„Nuo gruodžio mėnesio gaudavome tik sauskelnių vaikams, o gyvename ir butą nuomojamės iš santaupų“, – tęsė sutuoktiniai, iš separatistų valdomos teritorijos pasitraukę į Ukrainos vyriausybės kontroliuojamą pusę.
Donecke šeima turėjo verslą, darbą, buvo užgyvenusi turto, įsigijusi tris butus, puoselėjo ateities planus. Bet bėgdami nuo karo pernai gruodį dalį turto sutuoktiniai buvo priversti parduoti.
Vienas butas šiuo metu jau sudaužytas į šipulius per apšaudymus. Tad 5 asmenų šeima glaudžiasi ankštame nuomojamame bute, o gyvena iš santaupų ir humanitarinės pagalbos davinių, nes darbo susirasti Aleksandrui kol kas nepavyksta.
„Vis tiek tikimės geriausio – taikos. Tikimės, kad dar galėsime sugrįžti į savo namus“, – kalbėjo Marina.
Kalbamės ukrainiečių kontroliuojamame Kramatorsko mieste Donecko srityje. Visai šalia labdaros organizacija „SOS Kramatorsk“ kartu su Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros (UNHCR) darbuotojais dalina humanitarinę paramą iš kovos veiksmų zonos pasitraukusiems žmonėms.
„Daliname drabužius, patalynę, metalinius indus, sauskelnes – viską, ko gali prireikti pabėgėliams.
Mūsų mieste iš viso yra apie 46 tūkst. žmonių, persikėlusių iš kovos veiksmų zonos.
Labai daug žmonių neteko namų. Mūsų organizacija jiems padeda susirasti būstą, darbą, teikiame psichologinę ir teisinę pagalbą“, – pasakojo „SOS Kramatorsk“ vadovas Aleksandras Voroškovas.
Gelbėja maisto kortelės
Olga Grigorjevna prisistačiusią pensininkę sutikome Slovjanske, Pasaulio maisto programos (WFP) centre, kuriame pabėgėliams iš karo apimtų teritorijų dalinamos maisto kortelės. Kiekvienos kortelės sąskaitoje yra pinigų, už kuriuos galima įsigyti maisto produktų.
Olga gyveno Horlivkoje, o prasidėjus apšaudymams žiemą pasitraukė į saugesnę vietą. Šiandien miestas, kuriame ji gyveno, priklauso separatistams, o pati senolė su iš lovos nesikeliančiu vyru glaudžiasi nuomojamame bute.
Abu kartu gauna 3 tūkst. grivinų (125 eurų) pensiją, bet trečdalį pinigų iškart suryja vaistai, panašiai tiek – buto nuoma. Tad maisto kortelės – tikras išsigelbėjimas.
Ten pat sutikta Sofija Šestakova pensijos negauna – jai pritrūko trejų metų stažo. Iš karo veiksmų zonos moteris pasitraukė pernai, darbo taip pat neturi.
Šiek tiek pinigų atsiunčia tik sesuo iš Rusijos. Gauta parama maistui su dukra ir anūku moteris tikisi dalintis net tris mėnesius.
Regioną šelpia vakariečiai
Europos Komisijos (EK) duomenimis, karas Rytų Ukrainoje tiesiogiai palietė 5 mln. žmonių. 1,3 mln. buvo priversti palikti namus ir persikelti į kitas vietas šalies viduje, dar 860 tūkst. išvyko į užsienį, maždaug 3,2 mln. žmonių reikia humanitarinės pagalbos.
Pasak komisaro humanitarinės pagalbos ir krizių valdymo klausimais Christo Stylianidžio, katastrofos mastą suvokia dar ne visi.
O tuo metu Ukrainoje nevyriausybinės organizacijos, per kurias ES skiria pagalbą nuo karo nukentėjusiems civiliams, dirba ties savo galimybių riba – abiejose konflikto pusėse.
Be vietos labdaros fondų, šiuo metu darbuojasi visos didžiausios tarptautinės organizacijos – Tarptautinis Raudonasis Kryžius, „Gydytojai be sienų“, UNICEF, WFP, UNHCR, „Gelbėkit vaikus“, Pasaulio sveikatos organizacija ir daugybė kitų.
