Atėnuose aplink Šv. Panteleimono aikštę gyvenantys žmonės pradėjo kovą, kaip jie patys teigia, su „užsieniečių dominavimu“. Judėjimas „Gyventojų komitetas“ kreipėsi į valdžią viešu laišku, kuriame rašo, kad kvartale užsieniečių šešiskart daugiau nei graikų.
„Ar valdžia žino, kad mes, graikai, gyvename prispausti pačių šlykščiausių smurto, nusikalstamumo ir baimės formų? Ar valdžia žino, kad čia tiesiog aikštėje ir aplinkinėse gatvėse svetimšaliai miega ir atlieka gamtinius reikalus?“ – tokiais ir panašiais klausimais mirgėjo laiškas. Tai neva dar ne blogiausia.
Nebe Atėnai, o Kabulas?
Esą migrantai siekia nugriauti Šv. Panteleimono bažnyčią, o trijų aukštų pastate, kuriame jie gyvena, auginamos avys, su kuriomis atvykėliai santykiauja!
„O valdžia nieko nedaro, – vėliau knygos „Visiška katastrofa: kelionės po naujosios Graikijos griuvėsius“ autoriui Jamesui Angelui teigė vietos gyventoja Thomais Giannatou. – Mano rajonas mirė. Nuėjome miegoti Atėnuose, o atsibudome Kabule.“
Aplink aikštę iš tiesų apsigyveno nemažai afganų.
Dėl diskriminacijos protestavo ir jie, padedami kairiųjų pažiūrų aktyvistų.
Bet „Gyventojų komitetui“ į pagalbą netrukus atskubėjo juodus drabužius vilkintys žaliūkai.
Šūkiais „Graikija – graikams“ ir „Svetimšaliai – lauk“ apsiginklavusiems ultradešiniosios partijos „Auksinė aušra“ aktyvistams Šv. Panteleimono aikštė turėjo tapti pirmuoju dideliu žygdarbiu.
Netrukus iš tikrųjų prasidėjo valymai. O nacių diktatorių Adolfą Hitlerį atvirai garbinančios „Auksinės aušros“ lyderiai laimino smogikų žygius prieš migrantus.
„Čia reikia pakeisti dirvožemį, nes pilna purvo.
Svetimšaliai! Išspyrėme juos lauk, tad dabar čia švaru.
Švariau negu anksčiau“, – sėkmingu pogromu džiaugėsi vienas partijos lyderių Atėnuose Georgios Vathis.
Graikija negali susitvarkyti
Žinoma, ir radikalai, ir imigrantais pasipiktinę atėniečiai perdėjo, ir gerokai.
Atvykėliai tikrai neužsiėmė zoofilija, neprekiavo heroinu, nesituštino vaikų žaidimų aikštelėje. Tokie mitai palankūs politikams, kurių pagrindinė korta ir yra kova su imigracija.
Afganai, sirai, irakiečiai kūkčiodami prieš kameras pagrįstai klausė: „Mes rizikavome savo gyvybe, kad čia atvyktume. Ieškome geresnio gyvenimo, darbo. Nieko jums nepadarėme. Kodėl jūs mus puolate?“
Į Atėnus iš Kabulo atvykusi Razia Sharife organizacijai „Humans Rights Watch“ neseniai pasakojo, kaip į jos butą vis įsilauždavo jauni vyrai, o policija nieko nedarė.
Kitą afganą Safarą Haidari chuliganai lazdomis sumušė prie pat nuovados.
Tiesa, nors „Auksinės aušros“ aktyvistai yra netgi pareiškę, kad „iš svetimšalių virtų muilą“, problema – ne tik rasizmo persmelktas graikų požiūris į migrantus, bet ir didžiulis jų skaičius.
Vien dėlto šiemet Graikiją pasiekė daugiau kaip 120 tūkst. migrantų ir prieglobsčio prašytojų. Ir nors daugelis jų teigia norintys pasiekti Vokietiją ar Prancūziją, taisyklės tokios, kad pastarosios šalys turi teisę grąžinti svetimšalius į valstybę, į kurią jie pirmiausia atvyko, – į Graikiją.
Be to, Atėnai gal ir mielai paskubintų atvykėlių išsiuntimo atgal ar tolyn procesą, bet biurokratinis aparatas čia toks painus, kad tvarkomasi labai lėtai.
