Ekspertai teigia, kad Rusijos visuomenė vargu, ar trokšta karališkosios šeimos sugrįžimo. Ją beveik prieš šimtmetį nuvertė bolševikai.
Be to, Rusijos vyriausybė yra per daug konservatyvi, kad sutiktų su tokiu radikaliu pokyčiu. Šalies valdžia net neketina dalintis teisėmis, net ir su simboline ar kultūrine institucija.
Maža to, jei Rusijoje atsirastų nauja simbolinė asmenybė, Vladimiras Putinas prarastų savo paties aukštą statusą, kuris jį vainikuoja kaip šalies kultūros ir politikos centrą.
Nori užtikrinti kilmę
Rusijos imperatorių dinastija yra viena iš dviejų paskutinių caro palikuonių grupių ir tvirtina, kad yra teisėti Romanovų dinastijos įpėdiniai. Jie jau seniai reikalauja Maskvos, kad šią šeimą pripažintų kaip istorinę ir kultūrinę instituciją.
„Mes jau daug kartų išsakėme savo poziciją. Norime, kad Rusijos vyriausybė pripažintų Romanovų dinastiją istorine institucija, kad valstybė gintų tikruosius palikuonis nuo apsimetėlių“, – sakė Rusijos imperatorių dinastijos atstovas Aleksandras Zakatovas.
Paskutinis Rusijos imperatorius Nikolajus II išsižadėjo karūnos po 1917 metais vykusios vasario revoliucijos. Tuomet daugelis Romanovų šeimos narių pabėgo į Vakarus, greičiausiai bandydami išvengti karališkos šeimos likimo.
1918 metais bolševikai įvykdė mirties bausmę Nikolajui II, jo žmonai, penkiems vaikams ir dar keliems namų ūkio darbininkams, kurie kartu su šeima atvyko į Jekaterinburgą.
Imperatorių šeimos palikuonys gyveno ir šeimas kūrė užsienyje. Laikui bėgant jie pasidalino į dvi pagrindines grupes. Abi šios grupės teigia, kad yra vieninteliai teisėti sosto įpėdiniai.
Viena grupė yra Rusijos imperatorių dinastija, kurios lyderė yra didžioji kunigaikštienė Marija Vladimirovna Romanova. Kita Romanovų šeimos asociacija, kurios galva yra princas Dmtrijus Romanovas.
Abi grupės įnirtingai neigia viena kitos teisėtumą. Pagrindinė problema šioje situacijoje yra Romanovų palikuonių santuokos su nekilmingais partneriais.
Pasak Rusijos ekspertų grupės „nacionalinio strategijų centro“ direktoriaus Stanislavo Belkovskio, ši šeimų nesantaika yra pagrindinė priežastis, kodėl Rusijos imperatorių dinastija siekia šalyje gauti oficialų statusą.
„Jie nori gauti liudijimą, kad yra vieninteliai tikrieji Romanovai“, sakė S.Belkovskis.
Visuomenė abejinga
Istorikų teigimu, yra atvejų, kai buvusios karališkosios šeimos vėl įgyja valdžios statusą. Tarkime, 2011 metais Juodkalnija pripažino buvusios karališkos šeimos narius, kad pabrėžtų šalies kultūrą ir tradicijas.
Bet istorikai teigia, kad Rusijoje situacija yra šiek tiek sudėtingesnė. nes nėra akivaizdaus ir neginčytino sosto įpėdinio.
Anot žinomo istoriko Andrejaus Zubovo, Rusijos visuomenė yra abejinga monarchijos sugrįžimui. Dėl to nėra jokios tvirto susivienijimo, kad būtų galima išrinkti tikrąjį įpėdinį.
„Problema yra ta, kad šiuolaikinė visuomenė priešrevoliucinę Rusiją įsivaizduoja kaip Italai Romos imperiją“, – sakė A.Zubovas. Praėjusiais metais jis buvo atleistas iš savo pareigų prestižiniame Maskvos tarptautinių santykių institute, nes garsiai pasisakė prieš Krymo aneksiją.
„Maža to, V.Putinas jau ir taip atlieka monarcho rolę, nes sujungia įvairias valdžios sritis ir suteikia simbolinę šalies valdžios viziją“, – teigė A.Zubovas.
Rusijoje – vienas valdovas
S.Belkovskis taip pat paaiškino, kad Rusijos žmonės V.Putiną mato kaip šių dienų monarchą. Šį statusą jam suteikė pati Rusijos valdžios prigimtis.
Rusijoje tikra ir simbolinė valdžia istoriškai visada būdavo sutelkiama į vieną asmenį. Imperijos laikais aukščiausią valdžią savo rankose turėjo caras. Sovietiniais laikais išskirtine galia mėgavosi komunistų partijos centrinio komiteto lyderis.
Po Sovietų Sąjungos griuvimo šis vaidmuo atitekdavo arba ministrui pirmininkui, arba prezidentui.
Jei Maskva priimtų sprendimą pakeisti susiklosčiusią situaciją ir į federalinės valdžios gretas įtrauktų likusius Romanovų palikuonis, šalis galėtų vadovautis konstitucinės monarchijos modeliu, kuriame tikroji ir simbolinė valdžia išsiskirtų. Ją pasidalytų Kremlius ir Romanovų rūmai.
Šiame modelyje monarchai neturėtų politinės galios, bet būtų valdžios viršūnė žmonių akyse.
S.Belkovskis aiškino, kad vyriausybės lyderis turėtų politinę valdžią, bet nebebūtų toks reikšmingas visuomenei. Be to, jo norus ir darbotvarkę galėtų suardyti išrinkto parlamento nariai.
V.Putinas valdžia nesidalins
„V.Putinas neįves tokios sistemos, nes jis bijo bet kokių reformų. Jis gali šiek tiek pakoreguoti sistemą, kurią gavo atėjęs į valdžią, tačiau negali jos iš esmės pakeisti“, nuomone dalinosi S.Belkovskis.
Analitikai vieningai sutinka, kad jei V.Putinas Rusijoje įvestų konstitucinę monarchiją, jam tektų su naujuoju monarchu dalintis savo paties teisiniais įgaliojimais.
Belkovskis tikino, kad V.Putinas ir taip elgiasi lyg monarchas, tad nenorėtų prarasti šių privilegijų.
Analitiktai teigia, kad dėl šios priežasties monarchijos šalininkai gali tik pasvajoti apie pasikeitimus Rusijos valdžioje.
Rusijos mokslų akademijos istorijos instituto vyresnysis tyrėjas Vladimiras Lavrovas sakė, kad ši šalis niekada pati nepasirinktų konstitucinės monarchijos. Ji taip pasielgtų tik dėl kokio nors katastrofiško įvykio, kuris priverstų imtis tokių pakeitimų.
„Atsižvelgiant į dabartinę situaciją Rusijoje, įvesti monarchiją būtų visiškas absurdas ir tai sumenkintų pačią monarchijos sąvoką“, – teigė V.Lavrovas.
Parengė Eglė Tamošauskaitė
