Brandinamas planas galutinai izoliuoti Rusiją nuo Vakarų

Tiesiog pažvelkite į šį žemėlapį. Ką manote žiūrėdami į šias valstybes Europos rytuose? Taip, tai teritorija „nuo jūros iki jūros“, kurioje gyvena sąjungininkai ir draugai. Naujas lenkų prezidentas, kaip tikimasi, įpūs šviežios energijos Kijevo ir Varšuvos santykiams, rašo populiarūs Rusijos apžvalgininkai Viktoras Ševčiukas ir Vitalijus Roždajevas. 

„Tarpjūriu“ pavadintas projektas šiuo metu vėl tampa aktualus.
„Tarpjūriu“ pavadintas projektas šiuo metu vėl tampa aktualus.
„Tarpjūriu“ pavadintas projektas šiuo metu vėl tampa aktualus. Jį įgyvendinus Rusija bus fiziškai izoliuota nuo Vakarų.<br>AFP/ „Scanpix“ nuotr.
„Tarpjūriu“ pavadintas projektas šiuo metu vėl tampa aktualus. Jį įgyvendinus Rusija bus fiziškai izoliuota nuo Vakarų.<br>AFP/ „Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

lrytas.lt

Aug 19, 2015, 9:08 AM, atnaujinta Oct 20, 2017, 12:11 AM

Galbūt tai bus pirmas žingsnis link ambicingo projekto – galingiausios Europos valstybių konfederacijos. Jo įgyvendinimą palaiko ir Didžioji Britanija.

„Tarpjūriu“ pavadintas projektas šiuo metu vėl tampa aktualus. Jį įgyvendinus Rusija bus fiziškai izoliuota nuo Vakarų.

Planas, kuris buvo pasmerktas žlugimui

Tai nėra nauja idėja. Konfederacinė valstybė, į kurią įeitų Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Lietuva, Latvija, Estija, Moldova, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija, Čekoslovakija ir galbūt Suomija. Tokio projekto idėją iškėlė dar Józefas Piłsudskis po Pirmojo pasaulinio karo.

Siūloma konfederacija turėjo atkurti daugianacionalinę ir daugiakultūrinę buvusios Abiejų Tautų Respublikos tradiciją. J.Pilsudskis laikėsi nuomonės, kad jos atkūrimas leis Vidurio Europos valstybėms išvengti Vokietijos ar Rusijos dominavimo šiame regione. Šią idėją tuomet užprotestavo SSRS ir visos Vakarų valstybės, išskyrus Prancūziją, kuri netikėtai palaikė lenkus.

Ši konfederacija turėjo nusidriekti nuo Juodosios ir Adrijos jūrų iki Baltijos jūros, ir tai buvo pabrėžta pavadinime. Tuometiniai planai greičiau buvo panašūs į svajonę, bet jau praėjusio amžiaus 4-ąjį dešimtmetį šia linkme buvo pradėti aktyvūs veiksmai. Ir jeigu nebūtų įsikišęs Josifas Stalinas, Rytų Europa galėjo atrodyti kitaip. Nebūtų prireikę „Vengrijos-56“ ir „Čekoslovakijos-68“ – šalys būtų buvusios laisvos.

Nusileido, bet nepamiršo

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir penktojo dešimtmečio pradžioje žemių, plytinčių tarp Baltijos, Juodosios, Egėjo ir Adrijos jūrų, sujungimo į sąjungą idėją atgaivino Lenkijos vyriausybė tremtyje, vadovaujama Wladyslawo Sikorskio.

Pirmasis jos įgyvendinimo etapas buvo tremtyje esančių Graikijos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos vyriausybių derybos, kurios vyko 1942 metais globojant Britanijai. Norėta sukurti Lenkijos-Čekoslovakijos konfederaciją ir Graikijos-Jugoslavijos konfederaciją.

Tačiau šiuos veiksmus ir idėjas nepalankiai sutiko kiti antihitlerinės koalicijos sąjungininkai. Prancūzija labiausiai būgštavo dėl naujosios valstybės vaidmens pokario Europoje, nes „Tarpjūris“ galėjo pretenduoti į dalį nugalėtos Vokietijos dividendų – tiek susijusių su žalos atlyginimo išmokomis, tiek su teritorinėmis pretenzijomis.

O J.Stalinas baiminosi, kad subliūkš jo planas kontroliuoti Rytų Europą, ir dėjo titaniškas pastangas, kad užkirstų kelią „Tarpjūriui“. Jis net paaukojo Vokietijos kontribuciją vien tam, kad Varšuvoje sėdėtų komunistinė vyriausybė.

Londonas tada nusileido, bet nepamiršo šio projekto, kaip nepamiršo jo ir Lenkijoje. 7-ajame dešimtmetyje politikas ir publicistas Jurgis Vladislovas Giedraitis (Jerzy Władysławas Giedroycas) ir politologas Juliuszas Mieroszewskis pritaikė „Tarpjūrio“ koncepciją pokarinio pasaulio geopolitinei realybei savo doktrinoje ULB, išdėstytoje lenkų emigrantų žurnalo „Kultura“ puslapiuose 1974 metais.