O tuo metu Koso ir Lesbo salose, kurias pirmiausia pasiekia migrantai ir pabėgėliai, padėtis kone tragiška.
Žmonės turi miegoti lauke, maisto ir vandens jiems duoda tik savanoriai.
Antradienį Kose migrantai net sukėlė riaušes – pareigūnai niekaip nesugeba jų suregistruoti.
„Visa tai absoliučiai nepriimtina. Tose salose – visiškas chaosas. Su pabėgėliais dirbu jau 30 metų ir tokios situacijos dar nesu matęs“, – praėjusią savaitę piktinosi Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros atstovas Vincent’as Cochetelis.
Aišku, graikai teisinasi neturintys pinigų. Premjeras Alexis Tsipras, beveik visą vasarą rūpinęsis šalies išlikimo euro zonoje reikalais, neseniai pareiškė: „Humanitarinė krizė tik papildo ekonominę. Mes su tiek migrantų negalime susitvarkyti, todėl prašome Europos pagalbos.“
Plaukia per greitai
Panaši padėtis ir turtingesnėje Italijoje, dar vienoje ES narėje, į kurios krantą pirmiausia išlipa migrantai ir pabėgėliai.
Karšti orai ir rami jūra italams jau reiškia ne tik sekmadienį paplūdimyje, bet ir migrantų iš Šiaurės Afrikos antplūdį.
Vidaus reikalų ministerija prognozuoja, kad šiemet Italiją pasieks rekordiškai daug – 200 tūkstančių migrantų.
Biudžetui jų priėmimas atsieis mažiausiai 720 mln. eurų.
Kol institucijos aiškinasi, ar galima suteikti atvykėliams pabėgėlio statusą, ar siųsti juos atgal, iš kur atvyko, dauguma migrantų prieglobstį randa po Siciliją ir Lacijaus bei Lombardijos regionus išsibarsčiusiuose centruose.
Bet vietos čia jau neužtenka, tad premjeras Matteo Renzi paliepė migrantus tolygiai paskirstyti grupelėmis po visus šalies regionus. Tai neva padėtų išvengti gyventojams nepasitenkinimą keliančių migrantų getų.
Bėda ta, kad migrantai Viduržemio jūra plaukia kur kas greičiau, nei dygsta juos galintys priimti centrai. Todėl šimtai geresnio gyvenimo Europoje ieškančių afrikiečių prisiglaudė ten, kur pastogės paprastai ieško benamiai, – miestų parkuose ir geležinkelio stotyse.
Stotis virto stovykla
„Čia tikra pabėgėlių stovykla, o ne stotis“, – piktinosi vienas iš 140 tūkst. keleivių, kasdien keliaujančių iš Romos rytinėje dalyje esančios Tiburtinos stoties.
Pirmajam Italijos ministrui pirmininkui grafui Camilllo Benso di Cavourui dedikuota stotis ir jos prieigos dabar virtusios kone 800 afrikiečių prieglauda.
Neapsikentę rajono gyventojai užvertė skundais policiją. Atvykus pareigūnams išsigandę migrantai puolė bėgti.
Mažinti įtampą tarp gyventojų ir migrantų ėmėsi Raudonojo Kryžiaus savanoriai. Stoties prieigose jie pastatė milžinišką palapinę su tualetais ir virtuve, ten apsigyveno beveik du šimtai migrantų.
Tiesa, Romos prefektas Franco Gabrielli patikino, kad tai – tik laikinas sprendimas. Po mėnesio turėtų būti atnaujinti buvę geležinkelininkų namai, kuriuose humanitarinės pagalbos ieškantys migrantai niekam netrukdys ir gyvens patogiai.
Laikini migrantų prieglaudos centrai paskubomis rengiami visur, kur įmanoma: apleistose mokyklose, kareivinėse, buvusiuose komisariatuose, sporto salėse, netgi popiežiaus Jono XXIII gimtųjų namų pašonėje.
Čia migrantais rūpinasi savanoriai, apžiūri Raudonojo Kryžiaus medikai, vaikus linksmina klounai.
