Praėjusį savaitgalį nuskambėjusios žinios, kad katalikiškoje Airijoje įteisintos homoseksualų santuokos, Rusijoje gyvenantys netradicinės lytinės orientacijos žmonės gali tik pavydėti.
Taip, homoseksualai Rusijoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, nepaisant homofobų skleidžiamų mitų, egzistuoja jau seniai. Tačiau dabar, XXI amžiuje, kai daugelyje šalių netradicinės lytinės orientacijos žmonės nebesidrovi kalbėti, kad yra kitokie, Rusijoje tokiems asmenims tenka slėptis.
Ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo valdžios, kuri netoleruoja net užuominų apie homoseksualumą. Nenuostabu, jog niekinančią propagandą per televiziją girdintys tėvai sunkiai susitaiko, kad jų vaikai yra netradicinės lytinės orientacijos. Vis dėlto būrys motinų rado išeitį ir siūlo ją kitiems.
Suvokti vis dar sunku
Niekuo neišsiskiriančiame pastate Sankt Peterburgo centre renkasi gėjų ir lesbiečių šeimos, tikėdamosi čia sulaukti supratimo ir susitaikyti su savo vaikų netradicine lytine orientacija.
Nors grupė skirta tėvams, čia susirenka daug daugiau sūnų ar dukterų, kurie patyrė sunkumų po to, kai prisipažino esantys homoseksualūs. Homofobiškoje Rusijoje tokį pareiškimą daugeliui tėvų suvokti sunku.
Tėvų klube galioja kelios taisyklės: galima kalbėti tik jei laikai pliušinį drakoną, negalima pertraukti kitų, o telefonai turi būti išjungti.
„Motina sunkiai susirgo ir leido man ja pasirūpinti, – susirinkusiems pasakojo Sergejus, po prisipažinimo, kad yra gėjus, su motina susitinkantis labai retai. – Bent jau ji neberėkė kaip anksčiau: „Pasitrauk nuo manęs, gėjau, neliesk mano daiktų!“ Kad motina manęs nebeatstumia, reiškia, kad ji manimi rūpinasi.“
Septyniolika ženklelius prisisegusių žmonių visuomet sėdi ratu ir klausosi kiekvieno susirinkusio pasakojimo. Klubo veteranė Nina mano, kad visuomet padeda, kai išsipasakoji kitiems.
„Turi paaiškinti savo tėvams, kad homoseksualai nėra tokie, kokie vaizduojami per televiziją. Prireiks daug laiko, kol jie supras, kas vyksta. Bet juk visi myli savo vaikus, visi galiausiai supras“, – guodė Sergejų Nina.
Kiti netrukus paantrino kalbėjusiems ir pasakojo skaudžias asmenines istorijas apie tėvus, kurie išvijo juos iš namų arba išsiuntė gydytis nuo homoseksualumo.
Klubas – kaip prieglobstis
Per tokius susitikimus tėvai skatinami pateikti klausimų. Jiems rekomenduojama pažiūrėti filmų apie homoseksualus.
Čia ateina ir tie, kurie dar tik planuoja prisipažinti tėvams apie savo lytinę orientaciją, tačiau nežino, kaip geriausiai tai padaryti ir ar apskritai verta prabilti.
„Ilgą laiką gyvenau mažame kaime. Ten žodis „gėjus“ visiems kelia siaubą. Homoseksualas gali būti sugautas ir užmuštas tiesiog gatvėje, – pasakojo kitas grupės dalyvis Saša. – Visi mano artimieji yra senamadiškų pažiūrų. Bijau, kad jei pasakysiu savo motinai, ji ims kaltinti save.“
Homoseksualumas Rusijoje buvo išbrauktas iš nusikaltimų sąrašo tik 1993-iaisiais, praėjus keleriems metams po Sovietų Sąjungos žlugimo. Vis dėlto žmogaus teisių gynėjai teigia, kad dabar šalies homoseksualai susiduria su didesniu pavojumi nei bet kada anksčiau.
