Apie tai, kaip nuo karo ar skurdo į Europą traukiantys pabėgėliai jaučiasi priešakinėje imigracijos fronto linijoje -- Graikijoje ir Italijoje, skaitykite čia.
Tačiau daugiausia pabėgėlių ir migrantų šiemet plūsta į turtingą Vokietiją.
Berlynas juos mielai priima: šalies visuomenė sensta, tad papildoma darbo jėga nepakenks. Tiesa, pati visuomenė susiskaldžiusi.
Caroline Spreitzer sodyboje vieną ankstų vasaros rytą netikėtai pradėjo loti šunys. Pažvelgusi pro langą 34 metų moteris pamatė kodėl: prie įvažiavimo į kiemą, po berželiais – žmonės. Vyrai, moterys, vaikai.
Vieni tupi, kiti guli nejudėdami. Tarsi lėlės.
Prieblandoje C.Spreitzer jų suskaičiavo 17. Visi tamsiaplaukiai. Jokių krepšių, lagaminų. Prie vartų atėjusią moterį žmonės anglų kalba apibėrė klausimais: „Ar čia Vokietija? Kur mes esame? Kokia šiandien diena?“
Pakviesti prie stalo atvykėliai papasakojo, kad jie – iš Sirijos. Tėvas, motina, dvi dukros, sūnus. Taip pat jų draugai ir kaimynai.
Kelionėje jie praleido apie 40 valandų, paskutines 17 – krovininiame automobilyje be langų. Vietoj tualeto – popieriniai maišeliai kaip lėktuve.
Pabėgėliai paprašė iškviesti policiją. C.Spreitzer skambino vieną kartą, kitą, trečią. Kai pagaliau pavyko, ji išgirdo pavargusį balsą: „Atvažiuosime, bet teks palaukti. Mums neužtenka automobilių. Tų žmonių tiek daug.“
Iš tiesų sugalvojus pasivažinėti Pasau, miesto Bavarijoje, apylinkėmis apyaušriais, apie 4–6 val. ryto, galima pamatyti tikras pabėgėlių procesijas.
Kone istoriniai tautų kraustymosi vaizdai: moterys su skarelėmis ant galvos glaudžia prie savęs kūdikius, ištisos šeimos traukia kviečių laukais, tamsiaplaukiai vaikai snaudžia po medžiais ir autobusų stotelėse.
Bavarija pasitinka taikiai
Vien tą dieną, kai C.Spreitzer sulaukė netikėtų svečių, Pasau policija suskaičiavo 599 naujus pabėgėlius. Nuo sausio iki birželio pabaigos Bavarijos miškais ir laukais Vokietiją jų pasiekė beveik 15 tūkst. Daugelis – iš Sirijos, Afganistano ir Irako.
Mat Pasau – miestas prie automagistralės A3, jungiančios Vokietijos šiaurę ir pietus.
Vokiečiams turistams šiame ruože prasideda atostogos, o teisėsaugininkams jis – vadinamojo Balkanų kelio pabaiga: Artimieji Rytai–Turkija–Graikija–Balkanų šalys–Vengrija–Austrija–Vokietija.
Anksčiau šiuo keliu buvo gabenami narkotikai, o dabar – žmonės. Labiau apsimoka, sako kai kurie vengrai, bulgarai, serbai ir italai. Tie, kuriuos policijai pavyksta sulaikyti ir prakalbinti.
Pabėgėlių kelionė Pasau nesibaigia, tik juos jau globoja ne „logistikos specialistai“, o policija ir migracijos tarnybos. Tai reiškia ilgas valandas kontoroje.
Pirmiausia aiškinamasi, kokia kalba kalba atvykėliai – anglų, persų, dari, urdu, kurmandži?
Tada vyksta registracija: pildomos kilometrinės anketos. Valdininkams, kurių katastrofiškai trūksta, kai kuriuose regionuose net padeda pensininkai.
Gydytojas Ingo Martinas į Pasau atvažiuoja, kai atvykėliai ima reikalauti daktaro ir valdininkai jį pakviečia.
Išrašo tablečių nuo skausmo, vaikams, sukandžiotiems uodų Bavarijos miškuose, duoda raminamojo tepalo.
Kartais nustebina kokį didelės šeimos tėvą, išsiųsdamas nėščią jo žmoną į ligoninę ir palikdamas jį su penkiais mažyliais. Taip jau Vokietijoje yra: sergantys gydosi, o sveikieji rūpinasi vaikais.
Pensijos jau sulaukęs I.Martinas puikiai pamena 1945 m., kai po karo keliavo visa Europa.
