Jei manote, kad toks klausimas – tik pastarųjų dienų ar mėnesių aktualija, labai klystate. Pabėgėlių dalią yra patyrę tūkstančiai lietuvių ir kitų europiečių, po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų plūdę į Vakarus ieškoti ramesnio ir geresnio gyvenimo.
Tarp tų pabėgėlių buvo ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, ir tūkstančiai kitų, kurie, bėgę nuo sužvėrėjusios sovietinės armijos, milžiniškose pabėgėlių stovyklose gavo po lapuką su užrašu „perkeltasis asmuo“.
Dabar panašius dokumentus, laikiną stogą virš galvos ir netgi finansinę pagalbą gauna tūkstančiai asmenų – jie bėga nuo barbariško islamistų siautėjimo Sirijoje bei Irake, pilietinių, gentinių ir etninių konfliktų Afrikoje. Ir jie vis plūsta.
Kuo jie skiriasi nuo lietuvių, latvių ar estų, bėgusių į Vakarus prieš 7 dešimtmečius? Kai kurie nepatogiai pasimuistę ir įsidrąsinę paminėtų tikėjimo, kultūros, netgi odos spalvos skirtumus. O svarbiausia – pabrėžtų, kad mums, šiaip jau ekonominį sunkmetį neseniai išgyvenusiems europiečiams, naujų išlaikytinių nereikia.
Bet kas iš to, jei visai kitokių minčių, gerokai didesnių egzistencinių problemų kamuojami žmonės neklauso europiečių niurnėjimo ir veržiasi į Senąjį žemyną?
Praėjusiais metais į Europą atvyko net 278 tūkst. pabėgėlių, o vien per šių metų pirmuosius mėnesius Pietų Europą pasiekė apie 38 tūkst. pabėgėlių. Dar apie 1,8 tūkst. nuskendo bandydami tai padaryti.
Juk Europa vis dar simbolizuoja visuotinę gerovę ir saugumą, kurio šiais laikais nerasi daugelio pabėgėlių tėvynėje.
Todėl ir susidarė tokia padėtis, kai humanizmo principus ginti pasišovusi Europa, senkant kantrybei ir ištekliams, griebiasi nepopuliarių idėjų.
Svetimos bėdos nerūpėjo?
Taip, lietuviams labai ilgą laiką buvo svetimos, tolimos ir, atvirai sakant, neaktualios Pietų Europą užplūdusių pabėgėlių iš Afrikos bei Artimųjų Rytų problemos.
Cinikai abejingai stebėjo šiurpią statistiką – kasmet bandydami varganais perpildytais plaustais ar valtelėmis perplaukti Viduržemio jūrą ir pasiekti, regis, paskutiniu saugiu prieglobsčiu tapusią Europą žūsta šimtai, tūkstančiai pabėgėlių. Baisu, bet tai – tik sausi skaičiai.
Bent jau iki tol, kol su jais nesusiduri tiesiogiai.
Antai dėl imigrantų pabambėti mėgstantys britai šią savaitę ciniškai piktinosi, kad jų pamėgtą atostogų rojų – Graikijai priklausančią salą užplūdo šimtai pabėgėlių: nugulė paplūdimius, parkus ir visas viešąsias erdves.
Turistai raukėsi – tie atvykėliai esą smirdi, gadina vaizdą ir šiaip atostogas.
Retas kuris norėjo suprasti, ko gi čia atvyko tie nepažįstami žmonės baimės kupinomis akimis iš šalių, apie kurias turistai galbūt ir nėra girdėję.
Graikija, kaip ir kitos Pietų Europos šalys, kasmet vos atlaikančios plūstančių pabėgėlių srautą, sutiktų: teisybė, šiems po atviru dangumi nakvojantiems pabėgėliams paplūdimiai – ne vieta.
