Kas yra ši šalis, pasaulis svarsto jau ne pirmą šimtmetį. Atsakymų pateikta daugybė, bet kaskart Maskva vis nustebina net politikos ekspertus naujais, sunkiai nuspėjamais veiksmais.
Tačiau aišku, kad dabartinei šios šalies politikai milžinišką įtaką daro jos praeitis, įvairiais istorijos laikotarpiais susiformavę visuomenės kompleksai, rusų elitui būdingas imperinis mąstymas ir mesianistinis savo išskirtinio vaidmens pasaulyje suvokimas.
Rusijos taikiklyje šimtmečiais esančiai Lietuvai nereikia nei pervertinti šios šalies keliamo pavojaus, nei nuvertinti grėsmes, rizikuojant sutikti jas nepasiruošusiai. Blaiviam požiūriui į dabartinę Maskvos politiką labai praverstų žvilgsnis į Rusijos istoriją – tiek senąją, menančią dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovas, tiek naujesnių laikų.
Siūlome „Lietuvos ryto“ žurnalisto Valdo Bartasevičiaus, 1981-1984 metais studijavusio Maskvos valstybiniame universitete, o 1991-1992 metais dirbusio šio dienraščio korespondentu Maskvoje, pastabas apie istorinių kompleksų atspindžius dabartinėje Maskvos politikoje, sovietinių laikų Rusiją, rusų pasaulėjautą ir požiūrį į kitas tautas.
I dalis. Rusija – savo istorijos įkaitė
Rusai mėgsta mitus apie save. Jų išskirtinumo teorijos šalininkų seniai pamėgtas teiginys, kad protu jų šalies suvokti neįmanoma dar niekuomet taip dažnai neskambėjo, kaip šiais Maskvos agresijos Ukrainoje laikais. Aišku ir kodėl patiems rusams taip patinka atrodyti protu nesuvokiamiems.
Tai tarsi patvirtina mitą apie ypatingą jų dvasingumą, atsidavimą jausmams, žinoma, kilniems – meilei, draugystei, ištikimybei ar liepsningai neapykantai, susidūrus su išdavyste. Jausmingumui rusai neva visada teikia pirmenybę, skirtingai nei esą labiausiai materialinėmis gėrybėmis susirūpinę, pragmatiški ir todėl tik proto, o ne širdies balso klausantys vakariečiai.
Nors mitą, kad Rusijos protu nesuvoksi, patys rusai daugiausia ir puoselėja, kartais sunku atsikratyti įspūdžio, jog ir lietuviai juo tiki, nė nesistengdami racionaliai suprasti, kas dedasi istoriniu požiūriui bene pavojingiausio kaimyno šalyje, kuri Lietuvoje dažniau vertinama ne šaltu protu, o vadovaujantis emocijomis, tik, be abejo, neigiamomis. Šiuo požiūriu abi tautos paradoksaliai panašios.
Ne mums mokyti Vakarus
Tik Rusija pasaulyje jau puikiai suvokta ir protu. Vakaruose parašyta tūkstančiai giliai analitinių istorinių, politologinių knygų.
Per stažuotę Bostono Šiaurės Rytų universiteto bibliotekoje pasitaikė aptikti trijų storiausių tomų (maždaug po 700 puslapių) JAV istorikų veikalą, kuriame analizuojama vien pirmoji 1905-1907 metų Rusijos revoliucija.
Prisipažinsiu, perskaityti neįstengiau, bet net ir paskaitinėti vieną kitą vietą pakanka, kad pajustum gilią pagarbą JAV mokslo lygiui. Rusijos pirmoji revoliucija ištyrinėta iki pašaknų, iki smulkiausių niuansų, atkleistos giluminės priežastys, asmenybių vaidmuo, pasekmės vėlesniems įvykiams.
Tai paneigia mitą, kad amerikiečiai – paviršutinški. Be abejo, koks Niujorko ar Čikagos gatvėje sutiktas žmogus, gali beveik nieko nežinoti apie pasaulį, išskyrus savo profesijos žinias ir, tarkime, amerikietiškojo futbolo rungtynių rezultatus, bet kartu JAV – aukščiausio lygio profesionalų šalis. Čia sutelkiamos stipriausios mokslininkų galvos iš visų žemynų. Likęs pasaulis gali tik pavydėti. Mat niekur kitur mokslas negauna tiek pinigų, kaip JAV universitetuose ir įvairiuose institutuose.
