Netikėtą turtingiausio lenko 65 metų milijardieriaus J.Kulczyko mirtį Varšuvoje apgaubė gausių gandų lavina, rašo „Lietuvos rytas“.
Antai dienraštis „Fakt“ spėja, kad J.Kulczyko mirtį galėjo užsakyti Rusijos saugumiečiai arba konkuruojantys Vidurio ir Rytų Europos milijardieriai.
Gandus paskatino ir istorijos profesorius, publicistas Slawomiras Cienkiewiczius. Jis pareiškė, kad slaptosios tarnybos privalėtų nuodugniai ištirti J.Kulczyko mirties aplinkybes.
15,1 mlrd. zlotų (3,6 mlrd. eurų) turtą sukaupusio ir 418-ąją vietą „Forbes“ skelbiamame pasaulio turtingiausių žmonių sąraše užėmęs J.Kulczykas mirė vienoje Austrijos sostinės Vienos klinikų.
Milijardieriaus artimieji neviešino tikslių netikėtos mirties priežasčių, apsiribodami pranešimu, kad verslininkas mirė dėl pooperacinių komplikacijų, kai jam buvo pakeistas širdies vožtuvas.
Beje, verslininkas anksčiau jau buvo patyręs infarktą, o prieš pusantrų metų Niujorke jam atlikta prostatos vėžio operacija.
Verslininko J.Kulczyko mirtis vis dėlto buvo netikėta net ir artimiausiems jo bičiuliams, nes jis viešai sveikata nesiskundė, o operacija Vienoje buvo apibūdinama kaip nesudėtinga.
O gandai apie J.Kulczyko mirtį sklando ne tik dėl to, kad bent jau kol kas nutylima mirties priežastis, bet ir dėl fakto, jog verslininko biografiją gaubia nemažai paslapčių.
Sėkmę lėmė tarnyba saugumui
Prieš trejus metus vienam žurnalo „Wprost“ korespondentui pranešus, kad jis rašo biografinę knygą apie J.Kulczyką, milijardierius už 400 tūkst. zlotų nupirko iš autoriaus knygos juodraštį ir pažadą nieko nespausdinti.
Teigiama, kad milijardierius labiausiai nenorėjo, jog būtų aprašyta jo tėvo tarnyba sovietinės Lenkijos žvalgyboje ir tokio darbo įtaka verslui.
Tautos atminties instituto archyvuose yra pažyma, liudijanti, kad J.Kulczyko tėvas Henrykas jau 1961 metais buvo įregistruotas kaip saugumo tarnybos talkininkas.
Manoma, kad tarnyba saugumui padėjo H.Kulczykui su šeima išvykti gyventi į Vokietiją.
Milijardieriaus tėvas turėjo verslininko gyslelę ir sovietmečiu Lenkijoje vertėsi gėlių auginimu, prekiavo avių vilna, užsiėmė mašinų remontu.
Toks apsukrumas jam padėjo prasimušti ir Vokietijoje.
Į Lenkiją H.Kulczykas su sūnumi parvyko 1981 m., kai tuometė valdžia nusprendė leisti išeiviams kurti čia privačias įmones.
J.Kulczykas iš tėvo esą gavo milijoną Vokietijos markių, o jo įkurta kompanija „Interkulpol“ buvo viena pirmųjų Lenkijoje ir greitai ėmė duoti didžiulį pelną.
Būsimasis milijardierius pradėjo gaminti muilą – jo trūko parduotuvėse. Taip pat vežė į Vokietiją lenkiškus grybus ir uogas, medinius vasarnamius, akumuliatorius, o į Lenkiją parsigabendavo dėvėtų žemės ūkio mašinų.
Netrukus buvo įkurta emigrantų įmones vienijanti organizacija, kuriai pradėjo vadovauti būtent J.Kulczykas.
Tai jam leido užmegzti ryšius su komunistinės Lenkijos vadovais, o tuo jis vėliau puikiai pasinaudojo. Jo kompanijai be konkurso buvo suteikta teisė parūpinti šalies policijai 3 tūkst. naujų vokiškų „Volkswagen“ automobilių.
Lenkijai ėmus kurti kapitalizmą, J.Kulczykas ėmė pelningai privatizuoti ir vėliau pardavinėti užsieniečiams valstybines įmones – maisto, telekomunikacijų, energetikos.