2014-aisiais tarptautinė organizacija „Human Rights Watch“ pateikė ataskaitą, kurioje įspėjo apie vis garsėjančią homofobišką retoriką ir išpuolius prieš homoseksualus.
Rusijoje jautėsi nelaimingas
Rusė Jelena užuovėją šiame klube rado prieš kelerius metus. Nors iš pradžių buvo nedrąsu, dabar ji įsitikinusi, kad homoseksualų tėvams naudinga kalbėtis ir įsijausti į kito žmogaus situaciją.
Prieš penkerius metus Jelena su sūnumi Dmitrijumi grįžo iš Japonijos, kur gyveno beveik dešimtmetį. Ji iškart pamatė, kaip sunku jos sūnui ir koks nelaimingas jis pasijuto Rusijoje.
Jai sūnus prisipažino sakydamas: „Noriu, kad mane išklausytum, bet tai tave gali išgąsdinti.“ Moteris prisimena, jog iki tol niekada net nebuvo pagalvojusi, kad sūnus gali būti homoseksualus.
„Po mūsų pokalbio buvo siaubinga, – teigė Jelena. – Atrodė, kad esu vienintelė motina, kuriai taip atsitiko. Mėginau neparodyti jam, kokia esu prislėgta. Bet mane labai paguodė Dmitrijaus žodžiai: „Dabar jaučiuosi daug laimingesnis nei tada, kai turėjau apsimetinėti.“
Ne mirties nuosprendis
Po metų Dmitrijus nusivedė ją į tėvų klubą.
Jelena greitai tapo klubo aktyviste ir netrukus jau pati padėdavo tėvams priimti ir suprasti savo vaikų homoseksualumą.
„Įprastai jie pas mus ateina su siaubu akyse. Jie atrodo taip, lyg jų šeimą būtų ištikusi tragedija. Mes prašome jų nusiraminti ir pažvelgti į mus: argi mes atrodome prislėgti? Būti homoseksualo tėvu ar motina – ne mirties nuosprendis, gali laimingai gyventi toliau“, – sakė Jelena.
Moteris teigia, jog susitaikyti su tuo, kad vaikas homoseksualus, reikia laiko: vieniems – kelių mėnesių, kitiems – kelerių metų.
„Matai, kaip motinos keičiasi, susiima, ima šypsotis ir pasiruošia aptarti situaciją. Tai – geras ženklas“, – džiaugėsi Jelena.
Klube susirenkančios moterys sutartinai pripažįsta, jog susitaikyti su vaikų homoseksualumu sunku dėl to, kad Rusijos visuomenė jų netoleruoja. Gėjai nuolatos žeminami per televiziją, tad sunku tikėtis, kad dauguma žmonių juos vertins kitaip.
Visi jautė kaltę
„Prisipažinimas sujaukia protą, pasaulis ima byrėti kartu su tavo planais dėl vaiko ateities“, – pasakojo tėvų klubą įkūrusi Marina Melnik. Jos sūnus Romanas prisipažino esąs homoseksualus prieš 6 metus. M. Melnik pirmiausia patyrė šoką. Tada jautė atstūmimą – mėgino įtikinti save, kad viskas tik sūnaus galvoje.
„Ilgą laiką kaltinau save. Gal nemylėjau jo pakankamai, o gal per daug mylėjau? Gal pirkau netinkamus žaislus? Gyvūnėlį vietoj automobiliuko?“ – tąsyk savęs klausė Marina.
Po šešių mėnesių moteris nutarė įkurti klubą. Į pirmą susitikimą klube atėjo keturi žmonės – visi jie nežinojo, kaip susidoroti su kaltės jausmu.
„Pasikalbėjusi su kitomis motinomis pagaliau apsiraminau“, – prisimena Marina.
