„Namie buvau tik aš, vyras ir vyriausias sūnus su savo sužadėtine. Slėpėmės rūsyje ir iš pradžių dar nesupratome, kad namas dega. O kai viskas nurimo, pradėjome kilti į viršų. Tada suvokėme, kad kelio nebėra – visur buvo tik ugnis. Tuomet pagalvojau, kad tai viskas. Ant mūsų rūsio langų buvo uždėtos grotos...“, – pasakoja Oksana.
Šeima gyveno greta Slovjansko. Pernai, prasidėjus neramumams Ukrainos rytuose, šeimos namas atsidūrė separatistų užimtose teritorijose. Vasarą prasidėjus kovoms dėl Slovjansko, visai greta nusidriekė ir fronto linija.
„Vos už poros kilometrų nuo čia buvo separatistų patikros punktas. Gal šaudė į jį... Mes nežinome. Mes nežinome net kas apšaudė mūsų namą. Sviediniai skriejo iš tos pusės, kur stovėjo Ukrainos armija. Bet galėjo ir separatistų tankas apvažiuoti, kad iš tos pusės šaudytų“, – sako Aleksandras.
Kad nuo tanko sviedinių smūgių supurtytas namas atsikratė ant rūsio langų uždėtų grotų, sutuoktiniams šiandien atrodo tarsi iš aukščiau siųstas stebuklas. Išlindę laukan jie buvo priblokšti to, ką išvydo – namas, kuriame augo dešimt vaikų, buvo apimtas liepsnos. Degė ir kieme stovėjęs ką tik įsigytas automobilis.
Prašvitus šeima pasitraukė į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Oksana ėjo vien su pižama ir kaimynų paskolintomis šlepetėmis. Šunį nešėsi ant rankų. Aplinkui driekėsi minų laukai ir šeimininkai bijojo, kad jų augintinis nuklydęs į šalį gali žūti.
„Vaikai augino daug gyvūnų. Turėjome paukščiukų, papūgėlių, jūrų kiaulyčių. Visi jie sudegė...“, – sako Oksana.
Valdininkai norėjo atimti vaikus
Daugiavaikės šeimos namas buvo apšaudytas pernai liepos 2-osios naktį. Kaip tik tą dieną gimtadienį švęsti turėjo viena iš šeimoje augančių paauglių mergaičių. Nors jos tuo metu namie nebuvo, šiandien paauglė sako, kad visa situacija buvo be galo baisi. Apsilankiusi vietoje, kurioje užaugo, mergaitė susigraudino ir kurį laiką tik šluostėsi ašaras negalėdama pratarti nė žodžio.
„Mes vaikų čia nebevežėme. Vienas kitas gal buvo kartu su mumis apsilankęs, bet tikrai ne visi“, – sako sutuoktiniai, į susitikimą su žurnalistais šį kartą atsivežę visus auginamus vaikus.
Šeimos galva liūdnai juokauja, kad jiems reikėjo atsilaikyti tik tris dienas – liepos 5 d. Slovjanskas buvo išlaisvintas. Tačiau sutuoktiniams su pulku vaikų grįžti jau nebuvo kur.
Šiandien daugiavaikė šeima jau turi kitą namą, įsigijo naują automobilį. Visą tai, pasak Oksanos, tik interneto dėka. Iš valstybės nukentėję žmonės sulaukė nedaug pagalbos, nors kreipėsi į įvairias instancijas.
„Kažkur patikrino popierius ir pamatė, kad iš viso pulko – tik penki vaikai yra savi. Kiti – įvaikinti. Ir rado sprendimą valdininkai: įvaikintus vaikus valstybė gali pasiimti atgal, kad mums būtų lengviau likus be namų. Mes, žinoma, nesutikome. Visi vaikai liko su mumis“, – pasakoja Oksana.
Krizės mastas dar nėra įsisąmonintas
Įsigyti naują būstą padėjo šeimos istorijos sujaudinti paprasti žmonės iš viso pasaulio, kai ištikusi nelaimė buvo aprašyta internete. Šeimai pradėjo plaukti rūbai, žaislai ir kitokia pagalba.
Europos Komisijos (EK) duomenimis, karas Rytų Ukrainoje tiesiogiai palietė 5 mln. žmonių. 1,3 mln. buvo priversti palikti namus ir persikelti į kitas vietas šalies viduje, dar 860 tūkst. išvyko į užsienį, maždaug 3,2 mln. žmonių reikia neatidėliotinos humanitarinės pagalbos. Tuo tarpu finansinių problemų kamuojama ir karo išvarginta Ukrainos valstybė padėti visiems tikrai neįstengia.
