Kai prezidentas P.Porošenka sveikindamasis paspaudžia Artiomui Sytnykui ranką, jis suspaudžia lūpas ir ima mirkčioti. Reporterių blykstės jam vis dar trukdo.
Dar neseniai 35-erių A.Sytnykas nebuvo nusipelnęs nė eilutės „Vikipedijoje“, bet dabar jis – vienas svarbiausių asmenų Ukrainoje. Komisija jį pasirinko iš 176 kandidatų ir pavedė vadovauti naujajam Antikorupcijos biurui.
Ukrainos revoliucionierių dėmesį A.Sytnykas patraukė, nes dar 2011-aisiais pasitraukė iš prokuroro pareigų, protestuodamas prieš susiraizgiusias šalies politikos ir teisėsaugos sistemas. Anuomet tai buvo negirdėtas dalykas.
A.Sytnykas – ne politikas, o ramus vadovas, sąžiningas, tvirtų pažiūrų teisininkas. Šiuo metu jis telkia stiprią 700 asmenų komandą, kuri yra tiesiogiai pavaldi Ukrainos parlamentui – Aukščiausiajai Radai.
O jo vadovaujamas Antikorupcijos biuras turi medžioti paperkamus valdininkus, tikrinti viešųjų pirkimų skaidrumą ir slopinti oligarchų įtaką politikai.
„Šis frontas kovojant su korupcija yra ne mažiau svarbus negu fronto linija, kurią Ukrainos didvyriai gina šalies rytuose“, – kalbėjo P.Porošenka pristatydamas kovotoją su korupcija.
Kokią ateitį pasirinks?
Šokolado karaliumi vadinamas milijardierius P.Porošenka prezidento pareigas eina jau metus. Jis prisiekė 2014-ųjų birželį, prieš tai lengvai ir skaidriai laimėjęs rinkimus.
Dirbti jis atėjo su šūkiais, kad sudaužys itin korumpuotą sistemą – biurokratinės sovietų santvarkos palydovą.
Tai sistema, kuria mėgaujasi Ukrainos oligarchai, – žmonės, kurie dešimtajame dešimtmetyje sugebėjo iš bankrutavusios komunizmo masės atsiriekti geriausius gabalus ir staigiai praturtėjo. Už savo pinigus jie pirko politikus ir teisėjus.
Populiariausias jų atstovas buvo Viktoras Janukovyčius, kuris Ukrainą laikė savitarnos parduotuve. Tiesa, pernai vasario 21-ąją jis jau spruko į Rusiją. Bet daugelis jo parankinių ir bičiulių vis dar čia.
Neišnykęs ir daugelį metų brandintas įsitikinimas, kad politikams galima daryti įtaką, kad jie nėra nepriklausomi.
Tad akivaizdu, kad P.Porošenka kovoja su praeitimi. Greitų rezultatų laukti lyg ir nelogiška – reikia ne tik atriboti valstybės valdžias, bet ir atgaivinti nualintą šalies ekonomiką.
Bet Ukraina siekia jau 2020 metais pradėti realias derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Tai – ambicingas ir skubus tikslas.
O kadangi šalies rytuose paliaubos egzistuoja tik popieriuje, Ukrainai būtent artimiausiais metais teks atsakyti, ar ji taikosi į liberalią demokratiją, ar kiek pasitampiusi vis dėlto lieka korumpuota, neskaidria ir galiausiai autoritarine valstybe?
Kijeve nestinga protestų
Naujieji vyriausybės vadovai, žinoma, žadėjo ir žada savo šalį vesti į Vakarus.
P.Porošenka ir premjeras Arsenijus Jaceniukas jau pradėjo tvarkyti šalies energetikos sektorių ir bankų sistemą, įkūrė Antikorupcijos biurą, griebėsi privatizavimo ir sveikatos apsaugos sistemos problemų. Bet ar to pakanka?
Analitikų teigimu, Ukraina vis dar nėra teisinė valstybė. Valdininkų aparatas išsipūtęs, teisėsauga dažnai elgiasi šališkai, o oligarchai neteko tik dalies savo įtakos.
„Esame priversti reformas įgyvendinti viena ranka, nes kita privalome atlaikyti priešiškai nusiteikusį kaimyną. Ar esu patenkintas reformų tempu? Žinoma, kad ne“, – sveikos savikritikos negailėjo P.Porošenka kalbėdamas per Maidano žudynių metinių minėjimą šiemet vasarį.
Taip, P.Porošenka ir A.Jaceniukas turi užnugarį – daugumą Aukščiausiojoje Radoje. Tačiau ar tikrai ja galima pasikliauti?
Kaip nuolat kalba Ukrainos politologai, 25 proc. deputatų kaip anksčiau, taip ir dabar yra reguliariai finansiškai pamaloninami oligarchų.
Nors apklausos rodo, kad dauguma ukrainiečių nori atsisveikinti su senąja sistema, jų pakantumas naujajai mažėja, o nepasitenkinimas auga. Vien šiais metais Ukrainos ekonomika gali susitraukti iki 12 proc.
Kijeve vis daugiau demonstracijų. Į gatves pasipila tai nepatenkinti karo veteranai, tai kalnakasiai, tai paprasti žmonės, nebeišgalintys mokėti paskolų, paimtų užsienio valiuta.
Krito ir vyriausybės vadovo A.Jaceniuko populiarumas. Jei rinkimai į Aukščiausiąją Radą vyktų dabar, premjero partija „Liaudies frontas“ gautų vos 3,9 proc. balsų.
