Jų kūnai, kaip visada įvilkti į liureksą (audinį iš blizgančių metalizuotų dirbtinio pluošto siūlų – red.), ne eina, o plaukte plaukia per vietinius „Brodvėjus“, – naujienų portale „About Russia“ rašo tinklaraštininkas Saša Sotnikas.
Vyrai – šeimų galvos – pėdina šiek tiek priešakyje, susikišę rankas į kišenes arba laikydami jas už nugaros:
„Jegorai, kur eini? Ateini čia, pasakiau!..“
Parduotuvėse girdisi jų riksmai:
„Padėk į vietą! Ne, tai per brangu!..“
Paplūdimyje:
„Tučtuojau lipk iš vandens!.. Tu ką – apkurtai?..“
Jie čia važiuoja ne laisvės – kuriam galui ji jiems, niekam ji nereikalinga. Ir ne kultūros. Jie važiuoja pagąsdinti ir pašiaušti šerius dedantis didžiais, kad vėliau, grįžę į gimtąją dvokiančią skylę, triukšmingoje kompanijoje galėtų pasidalyti įspūdžiais iš „vojažo“ po „supuvusius Vakarus“.
Čia poilsiaudami, jie, kaip ir pridera pirmuonims, susitelkia į tankias kolonijas po penkiolika – dvidešimt individų ir geria viską, kas dega. Jų inkstai pajėgia perdirbti visus viskius su sodos vandeniu, pravaryti per save visus likerius ir konjakus, o tada nuo kaitros sušutusios smegenys atsipalaiduoja ir sukurpia drąsius vertinimus:
„Ne, šiemet Kretoje visai ne taip. Tie graikai įklimpo krizėje iki pat ausų...“
Tuo tarpu Graikijos gyventojai aria nuo ryto iki išnaktų nesudėdami rankų, kad užtikrintų poilsiautojams patogumą. Jie tiesiog nulaižo kiekvieną kavinės, tavernos ar restorano lankytoją nuo ankstyvo ryto iki vėlumos – kol išeis paskutinis svečias. Čia žemė sausa, ir ją įdirbti – sunkus darbas.
Bet graikai žino, kad jeigu atkakliai ir ilgai dirbsi – tai čia viskas augs, žydės ir kvepės. Graikija – ne degalinė, tai – darbuolių šalis, kurie neatsisako ir siestos (popietės poilsio karščiausiu dienos metu – Red.), bet po jos – vėl keliasi ir aria, aria, aria...
Mūsų kaimynai iš gretimo numerio – tipinė rusų šeima iš Jekaterinburgo. Šeimos galva – girtas pilvūziukas Igoris Gusarovas – siūlo mums „rusiškai išgerti, kad susibičiuliautume kaip tėvynainiai“. Mes su Maša atsisakome. Jis iš apmaudo mostelėja ranka ir svirduliuodamas sudaužo stiklinę į marmurines balkono grindis. Paskui pasirodo jo žmona Ania. Vyras įsako jai surinkti šukes. Ši nepatenkinta:
– Kas tai padarė?
– Tai ne aš. Čia vaikai lakstė. Ir Fomkinas buvo užėjęs, – teisinasi Gusarovas pragertu balsu. Kitaip tariant, jis dar ir infantilus bailys. Prisimena chrestomatinis Šarikovas (Michailo Bulgakovo apsakymo „Šuns širdis“ herojus – Red.):
„Aš ne vienas name gyvenu. Gal Zinka?“
Jų dešimtmetis sūnelis – miniatiūrinė tėvo kopija. Kada tėvukas pametė viešbučio numerio raktą, tėvai nesumąstė nieko geriau, kaip paraginti sūnaitėlį įlįsti pro orlaidę į vonios kambarį, iš kurio šis galėtų patekti į kambarį ir atidaryti jiems duris iš vidaus. Mes su Maša vadiname jį „berniuku orlaidinuku“. Kai kada jaunesnysis Gusarovas gauna nuo tėvo lupti. Tada iš numerio atsklinda jo riksmai: „Tėti, nereikia! Tėti, nereikia, bl..d!..“
Ir garsūs pliaukštelėjimai…
Atsisakę bendrauti su mažai patrauklia šeimynėle mes į jų pasisveikinimus atsakome santūriai. Aš dažniausiai sveikinuosi prancūziškai: „bonjour“ arba „bonne soirée“. Vyresnysis Gusarovas brūžina balkono duris, po to mes girdime atžalos inkštimą:
– Na taip, tėti! Būtent tai jis man ir pasakė!..
Tikriausiai orlaidinukas nusprendė, kad aš jį pasiunčiau šunims šėko pjauti...
Gusarovo draugas (turbūt tai buvo Fomkinas) išvirsta į balkoną ir man praneša:
– Mes čia truputį pašūkausim, kokias penkias minutes. Gerai?
– Ne, – atsakau. – Blogai. Tai labai blogai.
Fomkinas išsiviepia:
– Jūs dar mūsų blogų nematėte…
Ši frazė skamba kaip šiuolaikinės Rusijos leitmotyvas. Ja išreikšta viskas: nuoskauda, grasinimas ir panieka.
Rusai mėgsta pirkti keliones, kur „viskas įskaičiuota“. Tada galima nemokamai gerti vietinius gėrimus, tarp jų alų ir vyną, ir nesivaržant šlamšti valgius vietiniame restorane. Mintis už dyką pavalgyti pakeliama į aukštybes, užtemdydama visus likusius dalykus.
Prieš vakarienę šalia viešbučio – tarakoniškas sujudimas. Rusai iškėblina iš numerių ir pulkais šliaužia link restorano rikiuotis į eilę prie maisto. Sovietinės valgyklos dvasia plevena virš jų skustų makaulių išsidraikiusiais plaukais, svaigindama protą numatomo absoliutaus pasisotinimo galimybe. Sušveitę viską, kas tik įmanoma, jie grupėmis išsivaikšto po numerius, kad pratęstų linksmybes triukšmingose kompanijose prie iš anksto įsigyto alkoholio, o po to, jau artinantis vidurnakčiui – surengtų garsų fejerverką.
Grįžtant namo lėktuve jauna mamytė, žvelgdama pro iliuminatoriaus langą, aiškina trejų metukų, bet jau neklaužadai sūneliui:
– O štai mes jau skrendame virš Rusijos. Tu matai šitą žolelę, vejelę, šitas upes ir laukus? Matai?.. Nė vienoje pasaulio šalyje tokių nėra. Ir visa tai – mūsų, gimtinės. Nepalyginsi su tais Europos daržais...
Ji nepasakė, kad skrenda vakarietišku „Boeing“, o ne gimtinėje surinktu „Tūška“ (Tupolevo konstrukcijos orlaiviu – Red.), jos neapėmė siaubas matant šalies apleistumo, ištuštėjimo ir sugriovimo mastus, ji netgi praleido progą patylėti, lygindama gyvenimo kokybę „ten“ ir „pas mus“.
Ji skrido ir didžiavosi. Keliavo atgal į gimtąjį urvą, kad paskui vėl choru su „Iskanderiais“ pakvatotų ir prisidėtų prie grasinimų, kurie girdimi iš Kremliaus paranojiko ir už kurį ji, be abejo, dar kartą balsuos. O po to dar kartą. Tiesiog vien dėl to, kad jis suteikia jai pagrindo didžiuotis, gerai įminkius į tą išdidumą buitinio chamiškumo.
O mes grįžome kartu su ja. Tačiau mūsų neapleido jausmas, kad skrendame mes į priešingą pusę...
Parengė Leonas Grybauskas