Bet kai Europos Komisija pasiūlė dalytis pabėgėlių našta ir kitoms ES šalims, tarp jų ir Lietuvai, kilo dar didesnis pasipriešinimas. Priimti šimtus nuo negandų pabėgusių žmonių, juos išlaikyti, regis, nenori nė viena šalis – kuo toliau į šiaurę nuo Viduržemio jūros, tuo didesnis pasišiaušimas.
Tad ką daryti su tais užplūdusiais žmonėmis, kaip sustabdyti jų nesenkantį srautą?
Šie klausimai dabar, regis, tėra pakibę ore, mat chaotiška sprendimų paieška tik įsibėgėja.
Milijonai – vien išlaikymui
Kai balandį Viduržemio jūroje paskendo laivas ir su savimi į dugną nusinešė šimtus pabėgėlių, Europa bent kelias savaites kraupo, šiurpo.
Atrodė, kad varpais ėmė skambinti visi, kurie netingėjo, – gelbėkite žmones, ką nors darykite, neleiskite, kad tokios katastrofos pasikartotų!
Praėjo šiek tiek laiko ir biurokratinė ES mašina pajudėjo: Bendrijos lyderiai susitarė trigubai – nuo 3 mln. iki 9 mln. eurų per mėnesį padidinti finansavimą paieškų ir gelbėjimo misijai „Triton“ Viduržemio jūroje.
Tai teoriškai reiškia daugiau laivų, orlaivių ir kitokių priemonių, kuriomis galima aptikti Europą savo varganomis valtimis pasiekti mėginančius pabėgėlius.
Tačiau ne toliau nei 30 jūrmylių (56 km) nuo Europos krantų – toli nuo šalių, tokių kaip Libija, iš kurių išplaukia daugelis migrantų.
Be to, nuspręsta imtis priemonių prieš žmones, kurie iš pirmo žvilgsnio tiesiogiai atsakingi už plūstančių migrantų srautus – kontrabandininkus.
Būtent jiems pabėgėliai atiduoda visas savo santaupas – nuo šimtų iki tūkstančių eurų už vieną vietą į Europą plaukiančioje valtelėje.
Tačiau visos šios priemonės – tik bandymas bent jau kažkaip reaguoti į problemą, kuriai spręsti vien paties reagavimo neužtenka. Reikia strateginio požiūrio. Pirmiausia – dalytis našta, kad visos Europos Sąjungos šalys suprastų, jog ši problema – ne tik pavienių Viduržemio jūros regiono valstybių bėda.
Tarsi pagal nerašytą taisyklę toks „naštos pasidalijimo“ principas perkeltas į kitą lygmenį: jeigu Šiaurės Europos šalys nori, kad pietinės kaimynės suprastų ir deramai reaguotų į Rusijos grėsmę, šiauriečiai turėtų atitinkamai reaguoti ir į prašymus dalytis pabėgėlių našta.
Iš pradžių ES derybų užkulisiuose kalbėta apie 5 tūkst. migrantų priėmimą, vėliau šis skaičius išaugo.
Tad vietoj 30 ar 40 migrantų, kuriuos sutiktų priimti Lietuva, mūsų šaliai pasiūlyta per 700. Jų išlaikymas Lietuvai kainuotų apie 1,15 mln. eurų per metus.
Priminė gėdingą praeitį
„Labai nuvilia, kad daugelis europiečių į tokius pasiūlymus ir visą pabėgėlių humanitarinę krizę reagavo neigiamai.
Man tai primena šimtmečio senumo įvykius, kai šalys atsisakydavo priimti daugiau pabėgėlių. Kaip greitai pamirštame savo istoriją“, – sakė buvęs NATO vadovas ir ES diplomatijai vadovavęs ispanų politikas Javieras Solana.
Jo teigimu, pabėgėlių problemos spalvas tiesiog sutirština pigius balsus žvejojantys populistai, kurie prisistato kaip Europos vertybių ir identiteto gynėjai.
