Patekę į lauko vadų rankas kariai tampa jų nuosavybe. Vergais, su kuriais galima daryti ką nori – parduoti, mainyti, žudyti, užkasti kur nors laukuose ar priversti ravėti nuosavą daržą.
Tokio kario likimas priklauso nuo gaujos įpročių, stiliaus, vado nuotaikos.
Kiek tokių gaujų ir grupuočių veikia Donbase, niekas tiksliai nežino. Vienos, prisigrobusios ukrainiečių turto, išnyksta. Bet atsiranda kitos, kovojančios tik joms suprantamus karus.
„Mūsų užduotis – surasti šiuos belaisvius ir pasiekti, kad jie patektų bent į Donecko arba Luhansko respublikų valdžios rankas.
Jos žaidžia valstybes, esą yra geros, teisingos, laikosi įstatymų – yra vilties, kad žmogus nebus nužudytas ir mes anksčiau ar vėliau jį išplėšime“, – nerodydamas emocijų ir nieko nesmerkdamas pasakoja Olehas Kotenka.
Nei Ukrainoje, nei Rusijoje niekas jo taip nevadina. Patriotas – tokį slapyvardį 45 metų Olehas gavo vadovaudamas 3-iajai Maidano šimtinei.
Taip pavadinta ir jo suburta savanorių organizacija, kurios svarbiausias tikslas – karo belaisvių mainai.
Aš viršininkas – tu kvailys
Grupė „Patriot“ yra viena garsiausių šalyje, daug nuveikusi, tačiau ne vienintelė gelbėjanti anapus fronto linijos į bėdą pakliuvusius kareivius ir civilius.
Savo veiklą organizacija, kurioje dabar dirba 30 savanorių, pradėjo prieš metus, kai valstybės institucijos dar neturėjo įgaliojimų rūpintis kalinių mainais, kai nebuvo pareigūnų, atsakingų už šią subtilią misiją.
Šių metų vasario mėnesį Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistų pasirašytas Minsko susitarimas numatė ir apsikeitimą belaisviais.
Dabar belaisvių klausimu dirba ir Ukrainos saugumo tarnyba (UST), ir Gynybos ministerija, ir savanoriai.
„Institucijos veikia atskirai, nederina veiksmų. Užuot siekusios kuo glaudesnio bendradarbiavimo, pradeda konkuruoti ar net kaltinti.
Toks jau mūsų mentalitetas – aš – viršininkas, o tu – kvailys.
Dėl to apsikeitimas belaisviais vyksta vangiai“, – situaciją apibūdino O.Kotenka.
Pasak jo, šiuo metu nelaisvėje yra apie 400 Ukrainos karių, iš jų ne daugiau nei 110 tapatybė yra tiksliai nustatyta.
Taip pat gali būti 1 tūkst. arba daugiau civilių. Juos suskaičiuoti sudėtingiau.
Iš viso išvaduota kiek daugiau nei 1,2 tūkst. belaisvių. Didžioji dalis iki šių metų vasario.
Gynybos ministerija pirmadienį paskelbė, kad vien Donecko regione dar laikoma 60–65 ukrainiečių karo belaisviai.
„Mes vieninteliai turime nuolat tikslinamą duomenų bazę, visi minimi skaičiai yra paremti mūsų surinkta informacija. Kai kas nors sako, kad pavyko išvaduoti 2,5–3 tūkstančius žmonių, jis sako netiesą“, – vis dėlto teigia O.Kotenka.
Jo grupė savarankiškai išplėšė iš karo zonos 200 žmonių. Be to, pasak savanorio, nėra nė vieno, prie kurio išvadavimo „Patriot“ nebūtų prisidėjusi.
Slegia gėda, depresija, pyktis
Pertraukdami mūsų pokalbį nuolat skamba šalia padėti keturi mobilieji telefonai. Vienu skambina belaisvių motinos, kitu – derybininkas iš Slovjansko.
Trečias skirtas oficialiems ryšiams su Kijevo pareigūnais. Ketvirtas, suprantu, naudojamas kontaktams su separatistais.
„Deramės dėl dviejų mūsiškių. Vėliausiai poryt, jeigu planas pavyks, jie turėtų pasiekti mūsų kontroliuojamą postą“, – pasiteisina Olehas ir priduria, kad neminės nė vienos pavardės.
Daugeliu atvejų grupė „Patriot“ ištraukia žmones iš nelaisvės mainais neduodama nieko. Viešai atskleistos tokių operacijų detalės gali sukurti rimtų problemų anos pusės vadams.
Arba, priešingai, gali tapti paskata pradėti girtis, kokios esą humaniškos yra apsišaukėlių respublikos.
Privilegija viešai pirmiesiems pasakoti konkrečias istorijas taip, kaip jie patys to nori, beveik visada paliekama išlaisvintiems kariams. Tiesa, pasakoja ne visi.
„Kariauti nesirengę vaikinai iš karo pareina gerokai pasikeitę, o iš nelaisvės grįžta visiškai kitokie žmonės. Gėda, depresija, apmaudas, pyktis – tu nežinai, kas dedasi jo sieloje. Jis dažnai ir nenori, kad kas nors žinotų“, – sako Olehas.
Jis neslepia turintis savąjį etikos kodeksą, kuris ne visada sutampa su oficialių Ukrainos pareigūnų ar kitų savanorių organizacijų taikomais principais.
