Populiarus ir vaizdingas būdas apibūdinti korupciją modernioje Graikijoje yra pasakyti, kad politikas „daug valgo“. Šis palyginimas neturi nieko bendra su baklava ar kokiu kitu maistu. Juo apibūdinamas politikų apetitą neteisėtai ryti valstybės fondus.
Kai 2010-aisiais apkūnus Graikijos premjero pavaduotojas buvo paklaustas, kaip politikai suvalgė pinigus, sutrumpinta jo atsakymo versija netrukus nuaidėjo per visą šalį: „Mes visi suvalgėme juos kartu“.
Puotavimu neapsiribojo keli nutukę lyderiai, tada aiškino jis. Tai buvo banketas, pamaitinęs visą valstybę.
Istorijos – ne iš piršto laužtos
Ši anekdotinė situacija gali atrodyti kaip Vokietijos inžinerinis produktas, sukurtas parodyti korupcijos sugadintą prasiskolinusią Graikijos valstybę.
Kaip pagrindiniai skolų nenorinčių grąžinti graikų kreditoriai, vokiečiai mėgaujasi kiekvienu graikų tingumo įrodymu. Vienas Vokietijos politikas išgrynino bendrą požiūrį, kai viešai pareiškė, kad reikia 3 tūkst. graikų, kad šie atliktų tūkstančio vokiečių darbą.
Vis dėlto premjero pavaduotojo komentaras apie nacionalinę puotą nėra Vokietijos išsigalvojimas. Tai viena iš daugelio panašių istorijų, kurias savo knygoje aprašo buvęs „The Wall Street Journal“ žurnalistas James Angelos.
Knygoje „Visiška katastrofa: kelionės po naujuosius Graikijos griuvėsius“ J.Angelos atskleidžia daugybę atvejų apie tai, kaip Graikijos politikai „valgo“ viešąsias lėšas.
Tai tiesiog veikla, padedanti žmonėms išgyventi: būtina Graikijos politiko kūno funkcija.
Finansinio apsimetinėjimo meistrai
2014-ųjų Europos Komisijos tyrime nurodoma, kad metinė nesurinktų vartojimo mokesčių dalis Graikijoje siekia 10 mlrd. eurų. Kitoje ataskaitoje skelbta, kad savarankiškai dirbantys graikai vien 2009-aisiais nepranešė apie 28 mlrd. eurų apmokestinamų pajamų.
Tačiau tokios apgaulės atrodo labai nereikšmingai, lyginant su kai kuriomis mokesčių vengimo schemomis.
Pavyzdžiui, Zakinto saloje beveik 500 žmonių su idealiu regėjimu metų metus iš Sveikatos ministerijos gauna paramą akliesiems.
Apsimesti, kad esi aklas – viena iš daugelio strategijų. Vienu metu virš 8,5 tūkst. pensininkų aiškino esą virš 100 metų. Iš tiesų valstybė mokėjo pensijas jau mirusiems žmonėms, o pelnydavosi jų artimieji.
Taip pat buvo ir baseinų skandalas, kuris nuaidėjo tarptautiniu mastu. Kaip griežtą ekonominę priemonę, Graikijos vyriausybė pradėjo taikyti tai, kas anksčiau buvo svarstyta tik teoriškai: ėmė rinkti mokesčius iš turtingųjų
Apžvalga iš oro atskleidė, kad egzistuoja virš 17 tūkst. baseinų turtinguose rajonuose, kurie niekuomet nebuvo pažymėti oficialiuose dokumentuose. Netrukus iš parduotuvių lentynų ėmė dingti kamufliažiniai audiniai – turtuoliai ėmė dangstyti savo žydruosius plaukiojimo baseinus.
O norėdami išvengti mokesčių turtingiausi gydytojai ir teisininkai ėmė deklaruoti, kad jų metinės pajamos tesiekia 12 tūkst. eurų.
