Australas visą savo gyvenimą paskyrė tam, kad iš džiunglių gniaužtų išlaisvintų 415 kilometrų ilgio geležinkelio linijos likučius Tailande ir Mianmare.
Japonijos imperijos kariuomenė šiai Mirties geležinkeliu vadinamai linijai tiesti per Antrąjį pasaulinį karą pavergė tiek vietinius gyventojus, tiek kelis šimtus tūkstančių karo belaisvių.
Daugiau negu 100 tūkstančių pražūtingam darbui pasmerktų žmonių čia ir mirė.
Belaisviai krito masiškai
Geležinkelį japonai laikė strateginiu objektu – juo būdavo gabenami ištekliai iš imperijos kontroliuojamo Tailando į jų pajėgų užimtas Birmos (dabar – Mianmaras) dalis. Jūrų kelias buvo pernelyg pavojingas, nes jį kontroliavo sąjungininkų karo laivai.
Įspūdingąjį maršrutą vergais paversti darbininkai statė daugiau nei 15 mėnesių. Tačiau tai pareikalavo dešimčių tūkstančių aukų.
Darbininkai buvo priversti naudotis tik primityviais įrankiais, dirbo plikomis rankomis. Belaisviai krito masiškai – juos žudė cholera, beriberis, badas, egzekucijos ir neviltis.
Dirbdami žuvo 12 tūkst. australų, britų, olandų ir amerikiečių belaisvių, taip pat maždaug 90 tūkst. tamilų, birmiečių ir indoneziečių.
Mirtis buvo tokia dažna darbo palydovė, kad skaičiuojama, jog kiekvienas šio geležinkelio kilometras pareikalavo 250 žmonių gyvybės.
Asmeninė misija
Pasaulis šį savaitgalį mini 70 metų sukaktį nuo Japonijos kapituliacijos, kuri visame pasaulyje, ne tik Europoje, reiškė Antrojo pasaulinio karo pabaigą.
Gyvų likusių ir karą menančių veteranų vis mažėja, tačiau 67 metų australas R.Beattie vis dar tęsia tai, ką vadina savo asmenine misija. Už savo paties pinigus jis žymi džiunglėse nykstančius Mirties geležinkelio likučius, ieško karo belaisvių relikvijų.
Sukurtoje duomenų bazėje žuvusiųjų artimieji gali sužinoti, koks likimas ištiko čia dirbusius pasmerktuosius.
R.Beattie pripažįsta, kad šis darbas jį tiesiog apsėdęs.
„Gyvenu ne tik dėl jų, bet ir dėl jų palikuonių. Belaisvių vaikai dabar jau yra pensinio amžiaus ir turi laiko domėtis, kas nutiko jų tėvams“, – kalbėjo R.Beatty.
Kai kurie iš jų čia atsiveža vaikus ar net anūkus. Anot R.Beattie, žuvusiųjų artimiesiems tai savotiškos piligriminės kelionės, per kurias jie gali rasti atsakymus ir susitaikyti su netektimi.
Viena moteris, kurią į muziejų palydėjo R.Beattie, galėjo sužinoti, kur tiksliai 1943 metų liepos 21 dieną užgeso jo tėvo eilinio Jacko McCarthy gyvybė, kokiomis ligomis jis sirgo ir kur buvo palaidotas.
Prasiskynė kelią rankomis
Iki tol Australijoje civiliniu inžinieriumi dirbęs R.Beatty į Tailandą atvyko 1990 metais.
Brangakmenių ekspertu pradėjęs dirbti vyras apsistojo Kančanabūrio mieste, kur stovėjo didžiausias geležinkelio terminalas ir liūdnai pagarsėjęs tiltas per Kvai upę.
Domėtis Mirties geležinkeliu vyrą paskatino ir jo paties šeimos istorija – du jo dėdės žuvo, o tėvas buvo dukart sužeistas per Antrąjį pasaulinį karą.
Pats R.Beattie taip pat šešerius metus tarnavo Australijos kariuomenėje.
Atvykęs į Tailandą jis ėmėsi milžiniškos užduoties. Kartu su aštuntą mėnesį nėščia žmona Thuy iš Vietnamo R.Beattie mačetėmis ir grandininiais pjūklais išvalė 4,5 kilometro ilgio džiunglių ruožą, kur kadaise vingiavo geležinkelis.
Savo žygdarbį sutuoktiniai pradėjo nuo vienos žymiausių geležinkelio dalių – Pragaro ugnies perėjos.
Čia geležinkelį tiesę darbininkai turėjo prasiskinti pro akmenuotą kalno uolieną, tad kalbama, kad šioje vietoje žuvo daugiausia vergiškomis sąlygomis dirbusių žmonių.
2003 m. R.Beattie Kančanabūryje atidarė Tailando–Birmos geležinkelio centrą. Jame telpa ir muziejus, kuriame saugomi tūkstančiai objektų, surastų geležinkelio teritorijoje, ir tyrimų centras, kuriame aukų artimieji gali gauti vertingos informacijos.
Paneigia įsigalėjusius mitus
Pragaro geležinkeliu praminto ruožo tiesimas įkvėpė ne vieną knygą arba filmą.
1957 metų juosta „Tiltas per Kvai upę“ („The Bridge Over River Kwai“) arba 2013-ųjų filmas „Atpildas“ („The Railway Man“) atskleidė žiaurumus, kuriuos teko patirti geležinkelį tiesusiems kaliniams.
Tačiau šie filmai kai kur netiksliai pavaizdavo Tailande ir tuometėje Birmoje kentėjusių žmonių likimus.
„Aš noriu žmonėms pateikti tikrą istorijos versiją. Kas daugiau žinos, kur buvo geležinkelis, jeigu aš išvyksiu arba mirsiu?“ – svarstė R.Beattie.
Nors japonų žiaurumas muziejuje atima žadą, tai nėra vien tik siaubo paroda.
Japonai kariai kentė sudėtingas gyvenimo sąlygas, juos žemino žiaurūs vadovai, todėl muziejuje nėra vaizduojami vien kaip piktadariai.
R.Beattie informacijos ieškojo ne tik Japonijos kariuomenės, bet ir ligoninių bei kapinių archyvuose, kariniuose dokumentuose, dienoraščiuose.
Iš jų savo misijai pasiaukojęs australas sugebėjo atkurti tūkstančių belaisvių paskutinės kelionės vaizdą. Dabar jis dalijasi informacija su visais, kurie nori ką nors sužinoti.
R.Beattie darbas – lenktynės su laiku. Pamažu nyksta ne tik geležinkelio bėgiai, bet ir tie, kurie jį tiesė.
Per pastaruosius du dešimtmečius didžiąją dalį linijos prarijo džiunglės. Kitur ant Mirties geležinkelio buvo pastatytos fermos, nutiesti keliai ir įrengta milžiniška užtvanka.
Savo ruožtu Australijoje liko tik 200 gyvų geležinkelį tiesusių belaisvių, o jauniausiam iš jų – 89 metai. Į minėjimo renginius Kančanabūryje kasmet susirenka vis mažiau veteranų.
Tačiau dabar vietoj kančias čia patyrusių karių į Tailandą atvyksta jų vaikai. Kai kuriems iš jų tai yra pirmoji pažintis su tėvais, kurių jie niekada taip ir nematė.