Jų koncepcijoje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas nepriklausomoms de jure Ukrainai, Lietuvai ir Baltarusijai (iš čia ir pavadinimas ULB: Ukraina – Lietuva – Baltarusija), kaip išorinių jėgų kontroliuojamiems subjektams-kaimynėms, o Lenkijai buvo numatomas regiono lyderio vaidmuo. Tuo ir baigėsi „Tarpjūrio“ idėja XX amžiuje.

Europos ir Azijos takoskyra

Vienas Europos konfederacijos atgaivinimo iniciatorių buvo žuvęs prezidentas Lechas Kaczynskis. Būtent jis siūlė surengti konferenciją dėl „Tarpjūrio“, įvertinęs naujas galimybes – permainas Ukrainoje, susijusias su pirmuoju Maidanu.

Tačiau šių planų nepavyko įgyvendinti – 2010 metų balandžio 10 dieną L.Kaczynskis kartu su gausia Lenkijos delegacija netikėtai žuvo lėktuvo katastrofoje prie Smolensko, dėl kurios iškilo daug klausimų. Vienas iš įtarimų – prie L.Kaczynskio lėktuvo sudužimo nagus prikišo Rusijos specialiosios tarnybos.

Jau 2010 metų lapkritį Vilniuje vis dėlto buvo surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Naujasis Europos regionas: tarpjūrio regioninės plėtros paradigmos“. Šioje konferencijoje akademinės bendruomenės atstovai, politikai, žurnalistai, ekspertai ir analitikai iš Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos, Moldovos, Ukrainos, Vengrijos ir kitų ES šalių svarstė tarp Baltijos ir Juodosios jūrų esančių valstybių egzistavimo šiame regione problemas.

Nauja paskata prisiminti planą „Tarpjūris“, kuri atsirado šiais metais, susijusi su Lenkijos vadovybės pasikeitimu. Tuometinis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pasisakė už šio konfederacijos projekto atgaivinimą. Be to, jis pažymėjo, kad svarbiausias vaidmuo šiame projekte skiriamas ne tik Ukrainai, ir jis pasinaudos naujai atsiradusiomis galimybėmis.

Kalbama apie Azijos ir Europos takoskyrą, taip pat apie naujos atsvaros, kaip jėgų reguliatoriaus ir stabilumo šaltinio regione, sukūrimą. Tam padeda ir kai kurių politinių sluoksnių nuotaikos Didžiojoje Britanijoje. O Ukrainos įtraukimas į „Tarpjūrio“ planą greičiausiai sustiprins JAV ir Kanados, kaip Lenkijos ir Ukrainos partnerių, vaidmenį.

Kam tai bus naudinga?

Londono politika Europoje šimtus metų grindžiama jėgų pusiausvyros koncepcija, kai tarp Europos valstybių nėra vienintelio dominuojančio centro, o jų mažiausiai du. Ir todėl Britanijai ne visai patinka Vokietijos ekonominis ir politinis stiprėjimas, kai ši ieško dar ir sąjungininkų, tarp jų – Rusijoje. Susidomėjimas projektu netikėtai gali kilti ir Prancūzijoje, kuri mano, kad galingas susivienijimas Rytų Europoje padidins stabilumą ir išspręs problemas, susijusias su migracija iš Azijos link „senosios Europos“.

Tokio Vokietijos stiprėjimo pristabdančiu veiksniu, žinoma, taps „Tarpjūris“, o Vokietija ir Rusija tam aktyviai priešinsis, be to, Rusija pasirengusi netgi eiti į karinę konfrontaciją – tai dabar ir stebime.

Bet kartu, vykstant karui Donbase ir Rusijai agresyviai elgiantis Europoje, labai sparčiai panašėja Lenkijos, Ukrainos ir Baltijos šalių požiūris integracijos ir bendro atsako į naujus tikėtino priešo iššūkius klausimais, vyksta jų suartėjimas. Į konfederacinio plano „Tarpjūris“ orbitą gali būti įtraukta ir Baltarusija pasikeitus politiniam režimui – apie tai šneka ir patys baltarusiai.

1993 metų kovą Lenkijoje išėjo Tomaszo Szczepanskio knyga „Tarpjūris“ (Szczepański Tomasz, „Międzymorze. Polityka środkowoeuropejska KPN“. – Red.), kuri iš karto buvo išversta į baltarusių kalbą.

Joje autorius pateikia pagrįstą geopolitinę regiono charakteristiką, analizuoja jo istoriją ir įvairius Tarpjūrio formavimo variantus. Taip pat svarsto, kaip gali būti palaikomi Tarpjūrio tarpusavio santykiai su jo geopolitinėmis kaimynėmis: Rusija, Vakarų Europa, Skandinavija.

Ką duos Ukrainai ir Lenkijai „Tarpjūris“?

Jeigu po 10–15 metų Lenkijai ir Ukrainai pavyks susijungti politiškai ir ekonomiškai, sukuriant taip pat ir karinę sąjungą, pagal ekonomiką ir valstybingumą jos atsistos į vieną gretą su tokioms šalimis kaip Vokietija, Britanija ar Prancūzija, aplenkdamos Rusiją.