Jei norite skaityti apie tai, kaip gyvena Slovjanskas praėjus metams po išlaisvinimo, spauskite čia.
Jei norite skaityti apie lietuvio šeimą, per kovos veiksmus Ukrainos rytuose netekusią namų, spauskite čia.
Šiuo metu abiejose konflikto pusėse jau darbuojasi daugybė tarptautinių nevyriausybinių organizacijų. Per jas milijonus eurų humanitarinei pagalbai teikti skiria ir Europos Sąjunga. Pasak ES komisaro humanitarinės pagalbos ir krizių valdymo klausimais Christo Stylianidžio, ši pagalba bus teikiama ir toliau tiek, kiek reikės.
„O, draugai“, – lietuviškai taria komisaras, išgirdęs, kad sveikinasi su žurnalistu iš Lietuvos.
Ch.Stylianidis sako, kad nepaisant tarptautinių nevyriausybinių organizacijų gausos ir joms skiriamų pinigų, humanitarinė pagalba vis dėlto ne visada laiku pasiekia tuos žmones, kuriems jos labiausiai reikia. Kartais tam sutrukdo įvairūs sunkiai suvokiami biurokratiniai barjerai: „Humanitarinės krizės mastas Ukrainoje dar nėra įsisąmonintas, ne visi jį suvokia“.
Ypač daug dėmesio pagalbą skirstančios organizacijos skiria iš separatistų kontroliuojamų teritorijų persikėlusiems žmonėms. Namus jie paliko ir į vyriausybės kontroliuojamą teritoriją atvyko kaip stovi. Jiems reikia visko – būsto, drabužių, maisto, darbo.
„Neapgaudinėjame savęs – namo tikrai norisi. Bet čia taip ramu. Labai norisi, kad ir pas mus jau viskas nurimtų, kad ten nustotų šaudyti“, – sako Oksana Pečininka.
Sviediniai skraidė virš galvos
Kartu su vyru Vladimiru, dukrele ir vos gimusiu kūdikiu Oksana Kramatorske atėjo į humanitarinės pagalbos dalinimo punktą pasiimti šeimai priklausančios humanitarinės pagalbos. Visi keturi nuo karo bėga jau nuo pernai rudens. Šeima gyveno nedideliame miestelyje Kirovskoje Donecko srityje, kurį šiuo metu kontroliuoja separatistai. Pernai prasidėjus apšaudymams šeima išvyko į netoliese esantį kaimą.
Netrukus ir ten pasidarė triukšminga.
„Pačios gyvenvietės neapšaudė, bet sviediniai iš abiejų pusių virš galvos skraidė. Žinokit, žmogaus nervai to atlaikyti negali...“, – sako Oksana.
Šeima grįžo į savo namus, netrukus nusprendė išvykti. Visų pirma į vyriausybės kontroliuojamą teritoriją išvažiavo neįgalumą turintis Vladimiras. Jis surado būstą. Tuo metu Oksana pagimdė. Tad vyras grįžo ir išsivežė šeimą iš apšaudomo miesto.
„Mums dar pasisekė. Su mažu vaiku demarkacinę liniją galėjom kirsti greičiau. Bet kiti žmonės ten stovi valandų valandas. Automobilių eilė kartais nutįsta ir penkis, ir dešimt kilometrų. Autobusams sienos kirsti neleidžiama. Autobusas atvažiuoja ir prie patikros posto apsisuka. Toliau žmonės eina pėsčiomis. Susidaro milžiniškos eilės.
Egzistuoja leidimų sistema. Tą leidimą, suteikiantį teisę važiuoti į vieną arba kitą pusę, gauti labai sunku. Ačiū Dievui, tuo metu buvo panaikinti leidimai automobiliams. Todėl galėjau nuvažiuoti ir visus atsivežti“, – pasakoja Vladimiras.
Pabėgėliams reikia darbo
Didžiulis nesaugumo jausmas, nedarbas, iki kosminių aukštumų išaugusios kainos tūkstančius žmonių verčia trauktis iš separatistų užimtų teritorijų į vyriausybės kontroliuojamą Ukrainos dalį. Tarp tokių pasitraukusių – ir žurnalistai Olga bei Dmitrijus Nikulinai. Prieš prasidedant ginkluotam konfliktui Donbase pora gyveno ir dirbo Gorlovkoje. Šiandien tai – separatistų kontroliuojama teritorija.
