Kuriuos pasaulio politikus ugdė Rusijos aukštosios mokyklos?

Rusijos leidinys „Sobesednik“ išsiaiškino, kas iš užsienio absolventų karjeros laiptais užlipo aukščiausiai ir kaip atsilygino Rusijai už nerūpestingus studijų metus.

Buvęs Hondūro respublikos prezidentas Porfirio Lobo.

Hondūras įvedė bevizį režimą rusams ir palaikė visus Rusijos veiksmus. Galbūt draugiškas šios šalies požiūris priklausė nuo Porfirio Lobo, turtingo žemvaldžio sūnaus, kuris dešimtame dešimtmetyje studijavo politikos mokslus Rusijoje. Buvusio Hondūro prezidento kolegos teigia, kad jis dažnai su nostalgija prisimindavo studijų Maskvoje metus.

Europos Sąjungos generalinio štabo žvalgybos valdybos vadovas Georgijus Alafuzoffas.

1997 m. – 2002 m. mokėsi Maskvos generalinio štabo akademijoje, kurią pabaigė su pagyrimu.

Apie G.Alafuzoffą dėl jo profesijos specifikos mažai žino net europiečiai. Jis gimė ir išaugo Suomijoje, bet jau vaikystėje puikiai kalbėjo rusiškai. G.Alafuzoffas – rusų emigranto sūnus, barono Ivano Alafuzoffo, kuris į Helsinkį išvyko revoliucijos metu ir vedė merginą iš suomių šeimos, turinčios švediško kraujo.

Emigrantai niekuomet nenutraukė ryšių su rusų bendruomene. Georgijus Alafuzoffas buvo krikštytas stačiatikių cerkvėje, mokėsi rusų ir suomių mokyklose.

Po Suomijos karinės mokymo įstaigos baigimo kėlė kvalifikaciją Rusijos Federacijos generalinio štabo akademijoje.

Duodamas interviu žurnalistams G.Alafuzoffas nevengia kritikuoti Rusijos vyriausybės ir asmeniškai prezidento Vladimiro Putino.

„Gimstanti vidurinė klasė nebenori taikstytis su tuo, kad biurokratai ir elitas lobsta, o teisėsauga nieko neveikia. Mano nuomone, protestai neperaugs į revoliuciją. Valdžiai duotas įspėjimas. Žmonės tikisi, kad valdžia ją išgirs“, apie 2012 m. protestus Rusijoje rašė G.alafuzoffas.

2014 m. balandžio 15 d. G.Alafuzoffas pareiškė, kad „netiki aktyviu rusų specialiųjų dalinių dalyvavimu Rytų Ukrainos įvykiuose. Administraciniai pastatai daugiausia užgrobiami vietos gyventojų, nepatenkintų padėtimi šalyje, bet konflikto peraugimas į plataus masto pilietinį karą Ukrainoje mažai tikėtinas“.

1983 – 1988 m. mokėsi Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute.

M.Lajčakas buvo tarp gegužės 9-osios garbės svečių. Jis trejus metus buvo Slovakijos ambasadorius Rusijoje.

Jis – vienas galimų kandidatų į JT generalinio sekretoriaus postą. Kalbama, kad M.Lajčakas palaiko gerus santykius su Rusijos užsienio reikalų ministru S.Lavrovu.

Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Marošas Šefcovičius.

1985 m. – 1990 m. mokėsi Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute.

Jis atvyko mokytis į Sovietų Sąjungą iš socialistinės Čekoslovakijos, o diplomą gavo jau Rusijoje.

Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto tarptautinių santykių fakulteto dėstytojai prisimena M.Šefcovičių kaip drausmingą ir mąstantį studentą, jo įskaitų knygelė atrodo beveik idealiai.

Jis padarė puikią karjerą Slovakijos užsienio reikalų ministerijoje, o po to ES aparate.

M.Lajčako citatos apie Rusiją:

„Mes nenorime kovoti su Rusija, mes tiesiog norime standartinio, normalaus, skaidraus verslo be politinio spaudimo“.

„Europa pasirengusi sušvelninti sankcijas Rusijai ar jų atsisakyti... su sąlyga, kad Rusija ir toliau dės visas pastangas taikiam Ukrainos konflikto sureguliavimui“.

Dėl įžymaus Palestinos politiko Alma mater vardo varžosi net trys aukštiosios mokyklos. Bet dauguma šaltinių klysta: M.Abbasas nesimokė nei P.Lumumbos tautų draugystės universitete, nei Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute, nors turi visų šių aukštųjų mokyklų garbės profesoariaus ir daktaro vardą.

M.Abbasas mokėsi Sirijoje, o disertaciją filosofijos mokslų daktaro laipsniui gauti apsigynė Sovietų Sąjungos mokslų akademijos orientalistikos institute, kuriam tuo metu vadovavo J.Primakovas.