Pasak jo, atvykėliai rodo, koks stiprus yra žmogus, išgyvenęs karą ir patyręs daugybę psichologinių traumų. Nėščios moterys su mažais vaikais, perplaukusios Juodąją ar Viduržemio jūrą, per karščius automobilio priekaboje nuvažiavusios tūkstančius kilometrų, nesiskundžia.
Neramumų jau netrūksta
Tiesa, padėtis keičiasi, kai pabėgėliai perkeliami į Vokietijos gilumą. Čia jiems irgi padedama: išgirdę, kiek visko trūksta, vokiečiai atvykėliams neša maisto, drabužių, higienos priemonių.
Tačiau netrūksta ir neramumų. Šalyje vis daugėja pranešimų apie muštynes ir susirėmimus.
Migrantai ir pabėgėliai gyvena lova prie lovos sporto salėse ir kareivinės ar tiesiog palapinėse. Kartais tereikia kibirkšties, kad įsižiebtų kruvinas ginčas.
Atrodo, kad bent jau apgyvendinimo problemą išspręsti visai nesunku. Vien Rytų Vokietijoje pilna negyvenamų blokinių namų – antai Dresdene jų 20 tūkstančių, juose yra vanduo, lovos, dušai ir tualetai.
Bet biurokratija Vokietijoje – sudėtinga ir lėta, o pabėgėliai traukia jau dabar, ir jų daug. Kol įvairios institucijos susitars, kur juos apgyvendinti, šalyje kyla palapinių miesteliai.
„Norite suteikti prieglobstį pabėgėliams? Taip, valstybė mokės jums už nuomą, bet jūs labai rizikuosite“, – perspėjo vienos nekilnojamojo turto draudimo bendrovės ekspertas per nekilnojamojo turto mugę Leipcige.
Ispanija migrantų nebetraukia
Į Vokietiją migrantai veržiasi, o Ispanija, kurioje tebesitęsia ekonominė krizė, atvykėlių nebetraukia. Dabar migrantai Ispanijoje praradę daug anksčiau suteiktų privilegijų.
Aišku, Ispanijos didmiesčiuose jų vis tiek daug. 17 proc. Barselonos ir 14 proc. Madrido gyventojų yra atvykėliai iš kitų šalių. Neseniai dienraštis „El Mundo“ parengė reportažą, kuriame įsivaizdavo, kas įvyktų Madride, jeigu iš jo staiga dingtų visi imigrantai.
Išvada – Madride stotų chaosas. 800 tūkstančių imigrantų Madride, be abejonės, yra tiesiog būtini miesto veiklai.
Vaisiai ir daržovės dingtų nuo parduotuvių prekystalių, nes beveik visi miesto sandėlių darbuotojai – migrantai. Statybos sustotų, nes daugiau nei pusė statybininkų – taip pat migrantai.
Duris užvertų barai ir restoranai, nes nebūtų kam ruošti maisto ir aptarnauti klientų. Nebūtų kam valyti gatvių ir įstaigų, senoliai staiga netektų slaugių, o vaikai – auklių.
Taigi imigrantai Madridui, kaip ir kitiems Ispanijos miestams, yra būtini. Tačiau ar lengva jiems imigranto duona ir kaip į juos žiūri vietos gyventojai?
Ispanijoje daug kas priklauso nuo migrantų kilmės šalies. Lotynų amerikiečiams Ispanijoje kur kas paprasčiau – jie šneka ta pačia ispanų kalba.
Savo ruožtu atvykėliai iš Šiaurės Afrikos labiau linkę burtis į krūvą. Ispanijos didmiesčių gyventojai puikiai žino, kuriuose miesto kvartaluose buriasi tokie migrantai.
Net ir pašaliniams aišku, kuriose gatvėse rasi tik musulmoniškas mėsines „Halal“ arba pigias marokietiškas kirpyklas bei barus, kur vien tik vyrai su tunikomis geria mėtų arbatą.
Visiems jau įprastas ir vaizdas, kai iš mečetės tie patys vyrai būriais traukia namo ar šnekučiuojasi sustoję ant šaligatvio.
Ėmėsi sklaidyti prietarus
Imigracija pakeitė Ispanijos miestų veidą, o atvykėliai ir vietiniai ne visada sugyvena. Didžiausias imigrantų priešas Ispanijos miestuose – vietos gyventojų prietarai.
Barselonos seniūnija nuo 2012 metų vykdo sėkmingą prietarų sklaidymo programą. Iš Barselonos pavyzdį jau ima ir kiti Ispanijos miestai. Katalonijos sostinė kasmet rengia savanorius, kurie vėliau visus metus įvairiose situacijose kovoja su prietarais.
