius tai buvo pirmosios karališkosios skyrybos Anglijoje nuo pat karaliaus Henriko VIII laikų. Ilgametė rūkalė ir stikliuko mėgėja Margaret patyrė 3 širdies smūgius. Ji mirė 2002 m. sulaukusi 71-erių.
Įtartini brolio ryšiai
„Gal ne toks tragiškas, bet vis dėlto ne itin gerai susiklostęs ir kito „atsarginio“ – jaunėlio princo Charleso brolio Jorko kunigaikščio Andrew gyvenimas. Žiniasklaida jau ketvirtą dešimtmetį iki kaulų smegenų narsto kiekvieną jo intymaus gyvenimo nuotykį.
Šiemet JAV spauda jį viešai apkaltino praeityje turėjus seksualinių santykių su nepilnamete. Dabar aiškėja, kad tie kaltinimai nėra pagrįsti. Tačiau net ir atmetus seksualinius skandalus Jungtinėje Karalystėje požiūris į viešą Jorko princo veiklą labai nevienareikšmiškas.
Jis kaltinamas pernelyg artimais ryšiais su Azijos valstybių diktatoriais, didele aistra golfui ir menku entuziazmu realiam darbui. Pomėgis už dyką skraidyti po pasaulį prilipino jam gana žeidžiančią etiketę „oro mylių Andy“. Per savo jau netrumpą gyvenimą Jorko kunigaikščiui taip ir nepavyksta rasti aukso vidurio: jis nori gyventi taip, tarsi būtų laisvas žmogus, bet tuo pat metu mielai naudojasi karališkojo statuso teikiamomis privilegijomis“, – sakė C.Joseph.
Iš „atsarginių" tapo sėkmės lydimais monarchais
Britų istorikai ir konstituciniai ekspertai skuba pridurti, kad šalia ne itin vykusių „atsarginio“ princo ar princesės pavyzdžių yra ir labai sėkmingai susiklosčiusių likimų.
Juk dabartinės monarchės Elizabeth II tikras senelis ir tėvas ir buvo tokie „atsarginiai“. Abiejų likimas taip netikėtai pasisuko, kad jie sėdo į Anglijos sostą ir tapo populiariais valdovais.
Kai 1865-aisiais, tebevaldant karalienei Viktorijai, gimė Jurgis V, jis tebuvo trečias eilėje į sostą. Tačiau mirus ilgametei imperatorei, tėvui Eduardui VII ir vyresniajam broliui Albertui Viktorui, 1910-aisiais Britanijos imperijos skeptras atiteko 44-erių Jurgiui.
Jis valdė daugiau nei ketvirtį amžiaus – iki 1936-ųjų. Būtent jo karaliavimo metu buvo įvykdyta daug radikalių tais laikais reformų: nuo moterų balsavimo teisės iki imperijos performavimo į valstybių sandraugą.
Jurgiui V mirus, į sostą žengė jo vyriausias sūnus Eduardas VIII. Tačiau šis plevėsa valdė vos 320 dienų. Meilę dukart išsiskyrusiai amerikietei Wallis Simpson jis iškėlė aukščiau tarnystės tautai. Kilusi karaliaus sosto atsisakymo krizė grasino į šipulius suskaldyti daugiau nei septynis šimtmečius gyvavusią monarchijos sistemą.
Tuomet karalystę nuo kracho išgelbėjo būtent „atsarginis“ – jaunėlis Eduardo brolis Albertas. Į sostą jis žengė pasirinkęs tėvo vardą – Jurgis VI.
Nors iš pat pradžių būta daug abejonių dėl mikčiojančio „atsitiktinio karaliaus“ gebėjimų, daugiau nei per 15 valdymo metų, ypač Antrojo pasaulinio karo metais, Jurgis VI įrodė esąs aukščiausios prabos konstitucinis monarchas.
Tad kas žino, galbūt XX amžiaus Windsorų dinastijos vingiai pasikartos ir mūsų epochoje: nenuspėjama istorija bent kelis kartus yra įrodžiusi, kad posakis apie „įpėdinį ir atsarginį“ gali apvirsti aukštyn kojom.