Vyksta savotiškos viešųjų ryšių varžybos dėl nuopelnų ir garbės. Savanoriai turi pasakyti, kada ir ką atveš į UST operacinį punktą. Per tas dvi valandas kelio nuo fronto linijos iki punkto internete jau spėja pasiskelbti du ar net trys „išlaisvintojai“.
Iš pradžių neteikęs tam reikšmės, Patriotas galiausiai nusprendė pakeisti taktiką: sukūrė paskyras socialiniuose tinkluose, kur dalijasi informacija. Tačiau pagrindinių principų nelaužo.
Į karo zoną veža motinas
Kalbuosi su vienu garsiausių Ukrainoje belaisvių gelbėtojų apie karą ir jo aukas, o jis, greitakalbe berdamas faktus, vis dažniau mini motinas.
Taip ir sako – ne mamos, ne belaisvių artimieji, o motinos. Netrukus suprantu.
„Motina prašo“ – tarsi slaptažodis, atveriantis kelią į sulaukėjusio separatisto širdį.
Pašnekovas sako turįs dešimt belaisvių išvadavimo schemų, bet viena pirmųjų, davusi rezultatų ir taikoma iki šiol, yra vadinamoji motinų schema.
Iš šalies viskas paprasta. Žinai, kur laikomas žmogus, ieškai jo artimųjų. Motinai duodamas vietos vado telefonas, psichologas aiškina, kaip reikia kalbėti.
Jeigu jai nepavyksta išspausti ašaros kalbant su vienu, duodamas kito konkuruojančio vado telefono numeris.
Ir vėl viskas iš pradžių.
Ši schema veikia emocijų pagrindu. Net žiauriausias lauko vadas turi motiną. Girdėdamas kitos motinos aimaną, jis linkęs priimti tam tikrus pasiūlymus.
Pirmiausia siekiama gauti leidimą motinos ir kario pokalbiui. Kitas žingsnis – leidimas motinai pamatyti savo vaiką, kol šis dar gyvas. Tai veikia, jeigu kario būklė sunki, jeigu jis jaunas, neturi karininko laipsnio arba pateko į nelaisvę kaip civilis, o tokių atvejų daug.
Tuo pat metu aiškinamasi, kokių vaistų ar priemonių reikia. Tad motina vežama į nelaisvės vietą kartu su „gelbėjimo“ paketu ir dažniausiai sugrįžta jau kartu su belaisviu.
Bet prieš visa tai turi atsitikti labai daug kitų dalykų. Juk kartais surasti motiną, atokiame kaime neturinčią ne tik interneto, bet ir televizoriaus, ne ką lengviau nei jos vaiką.
Paprastai šeimos neturi pinigų kelionei, tad tenka ieškoti fondo, kuris gali finansuoti kelionę, nes savanoriškais pagrindais veikianti organizacija „Patriot“ tokių lėšų neturi. Dažniausiai padeda Dniepropetrovske įkurtas Ukrainos gynybos fondas.
Be to, reikia tiksliai žinoti, kieno rankose yra karys ir koks derybų stilius konkrečiu atveju labiau tinka. Kartais reikia Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ar Raudonojo Kryžiaus pagalbos.
Sykiais tiesiog susėdama su lauko vadu ar separatistų atstovu ir galvojama, kaip čia geriau padarius.
Tokiu būdu atsirado mintis duoti kaliniui užduočių. Pavyzdžiui, kasti apkasus, pastatyti ar suremontuoti kokį laikiną pastatą.
Padarė darbą – laisvas.
Tai negalioja karininkams. Jie keičiami į separatistams svarbius žmones.
Galioja kovotojų susitarimai
Abiejose fronto pusėse Ukrainoje veikia nemažai karių, kurie yra kariavę Čečėnijoje.
„Visi mes esame broliai. Galime būti skirtingose barikadų pusėse, bet tai nieko nereiškia, jeigu kalbame apie belaisvius, – pasakoja Čečėnijoje taip pat kovęsis Olehas. – Mes kartu rizikavome, matėme, kaip draugas patenka į nelaisvę, kaip dėl jo kovojama.
Bet kuris iš mūsų bet kada galėjo tapti belaisviu arba žūti. Aš žinau visus, kurie ten kariavo.
Kiti taip pat žino. Veikia ryšiai ir žmogiškas supratimas.“
Šiuo atveju belaisvių grąžinimui keliama viena sąlyga – tegu pasako, ką žino, ir galima pasiimti. Jeigu nesakys, sulaužys rankas, kojas ir atiduos suluošintą arba negyvą.
Laiko ir žurnalistę
Kai liepos pradžioje Ukrainai pavyko atgauti 9 karo belaisvius ir vieną „Patriot“ organizacijos savanorį, į sąrašą buvo įtraukta ir ilgiausiai per šį karą kalinti žurnalistė Marija Varfolomejeva. Tačiau separatistai paskutinę minutę išbraukė ją iš sąrašo.
Ukrainos žurnalistė pradingo daugiau nei prieš šešis mėnesius Luhansko srityje. Nuo sausio 9-osios niekam nėra pavykę su ja susisiekti.
M.Varfolomejeva kiekvieną kartą yra įtraukiama į grąžintinų belaisvių sąrašą, tačiau kiekvieną kartą šis planas žlunga.
Su fotoaparatu rankose sulaikytą žurnalistę separatistai kaltina šnipinėjimu Ukrainos kariuomenei, už tai jai gresia 15 metų kalėjimo.