Geriausiai J.Kulczykui sekėsi tada, kai vyriausybei ėmė vadovauti buvę komunistai – seni jo bičiuliai.
Opozicijai ir daliai ekspertų kilo rimtų įtarimų, kad J.Kulczykas valstybines įmones įsigyja ypač pigiai vien dėl korupcinių ryšių su valdžia.
Dėl tokių įtarimų J.Kulczyką imta vadinti „raudonuoju spekuliantu“.
Varšuvoje kalbėta, kad verslininkas pats nieko nekuria ir tik pelnosi iš neaiškių sandėrių.
Varstė Prezidentūros duris
Vis dėlto labiausiai J.Kulczyko autoritetui tėvynėje pakenkė prieš 11 metų kilusi vadinamoji „Orlen“ afera.
Milžinišką skandalą tyrusi Seimo komisija atskleidė, kad milijardierius tuomečio premjero Leszeko Millerio ir prezidento Aleksandro Kwasniewskio kabinetuose jautėsi tarsi šeimininkas.
Žiniasklaida net juokavo, kad J.Kulczykas duris į Prezidentūrą ir į premjero kabinetą atsidarydavo koja.
Negana to, turėdamas vos 5,6 proc. koncerno „PKN Orlen“ akcijų J.Kulczykas sugebėjo šios įmonės vadovu paskirti savo asmeninio koncerno vadovą.
J.Kulczykas planavo iš valstybės nupirkti „PKN Orlen“, tačiau sutrukdė skandalas dėl Gdansko naftos perdirbimo gamyklos, vėliau pavadintos „Lotos“.
Šią gamyklą norėjo įsigyti Rusijos naftos milžinas „Lukoil“, tačiau Lenkijos kairiųjų vyriausybė, pabūgusi visuomenės kritikos, sugalvojo „Lotos“ parduoti „PKN Orlen“, kad pastarasis koncernas vėliau ją perparduotų rusams.
J.Kulczykas dėl sandorio Vienoje derėjosi su Rusijos šnipu Vladimiru Alganovu.
Rusijos saugumietį sekę lenkai žvalgai įrašė sąmokslininkų pokalbį.
Net susitarimui su „Lukoil“ pasipriešinęs „PKN Orlen“ direktorius dėl neva išgalvotų kaltinimų buvo suimtas ir pakeistas kitu.
Bet sandoris galiausiai žlugo – dėl to, kad iždo ministras pranešė apie aferą žiniasklaidai ir darbo ėmėsi specialioji komisija.
Išsigandęs, kad nauja dešiniųjų vyriausybė jo nenuteistų, J.Kulczykas pradėjo plėtoti verslą kitose šalyse ir tapo Vakaruose žinomiausiu Lenkijos verslininku.
Spėjama, kad atsidėkodamas už pagalbą privatizuojant šalies įmones J.Kulczykas patarėju savo koncerne įdarbino prezidento kadenciją baigusį A.Kwasniewskį.
O grėsmių iš dešiniųjų verslininkų tikrai buvo.
Į valdžią atėjęs Lechas Kaczynskis buvo paskelbęs tikrą karą oligarchams. Tai negalėjo nepaveikti J.Kulczyko.
Lenkijoje ir šiandien kalbama, kad „Orlen“ aferą, dar vadinamą „Orlengeitu“, pradėjusi tirti Seimo komisija veikė ne objektyviai, o kaip politinis dešiniųjų partijų įrankis.
Maskva išdavikams neatleidžia?
Dienraštis „Fakt“ spėja, kad J.Kulczykui galėjo atkeršyti Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST). Už ką?
Esą už tai, kad milijardierius atskleidė, jog pernai kilusio klausymosi skandalo Varšuvoje gijos veda į Rusiją. Arba – už tai, kad jis prieš dešimtmetį nesipriešino jo pokalbių su įtakingu Rusijos saugumo agentu V.Alganovu paviešinimui.
Rusai esą tokių išdavysčių neatleidžiantys ir keršijantys mirtimi.
Kiti pagrindiniai Lenkijos dienraščiai gandus apie FST sąmokslą ignoruoja, bet verslininko nekrologuose primena tiek klausymosi skandalą, tiek J.Kulczyko derybas su V.Alganovu.
Mat abu įvykiai sukėlė didelius politinius skandalus Lenkijoje ir liudija, kad užkulisinė J.Kulczyko veikla turėjo didelę įtaką daugeliui šalies vyriausybių.