Tad šios šalies mokslas ir Rusiją tyrinėja taip, kaip Lietuva niekuomet nesugebės. Amerikiečiai apie rusus žino, ko gero, daugiau nei patys rusai apie save.
Todėl atrodo komiškai, kai didžiais Rusijos ekspertais pasijutę kai kurie lietuviai, nors nėra parašę nė vienos tarptautiniu lygiu pripažintos studijos ir spėję pasižymėti nebent paviršutinišku plepėjimu televizijų laidose, ima pamokslauti Vakarams, kaip jie turėtų suprasti šią šalį.
Suprantama, akademinis ir politinis lygis – skirtingi pasauliai. Vakarų šalių politikai gali ir neskaityti knygų, juo labiau fundamentalių Rusijos istorijos ir politikos studijų.
Tačiau jei priimdami sprendimus, jie norės remtis specialistų patarimais, vargu, ar jiems prireiks lietuvių intelektualinės pagalbos – galės pasitelkti savus profesorius, drįsčiau spėti, geresnius už mūsiškius. Tad mums gal nevertėtų dėtis didžiausiais Rusijos žinovais, galinčiais pamokyti naivius Vakarus, kaip elgtis su šia šalimi. Geriau pasimokytume patys.
Pažinti Rusiją padeda istorija
Bet, atrodo, Lietuvoje vis mažiau noro pažinti Rusiją. Rusų kalbos gimnazijose beveik niekas nesimoko, auga karta, kuri jau nekalba rusiškai, nors šis gebėjimas ir ateityje būtų Lietuvos visuomenės privalumas, o ne trūkumas.
Girdėti balsų, raginančių iš viso nusigręžti nuo visko, kas rusiška, įskaitant ir kultūrą.
Tokias nuotaikas dar būtų galima suprasti, jei eitų kalba tik apie rusišką popsą, propagandinio pobūdžio kino ir televizijos filmus, kurių iš tiesų gausu televizijų programose.
Tačiau ką galvoti, kai spaudoje prokuroro tonu klausiama pasaulinio garso režisieriaus Rimo Tumino, kodėl jis dirba Maskvoje ir stato Antoną Čechovą, o ne Williamą Shakespeare'ą?
Aišku, provincinis idiotizmas, bet jau ne Rusijos, o savos tėvynės gaila, kai idiotai ima joje diktuoti madas. Gal tai R.Tuminą ir išprovokavo kalbėti, kad jis kaip Čiapajevas Rusijoje gina vakarietiškas vertybes ir girti kietą Vladimiro Putino ranką, nes neva šiai šaliai reikia diktatūros, antraip, jai grėstų chaosas?
Dėl suprantamų priežasčių ir ankstesniais laikais Lietuva nepasitikėjo Rusija, bet nebuvo justi antipatijos rusų kultūrai. Putiniškos politikos imperinis agresyvumas padėtį keičia ir, ko gero, ne tik Lietuvoje.
Vis dėlto norėtųsi, kad būtų girdimi ir balsai, perspėjantys apie rusofobijos bangos pavojų – ne Rusijai, nes jos propaganda tuo tik rėksmingai pasinaudos – o mums patiems. Tai lyg vėžys, ėdantis visą demokratinės visuomenės organizmą, kurstantis nepakantumą, vidaus priešų paiešką, priešiškumą kitokiai nuomonei. Blogiausia, kad visokios fobijos pasaulio vaizdą sukarikatūrina iki dvispalvės „juoda-balta“ schemos.
Išgyti nuo šios ligos padėtų istorija. Juk tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad dabartinė Rusijos politika – visiškai naujas ir daug kam netikėtas istorinės raidos etapas.
Bet V.Putino ideologijoje ir politikoje atsispindi tie patys mesionistiniai imperiniai kompleksai, būdingi tiek carinei Rusijai, tiek Sovietų Sąjungai.
Tai rimtose studijose ištyrinėti reiškiniai. Todėl ir dabartinę V.Putino Rusiją galima suprasti protu, tik reikia pasistengti matyti ne vien vienadienius politinius žingsnius, girdėti šiandienį visokiausių veikėjų krebždesį, bet ir suvokti su kokia istorine patirtimi ši šalis atėjo į dabartį. Tuomet būtų paprasčiau numatyti ir kurlink ji eina, prognozuoti jos ateitį.
