Pirmąją dalį apie Ukrainos karius patekusius į separatistų nelaisvę skaitykite čia.
Taip pavadinta ir jo suburta savanorių organizacija, kurios svarbiausias tikslas – karo belaisvių mainai. Vyras gimė ir užaugo ten, kur nebuvo galima išvengti ryšių su mafija.
Tai vadinamasis „kriminalitetas“, gyvenantis pagal savas taisykles ir normas. Jeigu juos supranti, jeigu jie tave gerbia, gali padaryti tai, ko negali nė vienas ten negyvenęs ir jų nepažįstantis žmogus.
Mafiją domina tiktai pinigai
Būtent per šias grupuotes yra gaunama informacija apie daugelio dingusiųjų buvimo vietą, užmezgami ryšiai su mažai kam žinomais lauko gaujų vadais.
Pasak Oleho, Rytų Ukrainos kriminalinė aplinka nėra vienalytė – skirtingos grupuotės vadovaujasi skirtingais principais. Tačiau jos nėra linkusios kariauti ar žudyti, jų interesas – sandėriai ir pinigai.
Tiesa, jo vadovaujama organizacija „Patriot“ iš principo atmeta belaisvių išpirkas.
„Iš pradžių buvo bandymų reikalauti pinigų. Bet pasitelkiau psichologijos įgūdžius, pasakojau, kaip buvo Čečėnijoje, kad ten galiojo karininko garbė.
Mes su jais kartu užaugome toje pačioje aplinkoje, tad ir kalbame kaip vaikinai iš vieno kiemo. Jie žino, kas aš ir ką darau.
Žino, kad padėsiu kiekvienam nepaisydamas jo kilmės ar padėties. Aš žinau, ko galiu tikėtis iš jų“, – aiškina Olehas.
Ukrainos spaudoje prieš metus buvo plačiai aprašyta šio ukrainiečio medžioklės istorija. Tuomet, dirbdamas Maidano savigynos koordinatoriumi Donecke, jis buvo įtariamas sukūręs Rytų Ukrainoje žvalgybos tinklą.
Už Oleho galvą arba jo pristatymą į Rusijos Federaciją siūlyta 100 tūkst. JAV dolerių suma.
Užsakovas buvo siejamas su Rusijos remiamais kovotojais, o pabėgti nuo grėsmės Olehui padėjo „kriminaliteto“ – jaunystės kiemo draugų – suteikta informacija.
Šventikai taip pat yra nepamainomi sąjungininkai kovojant dėl nežinioje atsidūrusių žmonių gyvybės. Popai esą įtikina atiduoti belaisvius Bažnyčiai, pavyzdžiui, religinių švenčių proga.
„Mums nėra labai svarbu, ar juos globos šventikas Rusijoje, ar kur nors Ukrainos rytuose.
Šie žmonės tikrai sugrįš namo“, – teigia O.Kotenka.
Ukrainos stačiatikių bažnyčia yra skilusi. Veikia du patriarchatai – patriotiškai nusiteikęs Kijevo ir prorusiškas Maskvos.
Belaisvių skaičius nežinomas
„Patriot“ turi visada veikiančią karštąją liniją, tris nuolat dirbančius profesionalius derybininkus, keletą psichologų, koordinatorius svarbiausiuose taškuose. Kai kurie jų – buvę belaisviai, dabar padedantys kitiems.
Organizacijos pasididžiavimas – informatorių tinklas ir nuosekliai kaupiama duomenų apie dingusiuosius be žinios arba esančius nelaisvėje bazė.
„Mūsų žmonės tiria kiekvieną, nesvarbu kur pasirodžiusią nuotrauką, vaizdo medžiagą.
Seka spaudą, viešus ir neviešus pareiškimus. Renkame žinias po trupinį. Galiu drąsiai teigti – niekas daugiau tokios duomenų bazės neturi ir apskritai niekas šalyje iš tikrųjų šio darbo nedirba“, – pasakoja Olehas.
Anot jo, visi viešai skelbiami skaičiai yra paremti „Patriot“ duomenimis: „Visi juos mini, o skirtumas toks, kad mes tiksliai žinome, jog visi šie skaičiai netikslūs – niekas nežino, kiek iš tikrųjų yra belaisvių.“
Rusijos karys, Ukrainos patriotas
O.Kotenka – spalvinga asmenybė. Gimęs Ukrainoje, gyvenęs Rusijoje ir tarnavęs šios šalies kariuomenėje, jis sugrįžo ir tapo kovotoju už Euromaidano idėjas.
Boksininkas. Jis sukuria tvarkingo, tikslaus, greitai reaguojančio žmogaus įspūdį. Aiškiai skelbia pažiūras, tačiau negaili kritikos dabartiniam Ukrainos politikos elitui.
Lėšų savanoriškai gelbėtojo veiklai Olehas užsidirba pats. Turi gamyklą, gaminančią ekonomiškus keraminę dekoratyvinę plokštę primenančius šildymo prietaisus, kuriuos sukūrė jo inžinieriai.
„Visi iš savo verslo formuojame specialų rezervą. Remiame aukų šeimas, vežame belaisvių vaikus į stovyklas“, – sako Olehas.
