Nepriklausomas ne savo valia, sėkmės lydimas, nes kontroliuojamas. Toks yra nepriklausomybės 50-metį minintis Singapūras, kuris egzistuoja ant dviejų ramsčių – rinkos ekonomikos ir valstybės kontrolės.
Šis derinys skamba paradoksaliai, tačiau jaunoje šalyje suveikė: ekonomika nuo nepriklausomybės paskelbimo šovė į viršų didžiuliu greičiu.
Tik neaišku, ar senasis modelis tiks ateičiai ir į platesnius vandenis jau žvelgiantiems singapūriečiams.
Nepriklausomas per prievartą
1965-ųjų rugpjūčio 9-ąją Singapūro premjeras Lee Kuan Yew patvirtino, kad mažytė Pietryčių Azijos sala tampa nepriklausoma. Tiesa, priešingai nei galima įsivaizduoti, šventinė nuotaika tądien buvo menkai juntama.
Singapūras buvo išmestas iš Malaizijos sudėties ir tapo atskira šalimi, nors apie valstybingumą niekada nesvajojo.
Bet dabar, praėjus pusei amžiaus, ši nedrąsiai pirmuosius nepriklausomybės žingsnius žengusi valstybė yra viena labiausiai klestinčių pasaulyje. Ji turtingesnė – vertinant vienam gyventojui tenkančią BVP dalį – net už JAV ar buvusią savo kolonistę Jungtinę Karalystę.
Atsidavimas atvirai ir skaidriai ekonomikai pavertė Singapūrą patraukliu užsieniečiams, kurie į šalį atsiveža pinigus ir talentą.
Demokratijos nepažįsta
Singapūre gyventojai nuo vaikystės kalba dviejų stipriausių pasaulio ekonomikų kalbomis – anglų ir mandarinų.
Tris ketvirtadalius iš visų 5,5 mln. gyventojų sudaro kinai, čia įsikūrusios didelės malajiečių ir indų bendruomenės. Dauguma gyvena puikiomis sąlygomis ir gali pasigirti itin ilga gyvenimo trukme.
Vis dėlto vakarietiškas demokratijos modelis, kuriame svarbiausia asmeninė laisvė, čia neegzistuoja.
Opozicija suvaržyta, o valdžia be jokių skrupulų kišasi į visus piliečių gyvenimo aspektus.
Tačiau vyriausybė tikina: singapūriečiai, neprižiūrimi žvitrios valdžios akies, nebūtų pasiekę to, ką turi.
Apie tai praėjus 20 metų po nepriklausomybės paskelbimo kalbėjo ir pirmasis nepriklausomo Singapūro premjeras Lee Kuan Yew.
„Aš pasakysiu be jokio sąžinės graužimo – mes nebūtume pasiekę jokios ekonominės pažangos, jei Singapūro vyriausybė nebūtų kišusis į asmeninius reikalus: kas jūsų kaimynas, kaip gyvenate, kokius garsus skleidžiate, kaip spjaudotės ar kokiais žodžiais kalbate.
Mes nusprendžiame, kas teisinga“, – aiškino premjeras.
Opozicijos čia nepageidauja
Singapūras niekada neprašė tapti nepriklausoma valstybe, o tuo labiau – sektinu pavyzdžiu. Tačiau derindama rinkos ekonomiką ir valstybinę žmonių kontrolę šalis sugebėjo tokia tapti.
„Pusę amžiaus buvo pateikiamas tik vienas požiūris per žiniasklaidą.
Tai toks psichologinis nustatymas iš viršaus“, – sakė opozicinės Singapūro demokratinės partijos lyderis Chee Soon Juanas, kuris dėl savo pažiūrų netgi buvo pasodintas į kalėjimą.
Vis dėlto dabar, išaugus socialinių tinklų svarbai, singapūriečiai sužino ir kitokią nuomonę.
Pavyzdžiui, nors šalyje homoseksualūs santykiai draudžiami, birželį surengtas viešas už homoseksualų teises kovojančių aktyvistų susitikimas, jis sutraukė per 30 tūkst. žmonių.
Be to, didėja religinė įvairovė – daugėja musulmonų ir krikščionių.
Įstrigusi sėkmės kelyje
Dabar, praėjus pusšimčiui metų po nepriklausomybės paskelbimo, Singapūre sklando abejonės: ar tikrai praeities modelis tinkamas ir ateičiai?