Bando pertvarkyti banką
Didžiausias politinis reformatorių kapitalas – būrys jaunų žmonių, kurie svajoja apie kitokią Ukrainą. Vienas jų – iš Odesos kilęs, Italijoje ir Austrijoje studijavęs Vladislavas Raškovanas. 36-erių entuziastas atsisakė karjeros tarptautiniame banke ir dabar vadovauja Ukrainos nacionalinio banko pertvarkai.
Įžengus į šio banko fojė darbuotojai šypsodamiesi atkreipia dėmesį į tai, kad liftai stoja ir antrajame aukšte, o ne tiesiai kyla į trečiąjį, kur dirba vadovai. Dabar banko darbuotojams nebereikia kopti laiptais kaip anksčiau.
Bet senasis banko aparatas gynėsi: iš pradžių V.Raškovanui neatsirado darbo kabineto, tad jis demonstratyviai dvi savaites dirbo banko kavinėje.
Kiek vėliau Personalo skyriaus vadovas V.Raškovanui ironiškai pareiškė, kad jau matė daug atėjusių ir vėl išėjusių reformatorių. Šis asmuo dabar atleistas.
V.Raškovanas sako, kad Ukrainos žinybose dirba per mažai reformatorių: „Mūsų turėtų būti tūkstantis. Antraip būsime paaukoti ant revoliucijos altoriaus nieko taip ir nepasiekę.“
Vyras mielai kalba apie angelus ir velnius. Angelais jis laiko tuos, kurie svajoja apie europinę, šiuolaikinę Ukrainą, o velniais – senosios sistemos jėgas, kurios žlugdo bet kokias reformas.
Savo bankui V.Raškovanas, aišku, ieško angelų. Jis įdarbino personalo vadybos ekspertą ir pavedė jam atrasti jaunų gabių darbuotojų.
Ukrainos nacionalinio banko vadovo kelnių kišenėje guli sulamdytas raštelis, kuriame jis pasižymėjęs daug žadančių kandidatų pavardes.
I.Kolomoiskis spyriojosi
P.Porošenkos ir A.Jaceniuko laukia dar daug panašių kovų. Ukrainos ekonomikoje vis dar dominuoja per 20 pagrindinių oligarchų.
Pavyzdžiai – Ihoris Kolomoiskis, kurio turtas vertinamas iki 1,3 mlrd. dolerių, plieno magnatas Rinatas Achmetovas (6,7 mlrd. dolerių) ar į Austriją pabėgęs Dmytro Firtašas, kurio turtas kadaise siekė iki 10 mlrd. dolerių.
Kaip naujajai Ukrainos vyriausybei sunku sulaikyti oligarchus nuo kišimosi į politiką, byloja I.Kolomoiskio atvejis.
Prasidėjus kovoms Rytų Ukrainoje oligarchas savo lėšomis apginklavo vyrus, padėjo Dniepropetrovsko regionui atlaikyti separatistus. I.Kolomoiskis net paskyrė 10 tūkst. dolerių premiją už kiekvieną sugautą sukilėlį.
Tad turbūt nenuostabu, kad P.Porošenka apdovanojo oligarchą srities gubernatoriaus postu. Tai buvo prieš metus.
Bet kovo mėnesį reformatoriai Aukščiausiojoje Radoje priėmė įstatymą, turėjusį apriboti I.Kolomoiskio įtaką pusiau valstybiniam naftos ir dujų koncernui „Ukrnafta“.
Į šį parlamentarų žingsnį milijardierius reagavo ryžtingai, taip parodydamas, kad jam visada svarbiausi asmeniniai interesai. Ne apie Ukrainą jis galvojo ginkluodamas savanorius kovai su separatistais.
Jo nurodymu „Ukrnafta“ būstinę Kijeve apsupo ginkluoti vyrai. Susišaudymo pavyko išvengti tik paskutinę akimirką.
Galiausiai I.Kolomoiskiui teko palikti Dniepropetrovsko regiono gubernatoriaus postą. Tiesa, į šią vietą prezidentas P.Porošenka paskyrė artimą oligarcho draugą.
„Naujieji Ukrainos vadovai nėra pakankamai stiprūs, kad galutinai sutramdytų oligarchus“, – mano Wojciechas Kononczukas, Rytų studijų universiteto Varšuvoje Ukrainos ekspertas.
„Kijevas tik siekia oligarchus sudrausminti. Juos būtina neutralizuoti aukštosios politikos atžvilgiu“, – dar priduria W.Kononczukas.
Praėjus metams po to, kai į valdžią atėjo Maidano žmonės, Ukrainoje pradėta daug svarbių reformų. Bet kova su atkakliai besiginančiomis posovietinio režimo jėgomis tęsiasi.
Padeda užsieniečiai
Kadangi P.Porošenka ir A.Jaceniukas baiminasi atkaklių senojo režimo jėgų, jie pasikvietė patarėjų armiją iš užsienio. Šiuo metu Ukrainos sostinėje galima sutikti labai daug labiau sėkmės lydimų Rytų Europos šalių atstovų.
Antai lietuvis Aivaras Abromavičius vadovauja Ekonomikos ministerijai, o buvęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius prezidento P.Porošenkos įsaku paskirtas patariamosios reformų tarybos nariu.
Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis dabar tapo Odesos srities administracijos vadovu, o tarp svečių – ir buvęs Slovakijos finansų ministras, kitados veiksmingai pertvarkęs šalies mokesčių sistemą.
