Irakiečiai iš pažiūros neturi priežasties kuo nors džiaugtis. Šalies šiaurėje jau kuris laikas siautėja IV kovotojai, iš Irako ir Sirijos teritorijų siekiantys sulipdyti islamistinį kalifatą.
Bagdado gyventojai su siaubu klausosi naujienų iš fronto, kur fanatikų pagauti vyriausybės kariai ar tiesiog ne to tikėjimo atstovai deginami ir skandinami gyvi, jiems pjaunamos galvos. Sekso vergėmis paverstos moterys masiškai prievartaujamos.
Vienu metu šventa savo misija įtikėję IV būriai jau buvo priklydę ir prie pačios Irako sostinės.
Bagdadiečiai lengviau atsiduso, kai antpuolį pavyko atremti. Yra ką saugoti – nors didmiestyje pasitaiko kruvinų sprogdinimų, čia iš esmės pavyko sukurti intensyvų kultūrinį gyvenimą.
Į sceną – kiekvieną vakarą
Žalia šviečiančia striuke vilkinti ir aulinukais „Doc Martens“ apsiavusi mergina lėtai lipo laipteliais. Tamsu ir vėsu buvo tą sekmadienio vakarą Bagdado teatre „Muntada“.
Įdėmus merginos žvilgsnis buvo nukreiptas į žiūrovus.
„Nė kiek neabejoju, kad 2030-aisiais Osamos bin Ladeno anūkas laimės talentų šou „Arab Idol“, – garsiai ir ryžtingai pareiškė jauna irakietė.
Už kelių metrų jaunas vyras imitavo ginklų – bazukos, „Kalašnikov“, pistoleto – garsus.
Švelniai besišypsantis aktorius susirinkusių žmonių klausinėjo: „Jeigu galėtum pasirinkti, geriau būtum gimęs ar ne?“
„Aseise“ – spektaklis, kurio pavadinimas reiškia „Nelaimė“. Jis – pirmasis irakiečių menininkų kolektyvo „Studio Nuqta“ projektas. Šią grupę 2014 metais kartu su bendraminčiais įkūrė režisierius Bassimas al-Tayyibas.
„Ar daug ir kokių problemų matote Irake?“ – paklausė jis į pirmąjį susitikimą pernai pakviestų draugų.
„Per daug. Religiniai fanatikai, smurtas, žeminanti moterų padėtis, iš anksto nulemtos santuokos“, – atsakymų buvo gausybė.
Apie visa tai „Studio Nuqta“ ir prabyla savo spektaklyje. Dabar jauni menininkai į sceną žengia kiekvieną vakarą pačiame Bagdado centre.
Atmosfera primena Niujorką
Irako sostinės pavadinimas atgaivina mintyse daug vaizdų. Dar prieš 13 metų čia šeimininkavo Saddamas Husseinas, pasmerkęs savo tautą badui, kankinimams ir žudynėms.
Dabar netoli Bagdado miesto vartų tyko nauja grėsmė – teroristinė grupuotė IV, neseniai užgrobusi ar Ramadi, esantį vos už 100 kilometrų.
Tad ką reiškia Bagdadas? Būtų logiška vardyti sprogimus, automobiliuose padėtas bombas, savižudžių teroro aktus, grėsmę, smurtą, baimę.
Bet juk būtent Bagdade įsikūrė eksperimentinis teatras!
Salėje – vietos 75 žiūrovams, o bilietai į spektaklį išpirkti daugeliui savaičių.
„To tikrai nesitikėjau. Maniau, kad valdininkai uždarys mūsų teatrą po dviejų dienų“, – sako 38 metų B.al-Tayyibas.
Bet vietoj laiškų su grasinimais sulaukė pagyrimų. Iš Irako kultūros ministerijos, žiniasklaidos, o pirmiausia – žiūrovų. Pastarieji pasibaigus eksperimentiniam spektakliui galbūt jaučia nuovargį, bet kartu – ir pakylėjimą.
„Jūs mane prajuokinote ir pravirkdėte, tačiau iš teatro išėjau su viltimi širdyje“, – parašė kažkas iš žiūrovų socialiniame tinkle „Facebook“.
Aplink teatro „Muntada“ pastatą tvyranti atmosfera primena Berlyno ir Niujorko teatrus po atviru dangumi. Jauni vyrai ir moterys sėdi sode, rūko nargiles (vandenines pypkes. – Red.). Daugelis dėvi kepuraites su snapeliu, languotus marškinius.
Moterys – be musulmoniškų galvos apdangalų, įsispraudusios į siaurus džinsus ir palaidinukes su gilia iškirpte.
O režisierius B.al-Tayyibas po šį hipsteriško stiliaus kampelį vaikštinėja taip, lyg tokios nuotaikos būtų savaime suprantamos net šioje pasaulio dalyje.