J.Solanos teigimu, bauginimas darbą ir tiesiog duonos kąsnį iš vietinių atimsiančiais pabėgėliais yra niekšingas ir pavojingas – istorija jau parodė, kas nutiko nuo nacių bėgusiems žydams, kurių niekas nenorėjo priimti.
„Sunku pateisinti neigiamą nusistatymą tų europiečių, kurie patys arba jų giminės kadaise patyrė pabėgėlių dalią.
Kvotomis pagrįsta sistema ir taip yra nelygi, juk vien pernai daugiausia – du trečdalius pabėgėlių priėmė Prancūzija, Vokietija, Italija ir Švedija, bet tai geriausia, ką kol kas galime pasiūlyti“, – pabrėžė J.Solana.
Svarbiausia – likti gyviems
Jam antrino Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas.
Skirtingai nei Lietuvoje, Estijoje pasiūlymas priimti šimtus pabėgėlių jau kurį laiką kursto audringų diskusijų bangas. Ir estų požiūris ilgą laiką atrodė brandus, supratingas ir pakantus.
„Estijoje iki šiol vyravo nuomonė, kad mes turėtume padėti kitoms Europos šalims su pabėgėlių problema – davėme pinigų, siuntėme ekspertus. Bet įsivaizduokite, jei mūsų mažytę šalį užplūstų tūkstančiai pabėgėlių. Aišku, kad tikėtumės iš kitų šalių solidarumo.
Bet ar tokio sulaukia Malta? – retoriškai klausė U.Paetas, paminėdamas šalį Viduržemio jūroje, kuri paprastai tampa pirmuoju tūkstančių imigrantų tikslu.
Vis dėlto U.Paetas priminė, kad ir jo tautiečiai kadaise buvo patekę į panašią padėtį – dešimtys tūkstančių estų XX a. paliko savo tėvynę ir prisiglaudė Švedijoje, Vokietijoje, JAV, Australijoje ir Kanadoje. Mes toms šalims iki šiol labai dėkingi.“
U.Paeto teigimu, kad ir kaip būtų nepatenkinti europiečiai, pabėgėlių žinia, kad jų niekas nelaukia, nesustabdys dėl paprasčiausių priežasčių – žmonės bėga stengdamiesi išsaugoti savo gyvybę. O išlikimo instinktas – vienas svarbiausių ir su logika dažnai nieko bendra neturintis veiksnys.
„Pagrindinės pabėgėlių migravimo priežastys yra žinomos – smurtas, karai ir neįsivaizduojamas žiaurumas Sirijoje, Irake, Jemene, Sudane, Somalyje ir Centrinės Afrikos Respublikoje. Pabėgti iš ten bando ne tūkstančiai, o milijonai.
Žinoma, atrodytų, kad norint sustabdyti tokį srautą reikia imtis priemonių ir stabdyti konfliktus. Bet realybė ta, kad nė vienas šių konfliktų nebuvo sustabdytas ir netgi priešingai – išsiplėtė“, – optimizmu netryško U.Paetas.
Iš dalies patys kalti?
O dėl to Europos šalys gali kaltinti ir save. Po audringų Arabų pavasario įvykių, sudrebinusių musulmoniškas šalis, atsivėrė milžiniška saugumo praraja.
Irakas, Sirija ir Jemenas paskendo pilietinių konfliktų liūne, ten iškilo radikalios teroristinės grupuotės.
Jų suvaldyti nesiseka ir JAV vadovaujamai koalicijai – tokios teroristinės grupuotės kaip „Islamo valstybė“, regis, kas savaitę siekia pašiurpinti naujais barbariškais išpuoliais: masiniai sušaudymai, uždaužymai akmenimis. Iš kur tokia šių naujųjų laikų barbarų jėga?
Iš dalies – iš tos pačios Europos, mat šimtai čia užaugusių ar netgi gimusių, bet netrukdomai suradikalėjusių asmenų plūsta į Siriją ir Iraką, stoja į „Islamo valstybės“ gretas.
