Kuo grindžiamas Rusijos šviesuolių entuziazmas, „Lietuvos rytui“ aiškino nužudyto vieno opozicijos lyderių Boriso Nemcovo bendražygis Ilja Jašinas, kuris Vilniuje pristatė B.Nemcovo rengtą ataskaitą apie Kremliaus invaziją Ukrainoje „Putinas. Karas“.
– Į kurią Rusijos visuomenės dalį jūs taikysitės platindami B.Nemcovo ataskaitą? – paklausėme I.Jašino.
– Į visą visuomenę. Net į tuos, kurie dabar uoliausiai remia režimą.
– Kas jums leidžia tikėtis, kad pramušite pastarąją sieną? Juk atrodo, kad visuomenės dauguma kartoja oficialią Kremliaus versiją, jog „mūsų ten nėra“, bet iš tiesų labiausiai remia jo veiksmus, nes puikiai supranta, kad Rusija kariauja Ukrainoje, nors ir paslėptu būdu.
Tokie piliečiai greičiausiai numos ranka į šią ataskaitą dar ir dėl to, kad ją pateikiate jūs – „priešai“.
– Aš optimistas ir tikiu, kad pasiseks.
Vien dėl to, kad mes labiausiai stengiamės pabrėžti, kokią žalą jau padarė šis karas – ne tik visai valstybei, jos padėčiai pasaulyje, artimiausiomis tautomis buvusių rusų ir ukrainiečių santykiams, bet ir kiekvieno piliečio kišenei. Toks vienas pagrindinių mūsų akcentų.
– Bet ar ta kraštutinai agresyvi antivakarietiška mąstysena, kaip ir besąlygiškas tikėjimas vadu, jo „teisybe“ nėra per giliai įsišakniję?
Gal ta intensyvi Kremliaus propaganda tokia sėkminga todėl, kad pati Rusijos visuomenė to nori: pirmiausia – vado, po to – priešo?
– Jei taip manote, labai blogai galvojate apie mano tautą. Ji netrokšta jokio vado. Manyti, kad rusų tauta neverta demokratijos ir jai nepribrendusi, – tikroji ir pati didžiausia rusofobija.
Žinau, kad Europoje, o ir pačioje Rusijoje toks požiūris labai populiarus. Prie jo diegimo aktyviai prisideda pats Kremlius, nes būtent jam šis požiūris yra naudingiausias.
– Turiu galvoje ne tai, ar rusų tauta verta demokratijos, o rusai ir demokratija yra iš principo nesuderinami dalykai.
Ar žmonių mąstysena nėra taip giliai nučiuožusi į agresyvaus autoritarinio mąstymo ir pasaulio suvokimo bedugnę, kad jos iš ten tiesiog nebeįmanoma sugrąžinti?
– Esu tvirtai įsitikinęs, kad padėtis pataisoma. Bet svarbiausia – manau, kad ir pats Kremlius, nepaisant dabartinio palaikymo, nėra įsitikinęs savo pozicijų nepajudinamumu ir besąlygiška tautos ištikimybe.
Kodėl jis taip išsigando Maidano? Kodėl įžvelgė tokį didelį pavojų sau? Kodėl iki šiol maksimaliomis apsukomis varo propagandą, užsukinėja visus dar likusius demokratinių laisvių ir teisių varžtus, neriasi iš kailio stengdamasis neutralizuoti bet kokią protestų ar neramumų galimybę?
Todėl, jog režimas mano, kad jo padėtis grėsminga.
Taigi tikrai nemanau, kad mūsų visuomenės mąstymo ligos tokios beviltiškai sunkios, kaip gali atrodyti.
Visuomet reikia turėti galvoje tą nuodijančią atmosferą, kurioje šiuo metu gyvena žmonės, nuolatinį jų zombinimą.
Jeigu pavyktų tą atmosferą prasklaidyti, jei žmonės suprastų, jog V.Putinas neatkurinėja jokios imperijos, o tiesiog gina savo valdžią ir pinigus, padėtis imtų keistis.
Potencialas, kurį matėme per masinius protestus prieš kelerius metus, niekur nedingo. O juk tada žmonės protestavo ne dėl dešros kainų, o dėl to, kad V.Putinas grįžo į prezidento kėdę.
– Tebesitęsiant dabartinei geopolitinei krizei, kada pačioje Rusijoje galima tikėtis kokių nors ryškesnių pokyčių? Kita vertus, ar reali viltis, kad dabartinę diktatūrą pakeis demokratija, o ne brutalesnis režimas?
– Tai, kas anksčiau vyko dešimtmečiais, dabar užtrunka vos kelerius metus. Taip, pokyčiai bus skausmingi, pats V.Putinas daro viską, kad būtų kraujo.
Tačiau jo priešinimasis objektyviai istorijos tėkmei – beviltiškas, jis tik artina pokyčius.
Manau, vienintelė išeitis – derybos dėl taikaus valdžios atidavimo mainais į pagrindinių režimo atstovų, taip pat ir V.Putino, amnestiją.
Be to, manau, kad blogiau jau nebebus, o kokio nors „rūmų perversmo“ metu į valdžią atėjęs naujas klanas vis tiek siektų normalizuoti santykius su Vakarais.
Juk netgi dabartinis režimas, mano nuomone, nesiryžtų karinei agresijai prieš NATO ir Vakarus, nes, kartoju, jam svarbu ne tik valdžia, bet ir tuose Vakaruose esantys pinigai.