Išskirtinis Patrioto bruožas – ryšiai ir patirtis įvairiuose tarpusavyje nesutariančiuose Ukrainos bei Rusijos sluoksniuose.
Slovjanske, kur veikia pagrindinė „Patriot“ būstinė, jis žinomas ne tik kaip savanoris ir verslininkas.
2012 metais O.Kotenka kandidatavo į Aukščiausiąją Radą, siekdamas sudaryti konkurenciją tuomečio Ukrainos premjero sūnui Aleksejui Azarovui.
Ta proga jam buvo iškeltos keturios baudžiamosios bylos, dėl grasinimų teko evakuoti šeimą.
Po Euromaidano Olehas buvo paskirtas Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos vadovo patarėju ir galėjo siekti karjeros Kijeve. Bet jis nusprendė grįžti į šalies rytus „ieškoti taikių kelių konfliktui spręsti“ – tapo savanoriško milicijos bataliono „Kiev-2“ vado pavaduotoju.
Kaip tik tada Olehas sulaukė draugų prašymo surasti du karius iš 72-osios brigados, patekusius į separatistų nelaisvę prie Marijinovkos. Atvejis buvo sudėtingas, bet padėjo tie patys ryšiai su vietiniais, gera orientacija teritorijoje.
Po sėkmingos operacijos pernai pavasarį O.Kotenka sulaukė prašymo organizuoti koridorių 17 belaisvių išlaisvinti iš Horlivkos. Po to jau tiksliai žinojo, kad ši veikla bus pagrindinė, nes yra svarbiausia.
„Mano pasitraukimą iš bataliono lėmė ne viena priežastis, bet apie jas nekalbėsiu.
Aš taip pat turiu principus ir plėšikavimas, mano supratimu, nėra gerai“, – teigia Olehas.
Ilovaisko žaizdos neužgijo
Pavienių belaisvių paieškas tapo rimta problema po žudynių Ilovaisko katile. Tada pasipylė prašymai ieškoti dingusiųjų, kurių skaičius pasiekė 1,5 tūkstančio.
„Mes vis dar negalime jų surasti. Darome prielaidą, kad dingusieji yra gyvi“, – teigia Olehas, kritiškai vertinantis valstybės indėlį ieškant dingusių žmonių ir vaduojant įkalintus karius.
Pasak jo, iki praėjusių metų rugsėjo savanoriai darė tai, ką turėtų daryti valstybė.
Tada atsirado centras, su kuriuo savanoriai dirbo kartu ir išlaisvino apie 800 karių bei civilių. Bet, O.Kotenkos vertinimu, normalus darbas žlugo po Minsko susitarimų atsiradus nuostatai, kad „visi turi būti keičiami į visus“. Taip pat – dėl gausybės klaidų, kurias daro valstybės įgalioti pareigūnai.
„Ar kas nors žino, kiek yra belaisvių? Ne. Tai kaip galima keisti „visus į visus“, jeigu nežinai?
Mums duos močiutę, kuri prie sienos su Rusija karvės ieškojo. Ką mums su ja daryti? Keisti vieną į vieną?“ – klausia O.Kotenka ir priduria, kad ši schema kelia abejonių ir savanoriams, ir separatistams.
Pirmieji mainai pagal principą „visi į visus“ įvyko pernai gruodį. Už 225 asmenis separatistai atidavė 150 ukrainiečių karių ir pareiškė daugiau neturintys.
„O mes žinojome, kad dar yra mažiausiai 700 belaisvių, ir nurodėme koordinates, kur jie yra. Po savaitės, sausio 3 dieną, savarankiškai išlaisvinome dar aštuonis žmones be jokių mainų“, – atsimena Olehas.
Jo įsitikinimu, dėl to atsirado priešprieša su valstybės sukurta belaisvių vadavimo sistema.
Vasario 21 dieną, per antruosius Ukrainos vyriausybės mainus su separatistais, buvo paleisti 149 Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nariai teigiant, kad anoje pusėje jų tik tiek ir yra.
„Mes per kovo mėnesį pagal savo schemas išlaisvinome dar 56 žmones ir sulaukėme kaltinimų, esą vežame į aną pusę narkotikus, ginklus, todėl ir turime galimybių atgauti karius.
Yra veikėjų, kurie išperka belaisvius. Siūlo paslaugas už 50 tūkst. ar 70 tūkst. grivinų.
Bet tai ne mes. Mes nevažinėjame „Porsche“ už 4 mln. grivinų“, – sako O.Kotenka.
Vyras teigia galiausiai praradęs galimybę naudotis vadinamuoju mainų fondu, į kurį įtraukiami įkliuvę ir Ukrainos saugumo struktūrų žinioje atsidūrę separatistai.
Savanoriai nepalankiai vertina faktą, kad derybose dėl belaisvių mainų iš Ukrainos pusės dalyvauja prorusišku laikomas oligarchas Viktoras Medvedčukas.
„Jis – Vladimiro Putino kūmas, tai žmogus, kuris nukreipė karą į Donecko sritį, organizuodamas mokėjimus tiems žmonėms.
Aš mačiau viską savo akimis“, – tokiais žodžiais O.Kotenka apibūdina visuomeninio judėjimo „Ukrainos pasirinkimas“ lyderį V.Medvedčuką.