O Europos šalių pareigūnai sugeba pagauti tiktai pavienius asmenis – dešimtys kitų laisvai prasprūsta pro jų rankas.
Negana to – būtent tos Europos šalys, kurios bene labiausiai skundžiasi imigracijos srautu, – Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Italija buvo pagrindinės Muammaro Gaddafi režimo priešininkės. Nuvertusios diktatorių minėtos šalys, regis, nė nepagalvojo, kas bus toliau.
O toliau buvo tik blogiau – geležine diktatoriaus ranka valdytoje Libijoje įsivyravo chaosas, įsigalėjo nusikalstamumas, nevaldomai įsisiautėjo įvairios gentys, judėjimai ir teroristinės grupuotės.
Vakarų remiama Libijos vyriausybė faktiškai nekontroliuoja padėties 80 proc. šalies teritorijos.
Būtent iš Libijos į Europą plūsta daugiausia pabėgėlių. Panašus skaičius iš Sirijos ir Irako plūsta per Turkiją, o juk nevaldomam chaosui plėstis leido tos pačios Vakarų šalys.
Į Irako reikalus europiečiai kištis iš viso nenorėjo ir paliko likimo valiai – tai esą amerikiečių palikimas, jų kaltė. Sirijos pilietiniame kare Europa parėmė opoziciją, besipriešinančią Basharo al-Assado režimui.
Pastarąjį tai susilpnino, bet kartu leido iškilti ir „Islamo valstybei“, kuri, skirtingai nei nuosaikūs, Europos remiami sukilėliai, gerokai išplėtė savo valdas ir įvarė baimę visiems.
Kartu plūsta ir teroristai?
Galiausiai – dar didesnė ir realesnė su pabėgėliais susijusi problema yra ta, kad žmones bėgti skatina ne vien instinktai.
Tai daroma ir dirbtinai kurstant srautus.
O čia vėl ryškėja „Islamo valstybės“ bei kitų teroristinių grupuočių strategija – žmonės smurtu, nesuvokiamais žiaurumais ir psichologiniu teroru genami iš savo namų kaip gyvulių kaimenė. Teroristai neslepia siekiantys atvykti į Europą arba, jei yra kilę iš ten, grįžti namo įsimaišę į tūkstančių pabėgėlių gretas.
Kaip grobuonys avių bandoje jie žino, kad tikimybė būti atpažintiems yra nedidelė – ne visi per pastaruosius metus teroristų užverbuoti žmonės yra žinomi Vakarų šalių žvalgybininkams.
O ką jau kalbėti apie pabėgėlius, kurie atvyksta be jokių asmens tapatybės dokumentų.
Apsimesti nekaltais, nuo karo pasprukusiais pabėgėliais teroristams gali būti vieni juokai.
Kol Europa dar tik bando laikinas priemones pabėgėlių problemai spręsti, teroristai bei jų rėmėjai nesnaudžia. Antai prieš kelias savaites viešojoje erdvėje pasirodė nuotraukos, kuriose užfiksuoti šalia žymių Romos objektų, tokių kaip Koliziejus, arba šalia policijos nuovadų iškelti rašteliai.
Nemokančiam arabiškai praeiviui gal ir neužkliūva, kaip, regis, paprastas turistas išsitraukia popieriaus lapą ir nufotografuoja jį priešais turistinį objektą. Tačiau raštelyje – kraują stingdanti žinutė: „Laikas iki valandos X tiksi“.
Tai – nevienareikšmiškas „Islamo valstybės“ rėmėjais apsiskelbusių žmonių, kurie nė neslepia į Italiją patekę kartu su tūkstančiais pabėgėlių, grasinimas.
O kas žino, kiek ir kur tokių galimų teroristų į Europą atvyksta kasdien su nekaltais, nuo jų pačių bėgančiais žmonėmis?