Per jas, taip pat vietos fondus nuo 2014 metų pradžios ES Ukrainos humanitarinei krizei spręsti iš viso jau skyrė 223 mln. eurų. Liepos pradžioje EK skyrė dar vieną 15 mln. eurų pagalbos paketą.
Iš ligoninės liko griaučiai
Tačiau skirti pinigus yra viena, o jais pasinaudoti šalyje, kurioje net vykstant karui veša biurokratija ir korupcija, – visai kas kita.
„ES mums skyrė 800 tūkst. eurų nukentėjusiųjų per kovos veiksmus būstams atstatyti. Bet mes jau du mėnesius niekaip negalime pradėti naudoti tų pinigų dėl visokių biurokratinių barjerų“, – skundėsi Slovjanske gyvenantis verslininkas Andrejus Chrisinas.
Jis palydėjo iki Semionovkos kaimo, kuris ypač smarkiai nukentėjo per pernykštes kovas.
Gyvenvietė yra Slovjansko pakraštyje, o čia pernai pavasarį buvo įsitvirtinusios gausios separatistų pajėgos.
Savo bazę Rusijos remiami sukilėliai įsirengė čia pat esančiame ligoninės komplekse, o apkasai raitėsi tiesiai per gyventojų daržus.
Šiandien ligoninės pastatai riogso beveik sulyginti su žeme, į akis krinta netoliese virš upės iškilę susprogdinto tilto griaučiai, o ir pačiame kaime vis dar daug sugriautų ir sudegusių namų.
Jei norite paskaityti apie tai, kaip gyvena Slovjanskas praėjus metams po išlaisvinimo, spauskite čia.
Jei norite paskaityti per kovos veiksmus namų netekusio lietuvio šeimos istoriją, spauskite čia.
Viktoru prisistatęs Semionovkos gyventojas prisimena, kad iš pradžių dar tikėjosi išgyventi visus įvykius savo namuose, tačiau nuolatinius apšaudymus iškentė tik savaitę.
Grįžęs po pusantro mėnesio namus rado sugriautus. Tad dabar glaudžiasi kitoje vietoje ir tik kartais nuvažiuoja pažiūrėti į vietą, kurioje prabėgo didelė jo gyvenimo dalis. Namų atstatyti jau nebesitiki, nes neturi tam pinigų.
Kitoje tos pačios gatvelės pusėje gyvenanti pensininkė Vera Muchina pasakojo, jog prasidėjus kovos veiksmams ji su regėjimo negalią turinčia anūke išvažiavo pas gimines į kitą miestą. Grįžusi namus irgi rado sudegusius.
Šiandien Veros namas atstatytas. Liko gyvas ir šuo, kurį moteris išvažiuodama tiesiog paleido nuo grandinės, kad jis bėgtų kuo toliau nuo karo.
Pasisekė ir dar vienai Semionovkos gyventojai 35 metų Natalijai Beskorovanai, kuri su šeima prasidėjus apšaudymams prisiglaudė saugesnėje vietoje pas gimines.
Tąkart jos vyras buvo sužeistas, o visas ūkis sudegė. Praėjus metams šeima vėl turi namus, kuriuos pavyko atstatyti padedant labdaros fondams.
„Jūs neįsivaizduojate, kokia neviltis apima, kai grįžęs supranti, kad viskas, kas buvo užgyventa, staiga pražuvo. Ir ką tada daryti? Kur nors išvažiuoti?
Bet kodėl mes turime kur nors važiuoti vien todėl, kad kažkas užsinorėjo karo? Mes likome ir bandome savo gyvenimą kurti iš naujo“, – teigė Natalija.
Apšaudė vaikų darželį
Nuo karo veiksmų nukentėję žmonės pasakojo, kad valstybės paramos atstatant pastatus gali tikėtis nebent nukentėjusios valdiškos įstaigos. Gyventojams lieka pasitikėti nevyriausybiniais fondais ir labdaros organizacijomis – valstybė tiesiog neturi pinigų, kad padėtų visiems.
