Fustatas yra seniausias Egipto sostinės Kairo rajonas. Šioje pietinėje Kairo dalyje yra įsikūrusi prieglauda benamėms mergaitėms, merginoms ir moterims.
Netoliese stovi seniausia Kairo mečetė. Bet dalis šioje prieglaudoje įsikūrusių moterų atspindi šių laikų Egipte atsiradusį fenomeną. Tai gatvės mergaitės – benamės moterys ir vaikai, kurios kartais persirengia vyrais, rašo „The Guardian“.
Benamiai vaikai nerūpi
23 metų Manal turi tris vaikus, visi jie gimė gatvėje. Pati mergina bename tapo labai anksti, kai jai buvo aštuoneri.
Sulaukusi dešimties metų ji nusiskuto galvą ir pradėjo rengtis kaip berniukas. Tuomet ji ėmėsi darbų, kuriuos Egipte tradiciškai atlieka vyrai. Manal dirbo kavinėje, vairavo triratį taksi. Nepažįstami žmonės ėmė ją vadinti Ahmedu ir šis vardas prilipo.
„Berniukai gatvėse yra visiškai laisvi, bet mergaičių situacija kitokia. Aš tenorėjau būti berniuku“, savo pasirinkimą aiškino Manal.
Kiekvienoje pasaulio šalyje yra daugybė benamių vaikų. Vien JAV jų suskaičiuota apie 1,6 mln. Bet Egipte ši problema yra itin opi.
Tūkstančiai vaikų ir paauglių iš paskutiniųjų bando išgyventi Kairo gatvėse. Kai kurie iš jų, kaip Manal, ten lieka ir suaugę.
Daugeliui Kairo gyventojų šie benamiai vaikai yra visiškai nepastebimi. Jie yra beveidės būtybės, kurios pardavinėja servetėles ar prašo išmaldos. Benamių vaikų egzistavimas Todėl ir kalbų apie juos keliama nedaug.
Pasiūlymų kaip susitvarkyti su tūkstančiais benamių vaikų būta įvairių. Kai kurie siūlė neįtikėtiną idėją benamiams sukurti atskirą miestą, tačiau kiti mintija kur kas šiurpesnius variantus.
Vienas populiaraus privataus laikraščio autorius siūlė atlikti „valymo kampaniją“, kurios metu su gatvės vaikais „susitvarkytų kaip su benamiais šunimis“.
Vaikai be tapatybės
Šiame triukšme retai pasigirsta žmonių, kuriems benamiai vaikai iš tiesų rūpi, balsai. Tai socialiniai darbuotojai ir psichiatrai, kurie dirba su šiais vaikais bei mokyklos ir prieglaudos, kuriose jie lankosi.
Fustato rajono vietoje kažkada buvo pirmoji Egipto islamo sostinė. Čia yra iškilęs šiuolaikiškas keturių aukštų pastatas, kuris dieną ir dažnai naktį suteikia atokvėpį tokioms moterims kaip Manal ir jos draugei Hadeel. Šį centrą valdo „Banati“ paramos organizacija gatvės mergaitėms.
Hadeel istorija padeda suprasti, koks sudėtingas yra gyvenimas gatvėje. Mergina iš namų pabėgo būdama aštuonerių. Prabėgo du dešimtmečiai, o ji vis dar neišsikapstė iš gatvių.
Ji buvo ištekėjusi bent du kartus, tačiau visos jos santuokos baigėsi nesėkmingai, o viena vyro nužudymu. Tad ji vėl atsidurdavo gatvėje. Dabar Hadeel turi šešis vaikus. Du iš jų gyvena kartu su ja, o kiti keturi su senele, kuri taip pat yra benamė.
Vaikai, kurie gimė už sistemos ribų neturi tapatybės, tad valstybei jie paprasčiausiai neegzistuoja. Dėl to greičiausiai jų laukia mamos ir močiutės likimas.
„Šiuo metu mes dirbame su trečia gatvės vaikų karta. Dabar gatvėje nebėra vien mergaitės ar berniukai. Šiandien ten yra visos šeimos ir jos kuria naujas šeimas“, pasakojo „Banati“ organizacijos socialinė darbuotoja.
Kiek tokių vaikų laksto Egipto gatvėmis neaišku. Sausį Egipto valdžia pateikė tyrimo rezultatus, kurie parodė jog jų yra apie 16 tūkst. Bet 2007 metais „Unicef“ apskaičiavo, jog jų buvo bent 600 tūkst.
Gatvės vaikus sunku suskaičiuoti yra ir todėl, kad nėra jokio tikslaus apibūdinimo, kurie vaikai priklauso šiai grupei. Kai kurie visą dieną praleidžia gatvėse prašydami išmaldos, tačiau naktį grįžta į namus. Vieniems yra šešeri, o kitiems jau šešiolika.
Skurdas skatina smurtą
Ant kyšulio rytinėje Kairo dalyje yra įsikūręs paramos organizacijos „Hope Village“ punktas. Šis pastatas yra iškilęs taip aukštai, jog rodosi yra visai nutolęs nuo Kairo šurmulio. Bet viduje šio pastato prieglobstis suteikiamas tiems, kuriuos šis miestas sužeidė labiausiai.