„Jie okupuoja miestą“, „Jie nemoka mokesčių“, „Jie nesilaiko bendros tvarkos“. Panašūs mitai apie atvykėlius populiarūs ne tik Ispanijoje.
Bet programos savanoriai, vos išgirdę prietaringą frazę, iškart statistika nukauna jos autorių. Pavyzdžiui, į labai dažną repliką, kad „marokiečiai piktnaudžiauja Ispanijos sveikatos sistema“, prietarų sklaidytojai atsako taip: „Marokiečiai du kartus rečiau nei vietiniai lankosi pas gydytoją. Jų priežiūra sudaro tik 4 proc. valstybės išlaidų sveikatai.“
O į žodžius, esą migrantai nesilaiko viešosios tvarkos, reaguojama taip: „Tik 18 proc. per metus už nederamą elgesį nubaustų žmonių yra migrantai.“
Tokios priemonės padeda: barseloniečių nuomonė apie mieste gyvenančius migrantus gerokai pagerėjo.
Tik 2 proc. miestiečių mano, kad migrantai miestui daro blogą įtaką.
Prieš penkerius metus tokios nuomonės laikėsi net 15 proc. Barselonos gyventojų.
Populistai kuria mitus
Kaimyninėje Prancūzijoje įvairių rasių ir tikėjimų apstu dėl kolonijinės praeities, todėl didesnių problemų nekyla. Čia apie migracijos krizę kalbama dėl chaoso Kalė uoste prie pat Lamanšo sąsiaurio, po kuriuo driekiasi eurotunelis į Jungtinę Karalystę.
Maždaug 3 tūkst. migrantų, susigrūdusių į varganų pašiūrių stovyklą, vadinamą „Džiunglėmis“, kone kasdien mėgina prasiveržti į išsvajotą Ūkanotąjį Albioną. Ne vienam jų tokie žygiai kainavo gyvybę.
Spauda rašo apie invaziją, o premjeras Davidas Cameronas kalba apie „migrantų spiečių“.
Įdomiausia, kad daugelis tų reguliariai eurotunelį šturmuoti bandančių nelaimėlių kitame krante taip ir neatsiduria. Jaukiuose pajūrio kaimeliuose Kento grafystėje migrantų beveik nėra – čia dominuoja nedidelės aludės ir bulvyčių parduotuvės.
Tiesa, tai netrukdo daliai vietos gyventojų turėti itin aršią nuomonę apie migrantus ir kalbėti apie tai, kad britai galėtų apskritai atsitverti nuo žemyninės Europos dalies.
„Juk Anglija – sala. Nereikia to bjauraus tunelio. Užpilkime jį plytomis“, – žurnalistams šią savaitę pareiškė pensininkė Eve Fitzgerald, o jos draugė Jacqueline pasvarstė dar drąsiau: „Per vidurį reikėtų numesti bombą.“
Šios moterys – prieš imigraciją ir ES nusistačiusios Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos taikiniai.
Jos lyderiai mėgsta skleisti lengvai demaskuojamus mitus.
Antai nors ir akivaizdu, kad kai kuriuos šalies regionus imigracija per pastarąjį dešimtmetį pastebimai pakeitė, ne nelegalai afrikiečiai, o teisėtai čia atvykę migrantai iš Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, sudarė pagrindinę bangą.
Be to, priešingai nei populiaru manyti, migrantai tikrai nevagia darbo vietų iš britų. Kovo mėnesį darbo Jungtinėje Karalystėje neturėjo 5,5 proc. žmonių – mažiausiai per 7 metus.
Ir nors vaizdai iš Kalė išties gali gąsdinti, daugelis prieglobsčio prašytojų į šalį neatvyksta per Lamanšo sąsiaurį.
„Du trečdaliai prieglobsčio prašytojų į šalį atvyksta legaliai, turėdami vizas, – pabrėžė jau minėtas V.Cochetelis. – Nėra jokios migrantų bangos. Suprantu, kad televizijos reportažai atrodo dramatiškai, bet situacija tikrai nėra labai sudėtinga.“
O ir prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje prašytojų pernai buvo tik 31 tūkst. – gerokai mažiau nei Vokietijoje, kur pasilikti norėjo 173 tūkst. pabėgėlių, Švedijoje, Italijoje, Vengrijoje.
Tykus užutėkis nelegalams
Galiausiai lyginti Vokietiją, Italiją ar Graikiją su Jungtine Karalyste sunku todėl, kad šioje šalyje naujų migrantų getų ar stovyklų – kaip Kalė – nėra.