Šalis yra tarsi savo pačios sėkmės įkaitė: išsilavinusi visuomenė, pradėjusi naudotis socialiniais tinklais, pradeda abejoti, ar tikrai dar vienas prabangus prekybos centras ar naujas išpuoselėtas golfo aikštynas yra svarbiausi tikslai.
„Jeigu nepereisime į kitą lygį, atsiras bendras visuomenės silpnumas, nerimas ir iliuzijos, kurias jūs matote daugybėje kitų valstybių“, – tvirtino dabartinis Singapūro premjeras Lee Hsien Loongas.
Tarptautiniai tyrimai jau dabar rodo: turtingi singapūriečiai negali surasti laimės. Šalies darbuotojai patys nelaimingiausi visame Azijos ir Ramiojo vandenyno regione.
Tiesa, premjeras Lee Hsien Loongas yra įsitikinęs ir tuo, kad laimės neatneš ir demokratiniai Vakarų modeliai.
„Tiesa Vakaruose yra tokia: leisk šimtams gėlių žydėti, ir viskas bus laimė, saldumas ir šviesa. Mes tuo netikime, – tvirtino Singapūro premjeras. – Turi rūpintis sodu, kad jis žydėtų.
Tačiau kyla klausimas, kaip tai padaryti, jei nori duoti daugiau laisvės, bet neleisti, kad viskas pasibaigtų bloguoju.“
Svarbus vaidmuo pasaulyje
Už tokių griežtų Singapūro valdžios nubrėžtų ribų vyksta ir likusio pasaulio kaita – Kinija ir JAV kaunasi dėl įtakos Ramiajame vandenyne.
Ilgalaikis JAV sąjungininkas Singapūras kultūriškai susaistytas su Kinija, todėl veikia tarsi tarpininkas tarp dviejų pasaulio supervalstybių.
„Mes dažnai sakome, kad gerai, kai kas nors į tokią mažą šalį kaip Singapūras žiūri rimtai, – tvirtino Singapūro tarptautinių santykių instituto vadovas Simonas Tay. – Tačiau ir patys vaidiname svarbų vaidmenį: tiek JAV, tiek Kinijai išreiškiame pritarimą ar nepasitenkinimą.“
Nepaisant staigaus Kinijos iškilimo, Singapūras vis dar palankus ir JAV. Premjeras neseniai ragino „nenuvertinti Amerikos“, jis palankiai vertina Baracko Obamos diplomatinį ir politinį atsigręžimą į Rytus.
Singapūras priėmė amerikiečių karinius laivus, o ir singapūriečiai treniruojasi JAV.
„Kaip maža šalis mes turime išlaikyti savo nepriklausomą požiūrį. Kitaip niekas į mus nežiūrės rimtai“, – pabrėžė Singapūro premjeras.
Veidą keičia atvykėliai
Klestintis jaunutis Singapūras sulaukia milžiniškų imigrantų iš Kinijos srautų.
Skaičiuojama, kad gyventojų skaičius iki 2030-ųjų išaugs beveik 20 proc. – iki 6,9 mln.
Jau dabar trečdalis darbingo amžiaus žmonių Singapūre yra užsieniečiai.
Tiesa, čia pastaraisiais metais stiprėja ir neigiamas požiūris į atvykėlius kinus. Singapūriečiai kaltina turtingus kinus dėl nekilnojamojo turto kainų išaugimo, o vargingesnius darbininkus – dėl mažesnių statybų ir paslaugų sektoriaus darbuotojų atlyginimų.
Tačiau daliai atvykėlių Singapūras tartum išpildo svajones. Iš Malaizijos atvykusi ir už singapūriečio ištekėjusi Yet Lim teigia pamilusi šią šalį.
„Viskas, ko nori mano širdis, yra čia. Čia – mano namai“, – atsiduso moteris.
Kelias į laisvę
Antrojo pasaulinio karo metais miestą, kuris anksčiau buvo Britų imperijos kolonija, buvo okupavusi Japonija. Jai kapituliavus, čia vėl grįžo britai, tačiau po sukilimo Singapūras 1957 m. tapo nepriklausomas.
1962 m. Singapūras įstojo į Malaizijos sudėtį. Malajai pažadėjo, kad Singapūro kinų dauguma gaus tokias pat teises kaip ir malajai.
Malaizijos valdžia persigalvojo. Singapūro ir Malaizijos kinų bendruomenės būtų sudariusios labai didelę dalį šalies gyventojų, todėl malajai bijojo, kad šie ateis į valdžią.
Taip Malaizija Singapūrą paleido iš savo rankų ir jis 1965-aisiais tapo nepriklausoma valstybe.
