Antrąjį liudijimą skaitykite propaganda-keturi-liudijimai-ii.htm"="">propaganda-keturi-liudijimai-ii.htm"" target="_blank">čia.
Sergejaus Semionovo (vardas pakeistas), prodiuserio (REN TV) liudijimas
Aš dirbau programoje „Specialusis projektas“, išėjau iš ten prieš metus. Bet aš suspėjau užsilaikyti balandį ir gegužę – vyko Krymo atsiskyrimas, prasidėjo pirmosios liustracijos po Maidano. Buvome gavę užsakymą filmui „Brangioji, pas mane revoliucija!“ – mes mėginome aktualią Ukrainos temą pakelti kiek kitokiu rakursu, iš asmeninės pusės: paėmėme visus revoliucijos lyderius, mūsų teigiamus Krymo ir neigiamus Maidano lyderius ir pamėginome parodyti, kaip jaučiasi jų žmonos situacijoje, kada vyras sako „brangioji, pas mane revoliucija“, kaip visa tai išgyvenama šeimoje.
Žinoma, neigiamiems personažams ieškojome ne teigiamų charakteristikų, kad jis turi žmoną, vaikų ir mamą, o kad jis turi meilužių, asmeninis gyvenimas su minuso ženklu. Su rusišku kanalu užeiti pas antirusiškos revoliucijos lyderius buvo nerealu. Mes negalėjome pasiųsti ten mūsų filmavimo grupės, akreditaciją turėjo tik naujienų redakcijos, visų kitų, tarp jų ir dokumentikos, ir tada, ir dabar į Ukrainą neįsileidžia. Aišku, teko kažką prigalvoti. Todėl viskas buvo sprendžiama per „stringerius“, bet niekas iš Ukainos „stringerių“ nenorėjo turėti reikalų su Rusijos kanalais.
Kada mes kūrėme filmą „Muzyčko“ apie velionį Sašą Bilyj (Oleksandras Ivanovičius Muzyčko, pravarde Saško Bilyj – Ukrainos politikas, verslininkas, „Dešiniojo sektoriaus“ grupuočių koordinatorius Vakarų Ukrainoje – Red.), vienai merginai „stringerei“ mes prisistatėme kaip amerikiečių kanalas , o ne kaip rusų. Pasakėme, kad mes norime parodyti, kad jis gyvas žmogus, kad jis geras ir už gera. Trumpai tariant, atvirai melavome.
Žmones, kurie užsiėmė Maidanu, buvo sudėtinga pagauti ir nufilmuoti, bet ši moteris „stringerė“ buvo asmeniškai pažįstama su Muzyčko ir galėjo su juo susitarti, pagavo tarp vieno renginio ir kito.
Jis, žinoma, pasakojo apie save iš teigiamos pusės, bet jeigu jūs žinote, kaip filmai yra montuojami, tai suprantate, kad visuomet galima iškirpti ir sumontuoti taip, kaip reikia. Mums labai pagelbėjo jo fonas: viešai prieinamoje vaizdo medžiagoje jis elgėsi banditiškai, eidavo pas valdininkus su automatu, griebdavo jiems už kaklaraiščių.
Mes visa tai priešpastatėme jo kalbai, kur jis su savo bauginančia randuota galva pasakoja, koks jis baltas ir švelnus, kaip jis mėgsta eiti pažvejoti, myli voveraites ir savo mylimąją. Ir dar prie viso to „atkasėme“ videomedžiagą (pirmą kartą parodytą prieš keletą dienų per NTV kanalą – „COLTA.RU“ pastaba), kur kažkoks žmogus, iš tolo labai panašus į vargšelį Muzyčko, guli ant grindų priešais krėsle sėdinčią merginą, kuri daužo jo veidą juodo aulinuko kulnu – toks sadomazochizmas. Ją mes irgi įterpėme tose vietose, kur jis galvą deda už savo baltumą ir švelnumą. Gavosi didžiausio maniako portretas.
Kada mes visa tai suklijavome, aš labai išsigandau: o kas bus su ta vargše moterimi „stringere“, kuri visa tai organizavo? Muzyčko gi visiškai nuprotėjęs – jo senelis buvo nacionalistas, represuotas, tėvas augo Šiaurėje represijų sąlygomis, vėliau sėdėjo. Neapykantą sovietų valdžiai jis tiesiog paveldėjo, siedamas ją su rusų įvykdyta Ukrainos okupacija. Jis visada turėjo priešų rusų, o draugai buvo visi, kas ėjo prieš juos. Mes išsigandome: jeigu jis pamatys, ką mes išleisime, jis tą „stringerę“ paprasčiausiai užmuš – užtvos geležine lazda per galvą, ir viskas.
Programa turi pasirodyti trečiadienį. Pirmadienį mes pradėjome sukti galvas, kaip ją nuglaistysim, sumąstėme ilgą schemą, o naktį iš pirmadienio į antradienį jį sušaudė. Ir gavosi taip, kad pas mus – jo paskutinis priešmirtinis interviu apie asmeninį gyvenimą ir ekstremalius seksualinius pasismaginimus.
Kada jis mirė, aš pajutau tik palengvėjimą dėl žurnalistės likimo. Aš žmogus tikintis, tad meldžiausi: „Viešpatie, kaip gi man ją išgelbėti? Viešpatie, nejaugi aš šią nuodėmę į širdį prisiimsiu? Man tai kas – vieną kartą filmą priduosiu, o ją nupyškins, ir viskas“. Bet ranka iš dangaus štai taip viską išsprendė, nors mes studijoje ilgai po to juokavome, kad tai aš pateikiau užsakymą dėl Muzyčko.
Mūsų programa pasikeitė grynai tematikos požiūriu: iki visų tų įvykių mūsų pagrindiniai priešai buvo visokie Rothschildai, Morganai ir kitokie pasaulinio kapitalo sąmokslininkai, kurie tai mus nuodija blogu maistu, tai pakelia ar nuleidžia naftos kainas. Kada prasidėjo Ukrainos įvykiai, priešas tapo ne abstraktus, o konkretus. Bet atmosfera pačiame gamybiniame skyriuje nepasikeitė. Viskas tas pats, pietūs pagal grafiką, elektrinis traukinys pagal tvarkaraštį. Pas mus dirbo ir Donbase gimę žmonės, ir žmonės iš Ukrainos, bet jokių problemų dėl to, kad viską nušviesti kaip reikiant, jiems nebuvo.
Žurnalistai ir prostitutės skiriasi tik tuo, kad vienos tai daro kūnu, o kiti – smegenimis. Kas dėl pinigų, tai mūsų padėtis taip pat niekaip nepasikeitė, taip būna tik bloguose propagandiniuose filmuose: „Jiems pradėjo mokėti daugiau, jie pradėjo mitriau lakstyti“. Kam visa tai darbdaviui? Eterio laikas tas pats, produkcijos apimtis ta pati. Tiesiog atsirado nauja karšta tema. Bet, žinoma, prie jos buvo žymiai įdomiau dirbti, negu prie Rothschildų ir Rockefellerių. Čia buvo mažiau prasimanytų dalykų ir daugiau faktų, daugiau gyvos medžiagos.
Parengė Leonas Grybauskas