Jis nužingsniuoja į kavinę, iš keptuvės pasiima gruzdintą avinžirnių maltinuką, sugrįžta ir sutiktiesiems duoda nurodymus: plakatas prie įėjimo kabo kreivai, elektros jungiklius reikia remontuoti, žvakes sustatyti.
„O kur aktorės?“ – sunerimsta režisierius.
Kalba ne vien apie sprogimus
B.al-Tayyibas dveji metai vėl gyvena Bagdade. Kaip ir daugybė kitų, jis po JAV karinės operacijos Irake 2003-iaisiais išvyko iš šalies. Jo kaip aktoriaus karjera prasidėjo Belgijoje.
„Ten vėl atgavęs savo savivertę nusprendžiau ką nors nuveikti savo tėvynės labui“, – prisimena režisierius.
Pačiu laiku – šios vasaros dienomis Bagdadas atrodo taip, lyg miestas būtų pabudęs iš daug metų sapnuoto slogaus sapno.
Žinoma, Irakas – vis dar kariaujanti šalis. Didelės jos teritorijos dalys valdomos IV fanatikų. Bet Bagdado gyvenimas vėl bunda.
Pastaruoju metu išmontuojama vis daugiau kontrolės punktų, o dar vasario mėnesį nebeliko draudimo naktimis išeiti iš namų.
Žmonėms, kurie dabar išeina pasivaikščioti Tigro upės krantine, nebereikia saugotis snaiperių. Upe plaukia keltai, ant valčių plūduriuojančiuose restoranuose prie prislopintos šviesos ir nargilių kvapo vakarieniauja šeimos.
Po senąjį Bagdado knygų turgų vėl sklinda apelsinų ir cigarų kvapas.
Svarbiausia, kad tokiu metu, kai Bagdadą juosiančiuose rajonuose ir toliau nesutaria šiitų ir sunitų gaujos, bombų sprogimai nebėra svarbiausia miestiečių pokalbių tema.
Kavinė „Ridha Alwan“ turtingame Bagdado kvartale tapo intelektualų ir verslininkų susitikimo vieta. Čia vieną birželio dieną su savo draugu ir verslo partneriu Ahmadu Dschanabi užsuko ir 26-erių Anas Murschidas.
Padavėjai nešiojo klientams visais įmanomais variantais pagamintą kavą, vyriškoji publika traukė cigaretę po cigaretės. O verslininkas A.Murschidas pokalbį kaip paprastai pradėjo mėgstamiausia – šiukšlių tema.
Mat jis svajoja atidaryti šiukšlių surinkimo ir perdirbimo bendrovę. Pasitelkę vaizdo medžiagą, A.Murschidas ir A.Dschanabi pradėjo žmonėms aiškinti, kad būtų daug ekonomiškiau tvarkant šiukšles, jei skardinės pirmiausia būtų sutraiškomos ir tik po to išmetamos.
Abu vyrai priklauso karo kartai, pavojus – vis dar jų kasdienybės dalis. Bet jie nenori, kad šis jausmas ir toliau lemtų jų gyvenimą.
Siekia sudominti jaunimą
Kitos A.Murschido ir A.Dschanabi idėjos susijusios su internetu, pasauline ekonomika.
Šiuo metu jie konsultuoja Irako bendroves, kaip ir kokios naudos jos turėtų iš tinklų „Twitter“, „YouTube“ ir „Facebook“ – iš viso to, kas jau seniai tapo neatsiejama jų kasdienybės dalimi.
A.Murschidas išmoko anglų kalbą klausydamasis populiariųjų „TED Talks“ pokalbių per „YouTube“ – daugiausia gilindamasis į pranešimus, kuriuose jauni žmonės aiškina apie savo originalias idėjas. A.Dschanabi savarankiškai išstudijavo grafikos dizainerio specialybę.
Abu susipažino prieš dvejus metus. A.Murschidas į „YouTube“ keldavo vaizdo įrašus, kuriuose irakiečius ragino tapti savo gyvenimo šeimininkais.
Užmezgę ryšį tinkle „Facebook“ irakiečiai susitiko ir greitai suvokė, kad siekia tų pačių tikslų: sudominti aktyvų jaunimą, jam padėti, stengtis, kad gyvenimas Bagdado mieste būtų gražesnis, malonesnis.
Pirmajai iniciatyvai metas atėjo 2013-ųjų rugsėjį. A.Murschidas ir A.Dschanabi paslapčiomis parduotuvių ir prekybos centrų gatvėje įkurdino jaunus muzikantus, kurie pradėjo vienas po kito groti. Šia akcija jie norėjo atkreipti dėmesį į našlaičių namus.
„Per karą praradome savo jaunimą. Nebenorime, kad mūsų gyvenimas būtų paralyžiuotas. Niekas negali ilgai ištverti nepaprastosios padėties sąlygomis“, – dabar sako A.Dschanabi.