Du papildantys paveikslai
Visa tai visiškai paneigia Graikijos portretą, kuriame matyti gatvėse nusidriekusios eilės prie duonos, mokyklose iš alkio alpstantys vaikai ir žiemą liepsnojantys šildymo kainų nepakeliančių graikų kuriami laužai.
Kai kurie žiniasklaidos šaltiniai rašo, kad graikai labai turtingi, tingūs ir meistriškai sugeba paslėpti savo pinigus. Tuo tarpu kiti gina, kad Graikija yra auka Vokietijos primestų baudžiamųjų taupymo priemonių, kurios verčia viduriniąją klasę dirbti 18 val. per parą, kad pajėgtų įsigyti maisto.
J.Angelo savo knygoje rašo, kad šie du paveikslai nėra vienas kito alternatyvos. Greičiau jau abu yra teisingi.
Jis cituoja graiką viešbučio savininką, kuris Graikijos krizę apibūdina dviem sakiniais: „Pirma, Graikija pati sau yra problema. Antra, Graikijai problema yra Troika“.
Savoka „Troika“ vyras apibūdina Europos Komisiją, Tarptautinį Valiutos Fondą ir Europos Centrinį Banką.
Visos šios trys institucijos esą padiktavo neteisingai griežtas finansinės pagalbos sąlygas, paremtas nevykusiomis prognozėmis apie Graikijos ateitį. Tačiau situacijai nepadėjo ir nacionalinis „viešųjų lėšų valgymo“ įprotis.
Nemoka mokesčių per amžių amžius
J.Angelo teigia, kad graikų „valgymo“ įprotis yra daug subtilesnis ir sudėtingesnis nei daugelis suvokia. Graikas impulsą nemokėti mokesčių atsineša iš laikų, kai Graikiją valdė Osmanų imperija.
Tas, kuris nemokėjo mokesčių sultonui, buvo protingas. Išdidus pasipriešinimas užsienio priespaudai yra pasididžiavimo šaltinis daugeliui graikų.
Tai paaiškina, kodėl dabartiniuose ekonomikos klausimuose dominuoja pasipriešinimo ir okupacijos diskursas. Graikai vadina nepopuliarųjį nuosavybės mokestį „haratsi“ – kaip mokestį, kurį taikė osmanai.
Tiesa, naujesni okupantai buvo naciai Antrojo pasaulinio karo metu, todėl ant miestų sienų labai populiarūs Angelos Merkel su Hitlerio ūsiukais grafičiai.
Viena radijo pokalbių laida į šių dienų Vokietijos politikų, remiančių taupymo priemones, interviu netgi įterpdavo triukšmą minios, šaukiančios nacistinį džiaugsmo šūksnį „Sieg Heil“.
Tokia provokuojanti beskonybė verčia radijo laidą klestėti, tačiau taip pat atspindi graikų kančias per Antrąjį pasaulinį karą.
Beveik 300 tūkst. graikų per nacių okupaciją mirė badu, o nacių nusikaltimai smarkiai įsirėžė nacionalinėje savimonėje.
Graikų politikai, kurie taupymo priemone pristato kaip Vokietijos valdovų ekonominę okupaciją pritaiko istoriją abejotinomis aplinkybėmis, tačiau kartu ir įgarsina tikrą nacionalinį skausmą.
J.Angelo teigia, kad neįmanoma suprasti šiandieninės Graikijos netiriant šešėlių, kuriuos metė jų didinga senovės civilizacija.
Autorius šmaikščiai iliustruoja dažnai graikų išsakomą frazę: „Mes davėme pasauliui šviesą ir atsilaikėme prieš tamsą“.
Kai J.Angelo lankosi Sveikatos ministerijoje Atėnuose, jis visuomet praeina pro Hipokrato biustą vestibiulyje.
Tai – vienas graikų šlovės priminimų, tačiau pinigai galėjo būti išleisti ir geriau: tualete nėra popieriaus, muilo ar popierinių rankšluosčių.
Parengė Jorūnė Kazlauskaitė