Palydi ir keiksmažodžiais
Tačiau greta tokių centrų gyvenantiems žmonėms geresnio gyvenimo ieškančių migrantų kaimynystė ne visada patinka.
Antai turtingame Kazale San Nikolos kvartale šiauriniame Romos pakraštyje migrantų prieglauda virto buvusi mokykla, pavadinta iškilmingu graikų filosofo Sokrato vardu.
Tačiau naujaisiais kaimynais neapsidžiaugę gyventojai surengė protestus. Jie padegė šiukšliadėžes, akmenimis, buteliais ir kėdėmis apmėtė pareigūnus.
O migrantus į prieglaudą vežantį policijos autobusą dar ir palydėjo itin spalvingais keiksmažodžiais.
„Jie negali čia būti! Čia gyvena 250 šeimų, gatvė yra tamsi, nuošali, ir patruliai čia niekada nesirodo. Tokioje situacijoje migrantų yra tiesiog per daug“, – aiškino vienas gyventojas.
Protestai nuvilnijo ir keliuose kituose Italijos miestuose. Radikali dešiniųjų partija „Šiaurės lyga“ nedelsdama paragino prefektus liautis globojus nelegalus ir netrukdyti tiems, kurie prieš juos protestuoja.
Padeda vieni kitiems
Venecijoje, kurios meras prefektui sausai atkirto, kad nebeturi kur dėti migrantų, šie pasirodė naudingi.
Kai liepos pradžioje Dolo miestelį prie Venecijos nusiaubė tornadas, 40 politinio prieglobsčio pasiprašiusių atvykėlių pirmieji puolė į pagalbą visko netekusiems gyventojams.
„Kai mums reikėjo pagalbos, šie žmonės mums padėjo. Dabar, kai pagalbos reikia jiems, mes negalėjome nusigręžti“, – braukdamas prakaitą nuo veido paaiškino 23 metų Konstantas iš Dramblio Kaulo Kranto.
„Žinau, ką reiškia visko netekti“, – darkyta italų kalba sakė ir 20-metis Dominicas. Jis pabėgo iš gimtojo kaimo Nigerijoje, palikęs jo akivaizdoje grupuotės „Boko Haram“ išžudytus šeimos narius ir padegtus namus.
Liepos pabaigoje migrantai skubėjo padėti ir liūčių nusiaubtiems Florencijos apylinkių miesteliams ir sulaukė viešos mero padėkos.
Kad migrantai kursto ne tik pasipiktinimą, bet ir solidarumo jausmą, tikina ir Romos savivaldybės Socialinio solidarumo skyriaus vadovė Francesca Danese.
„Sostinės šiaurėje kilusius neramumus sukėlė dešinieji ekstremistai. Patys gyventojai yra labai dėmesingi ir jautrūs migrantų problemai. Jie neša drabužių, maisto, siūlo įvairią pagalbą“, – pasakojo politikė.
Nedarbo prislėgtame anglių kasyklomis garsėjusio Karbonijos miesto Sardinijoje gyventojai prinešė tiek drabužių ir daiktų jūroje išgelbėtiems migrantams, kad iškilo kita problema – kur dėti ne migrantus, o daiktus ir savanorius.
Pabėgėlių kvotos
ES šalys liepą turėjo susitarti, kaip paskirstyti iš viso 60 tūkst. migrantų po Bendriją, bet iki tikslo pritrūko – iš Graikijos bei Italijos ir iš pabėgėlių stovyklų už ES ribų bus perkelta beveik 55 tūkst. migrantų. Skylę bus bandoma užkišti gruodį.
Vokietija 12 100
Prancūzija 9127
Nyderlandai 3047
Ispanija 2749
Belgija 2464
Jungtinė Karalystė 2200
Lenkija 2000
Italija 1989
Austrija 1900
Švedija 1860
Rumunija 1785
Čekija 1500
Portugalija 1500
Airija 1120
Suomija 1085
Danija 1000
Kroatija 550
Bulgarija 500
Graikija 354
Liuksemburgas 350
Lietuva 325
Latvija 250
Slovėnija 250
Kipras 242
Slovakija 200
Estija 150
Malta 74
Vengrija 0
Ne ES narės
Norvegija 3500
Šveicarija 519
Islandija 50
Lichtenšteinas 20
Iš viso 54 760