50-metė Valentina Šmisčenko ir dabar su siaubu prisimena dieną, kai raketos pradėjo sproginėti jos vadovaujamo vaikų darželio Kramatorske teritorijoje.
Darželyje buvo pilna vaikų. Kai kurie jų savo akimis matė, kaip žuvo jų draugą namo vedusi mama ir viena darželio auklėtoja.
Tai nutiko šių metų vasario 10 dieną. Ukrainos pajėgos miesto kontrolę buvo perėmusios daugiau kaip prieš pusmetį – liepos 5-ąją.
Prorusiški ginkluoti veikėjai buvo priversti palikti separatistų tvirtove laikomą Slovjanską ir persikelti į Kramatorską, esantį už 15 kilometrų. Bet neužsibuvo ir čia – tą pačią dieną jie pasitraukė į Donecką.
Po vasario 10 d. įvykių Vakarų žiniasklaida rašė, kad Rusijos remiami separatistai parodė naują ugnies galią.
Į vyriausybės susigrąžintą Kramatorską buvo paleistos 32 reaktyvinės salvinės ugnies sistemos „Smerč“ raketos – per apšaudymą žuvo 17 žmonių, 47 buvo sužeisti.
„Tai buvo antras kartas, kai mus apšaudė. Pirmąkart gruodžio mėnesį tai įvyko naktį. Atėjo auklėtojos iš ryto, o grupės lubų nebėra. Virš galvos – tik dangus. Bet tada niekas nenukentėjo.
O vasario mėnesį mūsų vaikai išgyveno košmarą. Jie matė, kaip žuvo jų draugo mama ir viena auklėtoja, o pats draugas buvo sunkiai sužeistas. Moteris gyveno visai greta darželio. Namuose ji buvo palikusi kitą vaiką.
Prasidėjus apšaudymui skubėjo namo ir žuvo nešdama sūnų ant rankų prie pat savo laiptinės durų“, – pasakojo V.Šmisčenko.
Ramybė – apgaulinga
Šiandien raketos pramuštas darželio stogas jau suremontuotas, o aikštelėje, į kurią vasarį pataikė raketa, vėl žaidžia vaikai.
Prieš pusmetį įvykusią nelaimę primena tik skeveldrų sukapota darželio siena, iki šiol pakampėse sukrautos išdaužytų stiklų krūvelės ir tęsiamas remontas susprogdintose patalpose.
Pinigų skyrė valstybė ir vietos gamyklos administracija.
Po apšaudymo darželis savaitę stovėjo tuščias.
Vaikams ir jų tėvams prireikė psichologų pagalbos, su jais dirbo ir vietos specialistai, ir „Gydytojai be sienų“, o šiandien darželiui pagalbą teikia UNICEF.
Laikas bėga, mieste gyvenimas vėl teka savo vaga, žmonės eina į darbą, veikia parduotuvės ir kavinės, kursuoja viešasis transportas.
Ir taip ne tik Kramatorske. Separatistų tvirtove laikytame Slovjanske ir aplinkinėse gyvenvietėse žmonės stengiasi pamiršti prieš kurį laiką išgyventą siaubą ir vėl bando stotis ant kojų.
„Tačiau ramybė labai apgaulinga. Žmonės baiminasi separatistų provokacijų. Kai vasario 10 dieną buvo apšaudytas Kramatorskas, maždaug 5 tūkst. žmonių iš karto paliko miestą.
To paties žmonės bijo ir Slovjanske. Jeigu iš Debalcevės pusės dabar kas nors iššautų iš sistemos „Smerč“, tos raketos atlėktų iki mūsų. Žinoma, tada ir čia prasidėtų masinė panika, vėl pradėtų visi išvažinėti“, – tvirtino Slovjanske gyvenantis A.Chrisinas.
Padėti gali ne visiems
ES finansuojamus projektus tarptautinės nevyriausybinės organizacijos stengiasi vykdyti abiejose konfliktuojančiose pusėse.
Tačiau, kaip pripažįsta šių organizacijų atstovai, separatistų kontroliuojamose teritorijose tai daryti kur kas sunkiau. Viena priežasčių – ten visiškai sugriauta bankų sistema.
