Valstybės dienos šventė Lietuvoje patvirtinta pirmaisiais Nepriklausomybės metais, o jos minėjimui pasirinkta liepos 6-oji – hipotetinė Mindaugo karūnavimo 1253 m. Lietuvos karaliumi data, su kuria, tiesą sakant, linkę sutikti ne visi istorikai.
Kaip ten bebūtų, savotiškas istorinio valstybės „gimtadienio“ šventimas liepos pradžioje mūsų šalyje jau tapo gražia tradicija, o ką ir kada švenčia Europos kaimynai?
Buvusių šalies valdovų karūnavimo datą, kaip vieną pagrindinių nacionalinių švenčių, pasirinko ne tik Lietuva, bet ir, pavyzdžiui, Belgija.
Šios šalies gyventojai švenčia liepos 21 d. – pirmojo valstybės monarcho Leopoldo I (1790 – 1865 m.) karūnavimą 1831 metais bei jo iškilmingą priesaiką prieš parlamento narius.
Viena didžiausių vengrų švenčių – rugpjūčio 20-oji: valstybės įkūrėju laikomo karaliaus Ištvano I Šventojo (975 – 1038 m.) diena. Šiam valdovui, nors ir karūnuotam 1000-aisiais metais per Kalėdas, vėlesniuose bažnytiniuose kalendoriuose „priskirta“ būtent rugpjūčio 20-osios data.
Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge vienomis svarbiausių nacionalinių švenčių laikomi monarchų gimtadieniai. Tiesa, čia oficialusis valdovo gimtadienis – dažnai labai simbolinė, ilgametės tradicijos nustatyta data, nebūtinai sutampanti su tikrosiomis valdančio asmens sukaktuvėmis.
Pavyzdžiui, Britanijoje karaliaus Eduardo VII-ojo (1841 – 1910 m.) sprendimu monarcho gimtadieniai pradėti iškilmingai švęsti šiltuoju ir saulėtu metų laikotarpiu – pirmąjį ar antrąjį birželio savaitgalį, nors tiek pats Eduardas, tiek dabartinė karalienė Elizabeth II yra gimę net ne vasarą.
Nyderlanduose Karalienės (ar Karaliaus) diena paprastai suprantama ir kaip valdovo gimtadienio šventė, nors čia ji nėra pastovi.
Buvusios šalies karalienės Beatričės diena nesutapo su tikruoju jos gimtadieniu (balandžio 30 d. švęstas jos įžengimas į sostą), o naujojo monarcho, Vilemo Aleksandro, – sutampa (balandžio 27-oji).
Nacionalinė Liuksemburgo šventė – Didžiojo hercogo gimtadienis – taip pat nepriklauso nuo tikrosios valdovo gimimo datos ir švenčiamas birželio 23 d.
Kitos šalyse valstybės dienomis pasirinktos datos, istoriškai susijusios su išsivadavimu iš okupacijos ar svetimųjų įtakos, Nepriklausomybės paskelbimu, Konstitucijos priėmimu, kiek rečiau – su reikšmingomis pergalėmis mūšio lauke.
Žinoma, dažniausiai išsivadavimas ir nepriklausomos valstybės sukūrimas išsitenka tų pačių švenčių rėmuose: lietuviai turi Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, analogiškos šventės įtrauktos ir į latvių bei estų kalendorius, išsilaisvinimą iš svetimųjų jungo valstybiniu mastu švenčia lenkai, graikai, bulgarai, čekai, suomiai, daugelis kitų Europos tautų.
Austrai mini spalio 26-ąją – Respublikos dieną. Būtent tada 1955 metais kraštą paliko paskutiniai okupacinės sąjungininkų kariuomenės daliniai, o šalis paskelbė griežtą neutralumą, vokiečiai – spalio 3–ąją – abiejų Vokietijų susivienijimą 1990 m., prancūzai – 1789 m. liepos 14 d. Bastilijos paėmimą, davusį pradžią Respublikos gimimui.
Nacionalinė Portugalijos šventė – tautinio poeto Luís Vaz de Camões (1524 – 1580 m.) mirties metinės liepos 10-ąją, o Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje iškilmingas valstybinės šventės statusas suteiktas liepos 3 dieną – „Minsko išvadavimo nuo fašistų“ 1944 m. datai.
Nykštukinis San Marinas gali pasigirti tuo, kad pirmosios rugsėjo dienomis mini vieną seniausių, jei ne pačią seniausią valstybinę šventę pasaulyje. Pasak legendos, IV a. pradžioje nuo persekiojimų bėgęs šv. Marinas čia pastatė nedidelę koplytėlę ir vienuolyną, kurie ir davė pradžią San Marino respublikai.
Vatikane minima vasario 11-oji – 1929 m. pasiektas Šventojo Sosto nepriklausomybės nuo Italijos įtvirtinimas.
Šveicarų Konfederacijos diena – rugpjūčio 1-oji . Būtent tada 1229 metais trys nedideli kalnuoto krašto kantonai paskelbė apie savo sąjungą ir bendrą pasiryžimą kartu gintis nuo priešų.