Priežastis labai paprasta: čia jau 30–40 metų nemažai miestų – Birmingamo, Lidso, Bradfordo, Lesterio, žinoma, Londono – tam tikruose rajonuose dauguma yra būtent ne baltieji britai, o išeivių iš Jamaikos, Indijos, Bangladešo, Pakistano vaikai, anūkai ir net proanūkiai.
Londone yra Mažoji Nigerija, Mažoji Indija, Mažasis Irakas.
Čia gyvenantys žmonės visiškai integravęsi šalyje – jie turi pasus, čia baigė mokslus, etninių mažumų atstovai dirba abejuose Parlamento rūmuose.
Būtent į tuos rajonus ir traukia ką tik atvykę tiek „turistai“, tiek „studentai“, tiek nelegalai migrantai iš tų valstybių. Juk čia jau gyvena jų pusbroliai ar net tolimi giminaičiai.
Jungtinėje Karalystėje jau yra didelė terpė natūraliai ištirpti toje minioje. Čia asmeniui gatvėje niekada nereikia turėti asmens dokumento, todėl migrantai lengvai įsidarbina statybose, restoranuose, valymo įmonėse.
Ši šalis iki šiol iš tiesų buvo tykus užutėkis nelegalams iš Afrikos ir Azijos. Valdžia – tiek leiboristai, tiek toriai – jau daugelį metų deklaruoja „kietas priemones“ prieš juos, bet tikrovė yra kitokia.
Geriausias pavyzdys: prieš porą metų paaiškėjo, kad ilgą laiką Migracijos departamento biurus ankstyvais rytais valė būtent nelegalūs migrantai.
Lenkai nori tik krikščionių
Juk ir šalis išties marga – čia gyvena ir dirba daugybė tūkstančių lietuvių. Kaip ir Lenkijos piliečių – turbūt ironiška, kad ši valstybė, iš kurios gyventojai masiškai migruoja, priešinasi priimti migrantus nė neslėpdama, jog nepasitiki musulmonais.
Žmogaus teisių gynėjai teigia, kad pabėgėlių statuso prašantys asmenys Lenkijoje yra laikomi prastesnėmis sąlygomis nei kaliniai, nors ir nėra pažeidę jokių įstatymų.
Pabėgėlių centrų vadovai teisinasi, kad trūksta lėšų, tačiau įtariama, kad taip Lenkija nori atbaidyti pabėgėlius nuo ketinimo kurtis šalyje.
Apklausos rodo, jog lenkai įtariausiai žiūri į pabėgėlius musulmonus, nes bijo, kad jie neįstengs pritapti katalikiškoje visuomenėje, o galbūt net yra užsimaskavę teroristai.
Lenkijoje pastaruoju metu neatsitiktinai sukruto radikalios nacionalistinės organizacijos, raginančios neleisti statyti naujų mečečių, boikotuoti musulmoniškas kavines, merginoms nešokti diskotekose su musulmonais.
Žmogaus teisių gynėjai ir intelektualai kritikavo vyriausybės siekius išsireikalauti iš Briuselio, kad pagal ES pabėgėlių priėmimo solidarumo programą Lenkija priimtų tik 2 tūkst. krikščionių iš Sirijos ir Eritrėjos.
Panašios nuomonės, regis, laikosi ir Baltijos šalių gyventojai.
Tiek Rygoje, tiek Taline jau rinkosi šimtai protestuotojų, nepritariančių sprendimui priimti po kelis šimtus pabėgėlių ir migrantų. Lietuvoje ryškesnių demonstracijų kol kas nebuvo.
Pabėgėlių kvotos
ES šalys liepą turėjo susitarti, kaip paskirstyti iš viso 60 tūkst. migrantų po Bendriją, bet iki tikslo pritrūko – iš Graikijos bei Italijos ir iš pabėgėlių stovyklų už ES ribų bus perkelta beveik 55 tūkst. migrantų. Skylę bus bandoma užkišti gruodį.
Vokietija 12 100
Prancūzija 9127
Nyderlandai 3047
Ispanija 2749
Belgija 2464
Jungtinė Karalystė 2200
Lenkija 2000
Italija 1989
Austrija 1900
Švedija 1860
Rumunija 1785
Čekija 1500
Portugalija 1500
Airija 1120
Suomija 1085
Danija 1000
Kroatija 550
Bulgarija 500
Graikija 354
Liuksemburgas 350
Lietuva 325
Latvija 250
Slovėnija 250
Kipras 242
Slovakija 200
Estija 150
Malta 74
Vengrija 0
Ne ES narės
Norvegija 3500
Šveicarija 519
Islandija 50
Lichtenšteinas 20
Iš viso 54 760