Slapti pokalbiai su ministru
Premjerė Ewa Kopacz prieš du mėnesius atleido iš pareigų dešimt pavaldinių, įsipainiojusių į klausymosi skandalą, tačiau afera skaudžiai smogė valdančiosios Piliečių platformos partijos (PPP) reputacijai ir rudenį ji turėtų pralaimėti Seimo rinkimus.
Klausymosi skandalas kilo po to, kai žurnalas „Wprost“ pradėjo spausdinti dviejuose valdančiųjų politikų pamėgtuose restoranuose kelnerių slapta įrašytus pokalbius.
Spėjama, kad įrašyti pokalbius užsakė vienas verslininkas. Bet nežinoma, ar tai buvo jo paties sumanymas, ar jis vis dėlto vykdė kitų verslininkų ir opozicinių partijų prašymą.
Įrašai atskleidė ministrų ir PPP lyderių korupcinius ryšius ir piktnaudžiavimą valdžia. Kelneriai įrašė keliasdešimties politikų ir verslininkų pokalbius, kurių viename, beje, buvo girdėti ir J.Kulczyko balsas.
Milijardierius buvo demaskuotas, kai derėjosi dėl chemijos gamyklos „Ciech“ akcijų iš valstybės perpirkimo.
Slapta padarytus įrašus perėmus Vidaus saugumo agentūrai, J.Kulczyko pokalbis nebuvo paviešintas, bet sukėlė įtarimų, kad pasitelkus tokias derybas milijardieriui akcijas pavyko nupirkti itin pigiai.
Įtarimus sustiprino ir žinia, kad vos po metų kompanijos akcijų vertė išaugo beveik dvigubai.
Dalis lenkų J.Kulczyką po jo mirties vadina teigiamu gudraus verslininko pavyzdžiu, bet kiti tautiečiai jį priskiria prie blogiukų, pralobusių ne tiek dėl gabumų versle, kiek dėl korupcinių ryšių su valdžia.
J.Kulczykas pastaruoju metu gausiai rėmė Bažnyčią, Lenkijos sportininkus, meno institucijas.
Bet visuomenės atmintyje jis vis dėlto greičiausiai išliks kaip įtartinai pralobęs asmuo.
Ar tokią reputaciją pelnys ir iš velionio verslo imperiją perimantis jo sūnus Sebastianas, parodys laikas.
Lenkijos turtuolis dairėsi ir į Lietuvą
Dabar jau žinoma, jog J.Kulczykas nenorėjo, kad koncernas „PKN Orlen“, kurio akcijų jis turėjo, pirktų „Mažeikių naftą“. Tačiau verslininkas su Bronislovu Lubiu puoselėjo planą statyti elektros tiltą.
J.Kulczykas, turėjęs 5,6 proc. „PKN Orlen“ akcijų, buvo įsitikinęs, kad naftos perdirbimo gamyklas reikia pirkti ten, kur yra žaliavos, taip pat – tvirta garantija, jog ji atitekės iš vamzdžio.
Kai 2006 m. Lenkijos koncernas įsigijo „Mažeikių naftą“, vamzdis „Družba“, kuriuo nafta tekėjo į Lietuvą iš Rusijos, staiga „sugedo“. Tad naftą į mūsų šalį iki šiol tenka gabenti tanklaiviais. Paaiškėjo, kad J.Kulczykas buvo teisus.
„Jo manymu, koncernui reikia turėti grandinę gavyba–perdavimas–pardavimas. Matyt, dėl to jis nenorėjo, kad būtų perkama „Mažeikių nafta“, – „Lietuvos rytui“ teigė Lietuvoje žinomas žurnalistas ir istorikas Jacekas Komaras.
Milijardierius maždaug prieš dešimtmetį siekė įsigyti visą „PKN Orlen“ akcijų paketą, tad dabar galima tik spėlioti, kas būtų Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos šeimininkas.
Panašiai būtų galima svarstyti apie Lietuvos ir Lenkijos elektros tiltą, taip pat Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą. Seniai žinoma, kad B.Lubys siekė dalyvauti elektros tilto į Lenkiją projekte, o jame iš Lenkijos pusės planų turėjo J.Kulczykas.
Be to, B.Lubys „Lietuvos rytui“ yra teigęs, kad Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavime būtų dalyvavusi J.Kulczyko valdoma „Kulczyk Holding“. Tačiau galutinių susitarimų pasiekti nepavyko.