Būtent čia maždaug dešimt motinų, kurios dar paauglės, gali pailsėti nuo gatvės gyvenimo ir ramiai auginti savo vaikus. Jų pasakojimai padeda atskleisti ir suprasti kaip tampama gatvės vaikais.
„Hope Village“ gyventoja Maya pasakojo, jog iš namų paspruko būdama septynerių. Mergaitės pamotė trejus metus vertė mergaitę gyventi įsivaizduojame rate, kuriame ši turėjo valgyti, miegoti ir tuštintis.
Vėliau mergaitė turėjo tarnauti jaunesnėms savo įseserėms, o jei suklysdavo virtuvėje, ją sumušdavo. Galiausiai kantrybės taurė persipildė ir Maya pabėgo.
Farah pasakojo, jog būdama dvylikos atsisakė įsisukti į savo dėdės prostitucijos ratą. Tuomet šis mergaitę surakino ir kasdien prievartavo keletą mėnesių. Galiausiai Farah pavyko pasprukti, kai ši iššoko pro ketvirto aukšto langą.
Tad skurdas nėra pagrindinė priežastis, kodėl vaikai atsiduria gatvėse. „Hope Village“ centro vadovas Mahmoudas Ahmedas sakė, kad skurdas yra viena priežasčių, kodėl šeimose atsiranda smurtas. Kai kurie gatvės vaikų broliai ir seserys vis dar gyvena savo šeimose.
Slepiasi vaikinų kailyje
Viena gatvės gyvenimo kasdienybių yra išprievartavimai. Vaikai prievartaujami nuo šešių metų amžiaus. Vyrai žino, kad gali daryti ką nori su tais, kurie neturi nei šeimos, nei tapatybės.
Todėl daug gatvėse gyvenančių mergaičių tampa prostitutėmis. Jos šia paslauga gali užsitikrinti vietą miegui ant žemės, ar atsiskaityti už galimybę pasinaudoti stoties tualetu.
Dažnai mergaitės būna užrakinamos laikinuose kalėjimuose net kelioms dienoms, o po to jomis pasinaudoja visa grupė vyrų. Maža to, prievartautojai po nekaltų mergaičių akimis įrėžia išlenktą randą ir taip jas pažymi.
Tad mergaitės ieško būdų išvengti šio žiauraus elgesio. Kai kurios bando beveik nemiegoti, o kitos ima persirenginėti berniukais.
„Mes trumpai nusikirpdavome plaukus, vilkėdavome kelnes ir marškinėlius“, pasakojo Hadeel. Pasak jos, mergaitės taip elgiasi, kad joks vyras jų nepareikalautų.
Bet persirenginėja mergaitės ne vien tam, kad apsisaugotų nuo prievartavimų. Apsimesdamos berniukais jos gali jaustis daug laisviau viešoje erdvėje, kurioje Egipte tradiciškai dominuoja vyrai.
Persirengusios jos galėjo elgtis kaip vaikinai: rūkyti, šūkauti ar tiesiog sėdėti gatvėse. Merginos to negali laisvai daryti.
„Tai jūs manote, kad moterys yra silpnos? Tuomet aš tiesiog nustosiu būti moterimi“, taip akademikė Amira El Feky aiškino šių mergaičių mąstymą.
Gimdo siaubingomis sąlygomis
Kad būtų šiek tiek mažiau pažeidžiamos mergaitės taip pat galėjo prisijungti prie „gatvės šeimų“, kuriose būdavo abiejų lyčių vaikai. Dažniausiai tokias „šeimas“ sudaro apie 10 žmonių. Nariai vienas kitą gina, dalinasi uždarbiu ir miega drauge.
Dažniausiai „šeimos“ nariai darbais pasiskirsto paprastai. Mergaitės užsiima prostitucija, o berniukai plėšikauja. Dienos uždarbį visi atiduoda šeimos vadui. Dažniausiai juo tampa berniukas, kuris įrodė, jog yra stipriausias.
Grupės lyderis iš kitų narių sulaukia ne tik pagarbos: jo žodis būna lemiamas, o kiti nariai būna pasirengę žūti už jo gyvybę. Mainais jis vaikams suteikia kolektyvinę tapatybę ir apsaugą nuo kitų.
Vis dėl to grupės viduje ir šeimos galva tampa grėsme. Jis gali seksualiai išnaudoti visus kitus narius ir nuolat žymi juos randais. Mergaitėms randai nebūna vienintelė problema.
Jaunos merginos dažnai pastoja ir joms tenka gimdyti pačiomis prasčiausiomis sąlygomis. Dažnai jos eina į mokomąją ligoninę, nes tai pigiausias variantas. Šiose ligoninėse įranga yra itin prasta, o gimdymus dažnai stebi net 20 mokinių.
„Hope Village“ šalininkai teigia, kad kol kas situacija yra labai liūdna. Jie tiki, kad tik 20 proc. benamių žmonių su kuriais šie užsiima sugeba išsikapstyti iš gyvenimo gatvėse. Šių žmonių vaikams, kurie tematė gatvės gyvenimą tai padaryti yra dar sunkiau.
„Kai apie juos kalbame turime nepamiršti, kad jie taip pat yra žmonės. Jei būtume patyrę tiek pat smurto, lengvai galėtume atsidurti jų vietoje“, sakė „Banati“ organizacijos darbuotoja Hend Samy.
Parengė Eglė Tamošauskaitė