„Vyriausybės kontroliuojamose teritorijose žmonėms galime skirti elektronines korteles maistui ar būsto atstatyti. Tačiau kitoje pusėje to padaryti neįmanoma.
Ten vežami ir dalinami maisto paketai arba statybinės medžiagos“, – teigė čekų organizacijos „People in Need“ (PIN) pagalbos programos Ukrainoje vadovas Danielis Gerstle.
Bet net ir vyriausybės valdomoje teritorijoje esantiems civiliams labdaros organizacijos ne visada gali iš karto padėti. 36 metus nuosavame name Luhanskės kaime gyvenusi moteris, nepanorusi sakyti savo pavardės, braukdama ašaras pasakojo, kad nuo žiemos negali grįžti namo.
„Ten viskas išdaužyta, sugriauta, sudegę. Glaudžiuosi tai šen, tai ten, bet namo grįžti negaliu. Mano gatvelėje įsikūrę kareiviai, namai nuolat apšaudomi. Kas man padės?
Kaip toliau gyventi? Artėja žiema, o aš be namų“, – sunkiai rinkdama žodžius kūkčiojo moteris.
Mums kalbantis pro šalį prariaumojo galingą kulkosvaidį į priekį atkišusi šarvuota pėstininkų mašina, ant jos sėdėjo keli automatais ginkluoti Ukrainos kareiviai.
Luhanskė yra vos pora kilometrų nuo fronto linijos. Kaimą galima pasiekti važiuojant patikros postais nusėtu keliu Slovjanskas–Debalcevė.
Kažkada čia buvęs asfaltas dabar išgraužtas tankų vikšrų ir virtęs smėlėtų duobių vieškeliu. Pakeliui riogso pamušto tanko griaučiai ir kulkų suvarpyti kariniai autobusai.
Nuo Luhanskės iki Debalcevės – vos 20 km, tačiau tai jau separatistų kontroliuojama teritorija. Šiemet sausį ir vasarį dėl Debalcevės virė nuožmūs mūšiai. Būtent tada moteris ir buvo priversta palikti savo namus.
„Viena esminių sąlygų gauti pagalbą būstui atstatyti – toje vietoje nuo paskutinio apšaudymo turi būti praėję mažiausiai 4 mėnesiai. Tad šiuo metu šiai moteriai namų atstatyti niekaip nepavyks“, – sakė PIN atstovas Romanas Luninas.
Darbas stabdytų emigraciją
„Jeigu išeitumėte į gatvę ir paklaustumėte žmonių, ar jie žino, kokia reali humanitarinė situacija Ukrainos rytuose, visi atsakytų teigiamai. Ir papasakotų, ko trūksta kariams fronte. Papasakotų, kad savanoriai jiems veža humanitarinę pagalbą.
Bet galiu jums garantuoti, kad niekas nekalbėtų apie kenčiančius civilius. Viešojoje erdvėje svarbesnės kulkos“, – teigė Europos Komisijos Humanitarinės pagalbos ir krizių valdymo direktorato atstovybės Ukrainoje vadovas Mamaras Merzoukas.
Jo manymu, 1,3 mln. namus palikusių žmonių yra tarsi nematomi. Ukrainoje nerasite didžiulių pabėgėlių stovyklų, pavyzdžiui, kaip Sirijoje. Nuo karo bėgantys žmonės ištirpsta tarp gyventojų tose vietose, kur apsistoja.
Pasak Slovjansko verslininko A.Chrisino, humanitarinė pagalba ir būstų atstatymas – tik viena medalio pusė. Reikia galvoti, kaip į saugesnes vietas persikėlusius pabėgėlius integruoti į vietos bendruomenes.
Ir svarbiausias veiksnys čia – darbo vietų kūrimas. Tai šiek tiek sulaikytų pabėgėlius nuo išvykimo į kitas šalis.
„Vien iš Slovjansko į Lenkiją išvyko apie tūkstantį žmonių. Dalis jų dabar jau yra grįžę. Bet kiek tūkstančių iš visos Rytų Ukrainos dar likę kitose šalyse? Europai dabar ir taip užtenka nelegalų iš Afrikos „, – svarstė A.Chrisinas.