„Ateidavo su automatais ir prašydavo apie juos rašyti. Net ir vienas kolega vis su automatu vaikščiodavo ir vis kartodavo, kad mums reikia apsispręsti, su kuo mes – su jais ar prieš juos. Pasidarė nebesaugu“, – pasakoja žurnalistai.
Pasitraukusi iš separatistų valdomos teritorijos pora kartu su 12-mečiu sūnumi apsistojo Kramatorske, čia įsidarbino vietos portale. Per trumpą laiką Olgai ir Dmitrijui net pavyko ženkliai pagerinti portalo lankomumo rodiklius.
Jei norite skaityti apie tarptautinių organizacijų teikiamą pagalbą nukentėjusiems civiliams, civiliai.htm"="">civiliai.htm"" target="_blank">spauskite čia.
Jei norite skaityti apie tai, kaip paprasti žmonės gyvena greta fronto linijos, spauskite čia.
Bet ir patys žurnalistai pripažįsta, kad jiems labai pasisekė – jie rado darbą. Daugumai kitų persikėlusių asmenų darbą surasti nėra paprasta. Prie visų negandų kartais prisideda ir neigiamas kitų žmonių požiūris.
„Mums pasisekė, nes mes iš vienos vietos į kitą persikėlėme toje pačioje Donecko srityje. Čia žmonės ir patys patyrė, ką reiškia šitas karas. Todėl mums lengviau. Tačiau tiems žmonėms, kurie važiuoja kur nors giliau į Ukrainą, yra žymiai sudėtingiau. Kartais ten gyvenantys žmonės persikėlėlius pradeda kaltinti dėl savo pačių negandų – kažkokių nepriteklių, augančio nusikalstamumo“, – sako Dmitrijus.
Jis įsitikinęs, kad jau įsikūrusiems pabėgėliams reikia sudaryti sąlygas susirasti darbą. Tai išspręstų galybę šių žmonių problemų.
Dėl pagalbos civiliams tariasi ir su Rusijos ambasadoriumi
„Šitas karas daug kam naudingas. Kažkas turtėja patikros postuose imdamas kyšius, kažkas renkasi politinius taškus... Nenaudingas jis tik paprastiems žmonėms, kurie nuo jo kenčia. Separatistų pusėje viešpatauja nedarbas, kainos išaugo iki kosminių aukštumų... Ten žmonės jau labai smarkiai viskuo nusivylę. Bet kur jiems važiuoti? Kas jų čia laukia? Stengiasi savo namuose išgyventi“, – sako sutuoktiniai žurnalistai.
Pagalbą nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms teikiančios tarptautinės organizacijos civiliais rūpinasi ir separatistų teritorijose. Tačiau tuo pačiu jos pripažįsta, kad sąlygos ten žymiai sudėtingesnės nei vyriausybės kontroliuojamoje Ukrainos dalyje.
Eurokomisaras Ch.Stylianidis tvirtina, kad net 55 proc. ES skiriamos pagalbos civiliams per nevyriausybines organizacijas keliauja į separatistų kontroliuojamas teritorijas.
„Mūsų tikslas – teikti pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia. Kad ir kur jie būtų. Todėl kartais dėl to net bendrauju su Rusijos ambasadoriumi Briuselyje. Visi žinome, kad separatistus kontroliuoja Rusija. Tad jei mes norime ten patekti ir teikti pagalbą žmonėms, reikia ir tartis su Rusija.
Pokalbių su ambasadoriumi turinio atskleisti negaliu, nes tai konfidencialu. Tačiau galiu pasakyti, kad tie pokalbiai tęsis ir toliau“, – tikina komisaras.
Europos Komisijos Humanitarinės pagalbos ir krizių valdymo direktorato atstovybės Ukrainoje vadovas Mamaras Merzoukas sako, kad dėl karo veiksmų Ukrainoje 1,3 mln. namus palikusių žmonių yra tarsi nematomi.
„Jeigu išeitumėte į gatvę ir paklaustumėte žmonių, ar jie žino, kokia reali humanitarinė situacija Ukrainos rytuose, visi atsakytų teigiamai. Ir papasakotų, ko trūksta kariams fronte. Papasakotų, kad savanoriai jiems veža humanitarinę pagalbą.
Bet galiu jums garantuoti, kad niekas nekalbės apie kenčiančius civilius. Viešojoje erdvėje kol kas svarbesnės kulkos“, – sako jis.