Kodėl taip? Nesunku pastebėti, kad apie 39 milijonus gyventojų turinti Lenkija ir per 43,5 milijono gyventojų, neskaitant aneksuoto Krymo, turinti Ukraina, turinčios sunkiąją pramonę ir uždaras pramoninės gamybos grandines, gali deramai konkuruoti su kitų Europos šalių prekėmis bendrojoje rinkoje. O politikoje Ukrainos ir Lenkijos sąjunga turės didelį svorį dėl savo geografinės padėties.

Dalykas tas, kad ši sąjunga savo teritorija visiškai užkardys kelią iš Europos nuo Baltijos iki Juodosios jūros į Aziją. Lieka tik viena problema – nepatikimas susisiekimas per Turkiją. Tačiau Balkanų įtraukimas į sąjungą pavers šį regioną klestinčiu.

Išsišakojęs Ukrainos ir Lenkijos transporto tinklas bus patikimas garantas prekėms judėti ir kartu Didžiojo šilko kelio, kurį dabar tiesia Kinija, galutinis taškas. Nuo šio galutinio taško Europoje priklausys visa Azija, įskaitant Kiniją, Vidurinės Azijos respublikas ir, aišku, Rusiją.

Ką tai reikštų Rusijai?

Politiniu požiūriu Rusija bus nublokšta į tas pozicijas, kuriose ji buvo iki Petro I laikų, turėdama savo arsenale tik išėjimus į vidaus jūras, kur sąsiaurius kontroliuoja trečioji šalis – prekybos tarpininkė.

Be to, reikia pažymėti ir gana svarbų regiono intelektinio ir žemių potencialo veiksnį. Ukraina jau dabar faktiškai yra ant didelių permainų slenksčio ir jai niekas netrukdo tapti didžiausiu pasaulio aruodu. Ukrainos žemių potencialios galimybės leidžia aprūpinti produkcija ne tik Europą, bet ir Rusiją,  taip pat Kiniją.

Pagal intelektinį kapitalą Ukraina užima vieną pirmųjų vietų Europoje. Šiandien Ukraina jau pateko į lyderių penketuką pagal informacinių technologijų produkcijos, gaminamos naudojantis užsakomosiomis paslaugomis, apimtį.

Svarbu pažymėti ir padidėjusią sąjungos karinę svarbą. Karinė sąjunga reiškia stiprią kariuomenę, kuri jau išbandyta mūšiuose su galingu priešu, o sudarius karinę sąjungą ir perėjus prie šiuolaikinių technologijų jungtinė Ukrainos ir Lenkijos armija galės NATO aljanse vaidinti svarbų vaidmenį, kokį dabar vaidina Prancūzija ir Britanija.

Lenkijos kariuomenė (140 000 reguliaraus kontingento) ir Ukrainos (250 000), bendras karinis biudžetas (apie 16 mlrd. dolerių) plius sunkioji ginkluotė,  taip pat galimybė valstybių teritorijoje dislokuoti priešraketinės gynybos sistemas pavers šį regioną patikimu apsaugotu ruožu. Šios sąjungos armija taps stipriausia Europoje.

Taigi pusės milijono armija, visiška prekybos kelių į Aziją kontrolė, pramonės ir žemės ūkio potencialas, daugiau kaip 120 milijonų gyventojų turinčių šalių regionas. Neblogai, tiesa?

Naujasis Lenkijos prezidentas žada atgaivinti „Tarpjūrį“, netiesiogiai duodamas užuominą į atsiveriančias naujas perspektyvas.

„Tai rimta užduotis, kuri mums yra iškilusi, ir aš norėčiau aktyviai dalyvauti ją vykdant. Aš sakau „mums“, nes suprantu, kokia Lenkijos prezidento pozicija. Suprantu, kad pagal konstituciją tarptautiniuose santykiuose prezidentas privalo dirbti drauge su vyriausybe“, – pabrėžė A.Duda.

„Aš dedu dideles viltis į šį bendrą darbą, o iš savo pusės siūlau aktyvumą ir veiksmus – pavyzdžiui, susitikimus su Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovais. Jau dabar iš jų ateina signalų, kurie liudija apie pasirengimą susitikti ir derėtis“, – pridūrė A.Duda.

„Tarpjūrio“ konfederacinė struktūra gali tapti stipriausiu postūmiu regiono plėtrai, taip pat ir dėl naujų rinkų įtraukimo ir pasinaudojimo logistikos galimybėmis vežant krovinius iš Europos į Aziją ir iš Azijos į Europą. Ukrainai šiame kelyje tenka didelis vaidmuo – vieno iš konfederacijos, savotiškų Jungtinių Europos Valstijų, lokomotyvo vaidmuo.

Tardamasi ir stodama į sąjungą su lygiomis šalimis Ukraina galbūt užtikrins savo žmonėms ateitį ir stabilų šalies vystymąsi,  taip pat kiekvieno ukrainiečio svajonės – dalyvavimo Europoje vykstančiuose procesuose paisant tautos interesų – įsikūnijimą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.