Apie gėjus nežinojo
„Niekas mūsų šeimoje nekalbėjo apie gėjus. Mano motina vartojo žodį „žydri“, – prisimena Igoris. Jo tėvai – labai skirtingų pažiūrų. Tėvas vadovaujasi mėgstamiausio rašytojo Grigorijaus Klimovo teze: „Jei kas nors negerai tarp kojų, negerai ir tarp ausų.“ Motina niekuomet nesidomėjo politika, ji liberalesnė.
2007 m. Igoris paliko savo gimtąjį kaimą Pskovo srityje ir išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą. Kai po poros mėnesių grįžo namo, motina pastebėjo, kad kažkas ne taip. O kai paklausė, ar sūnus įsimylėjo, išgirdo teigiamą atsakymą – Igoris prisipažino, kad įsimylėjo vyrą.
Abu verkė, bet motina netrukus nurimo. O žinią išgirdęs tėvas pasiuto: daužė indus, spardė duris.Igoriui nepadėjo ir pokalbis su dvasininku. Kai jam prisipažino apie savo orientaciją, sulaukė pasiūlymo „pasigydyti sielos ligą“. Po tokių žodžių Igoris prarado tikėjimą Bažnyčia.
Tikėjosi, kad pamirš
Nėra jokios oficialios statistikos, tačiau skaičiuojama, kad tėvai Rusijoje neatstumia tik vieno iš šešių vaikų, kurie prisipažįsta esą homoseksualai.
Dmitrijus yra vienas iš atstumtųjų ir tai patyrė anksti – būdamas 18-os. Manydamas, kad viskas praeis sklandžiai, jis nesirengė pokalbiui. Motina iš pradžių kalbėjo ramiai, o tada ėmė šaukti.
„Ji ėmė šaukti apie ŽIV ir kad aš niekada neturėsiu vaikų“, – prisimena Igoris, nuo tada nusprendęs su motina nekalbėti apie asmeninį gyvenimą. Vienu metu jau atrodė, jog moteris pamiršo, kad jos sūnus homoseksualus.
Tačiau Dmitrijus negalėjo atsikratyti jausmo, kad motina jo nesupranta, todėl po trejų metų nusprendė pasikalbėti dar kartą. Tačiau vos išgirdusi žodžius „atleisk, mama, bet aš vis dar gėjus“, moteris vėl ėmė šaukti.
Buvo priverstas meluoti
Nežinodamas, ką daryti, Dmitrijus nuėjo į tėvų klubą. Jam buvo patarta parodyti motinai filmą „Maldos už Bobį“, kuriame vaizduojamas gėjus, kuris nusižudo, nes religingi tėvai jo nepriima.
„Pažiūrėjau pats ir apsiverkiau, buvo labai skausminga. Bet motinos reakcija buvo kitokia. Ji pareiškė, jog tėvai prarado sūnų todėl, kad per mažai tikėjo ir per mažai meldėsi“, – sakė Igoris.
Netrukus jo motinos namuose atsirado daugybė ikonų, religinių žurnalų, lankstinukų apie vienuolynus. Ji nusprendė, kad vienintelė galimybė išgelbėti sūnų – vesti jį į bažnyčią.
Neapsikentęs Dmitrijus persikraustė į draugės butą. Jis melavo motinai, kad apsigyveno su savo mergina, nors iš tiesų daugiau kaip dvejus metus susitikinėjo su mylimuoju Grigorijumi.
Kai motina klausdavo, kaip sekasi meilės reikalai, Dmitrijus pasakodavo apie savo jausmus Grigorijui, tik pakeisdavo jo vardą į Irinos.
„Tėvų klubui nepatinka tokios istorijos kaip manoji. Jie man siūlė atsivesti motiną, bet aš bijau jos reakcijos, – sakė vyras. – Jei ji mano, kad religija man padėjo, – tebūnie. Svarbiausia, kad motina būtų laiminga.“