Rusai žavisi tironais
Būtų banalu prisiminti, kad Rusijos imperinių kompleksų, valdžios despotijos, individo laisvės ir net gyvybės nuvertinimo šaknys glūdi dar Aukso ordos chanato dominavimo, rusų istoriografijoje vadintu mongolų-totorių jungu (tradiciškai datuojamu 1236-1480 metais) laikmetyje. Galima šių šaknų ieškoti ir dar ankstesniuose laikuose, netgi sieti su Kijevo Rusios krikštu 988 metais ir krikščionybės perėmimu iš Bizantijos, o ne iš Romos.
Tai jau istorikų duona. Turbūt aktualiau atkreipti dėmesį į akivaizdžias tiesiogines V.Putino autoritarinio režimo sąsajas su Sovietų Sąjungos totalitarizmu. Pastaraisiais metais jos vis labiau jaučiamos.
Antai mitais apipinta sovietų pergalė prieš nacius Didžiuoju tėvynės karu vadinamame Antrajame pasauliniame kare visuomet buvo vienas kertinių Sovietų Sąjungos, vėliau Rusijos propagandos akmenų, bet prezidento Boriso Jelcino valdymo laikais stengtasi pabrėžti rusų tautos žygdarbį, pasiaukojimą, nesiejant šios pergalės su Josifu Stalinu ir jo totalitariniu režimu.
Dabar regimos pastangos reabilituoti diktatorių, kalbama apie jo nuopelnus ne tik per karą, bet ir plėtojant Sovietų Sąjungos pramonę, pamiršus, kad tai buvo daroma pasitelkus represijas, kalinių darbą.
Gal net dar svarbesnis grįžimo prie sovietinės propagandos simptomas – kad visiškai pateisinamas ir Ribbentropo-Molotovo paktas, ir Baltijos šalių okupacija, ir marionetinių komunistinių režimų įtvirtinimas pokario metais sovietų kariuomenės užimtose Rytų ir Vidurio Europos šalyse.
Ir priešingai – intensyviai puolamas J.Stalino kultą nuvainikavęs, apie jo nusikaltimus viešai prabilęs Nikita Chruščiovas, ypač smarkiai jam kliūva už administracinį Krymo srities prijungimą 1954 metais prie tuometės Ukrainos SSR. Tačiau bene daugiausia išpuolių sulaukia Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas neva už tai, kad sugriovė Sovietų Sąjungą.
Permainos buvo per staigios
Sovietinės imperijos griūtis dabartinių V.Putino propagandistų pompastiškai vadinama netgi didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa. Taip kalba pirmiausia pats V.Putinas. Tokį vertinimą lemia ne privatinę nuosavybę neigusios komunistinės santvarkos ir ideologijos žlugimas – ašaros liejamos dėl neva prarastos galybės, supervalstybės statuso ir iš sovietinės imperijos ištrūkusių, savas valstybes sukūrusių tautų.
Nieko naujo Rusijai. Visada imperializmas, mesionizmas glūdėjo jos ideologijos ir politikos šerdyje, tik sovietmečiu buvo pridengtas tariamo internacionalizmo šydu.
Paradoksas, kad šiuolaikinėje Rusijoje didžiavalstybiškumo kompleksai demonstruojami netgi atviriau nei iš tiesų supervalstybės statusą turėjusioje Sovietų Sąjungoje.
Tačiau svarbiausi klausimai: ar imperialistinės Rusijos užmasčios dar labiau nestiprės, ar rusų visuomenė ilgai žavėsis V.Putino režimu ir jo politika, ar ši šalis kada nors bus demokratinė?
Atsakymai į šiuos klausimus būtų tik spėlionės, nebent tikint visuotine demokratijos pergale pasaulyje galima drąsiai tvirtinti, kad ir Rusija kada nors bus demokratinė.
Aišku viena: Rusijos politinis posūkis nuo santykinai demokratinio B.Jelcino valdymo (tik labai pritempus galima jį taip vadinti) prie V.Putino autoritarizmo nėra joks istorinis nesusipratimas, o greičiau dėsningas Rusijos istorijos raidos etapas.
Akivaizdu, kad M.Gorbačiovo vadovavimo laikais kilęs demokratinis sąjūdis Rusijoje ir Sovietų Sąjungos žlugimas tarsi pranoko pačios rusų visuomenės demokratėjimo procesus, tad galima sakyti, kad pralenkė laiką.
Užgriuvusi lavina informacijos apie bolševikų ir net paties sovietine ikona paversto V.Lenino pasitelktą nežabotą terorą valdžiai įtvirtinti, J.Stalino masines represijas ligi tol mažai ką apie tai girdėjusius žmones tiesiog sukrėtė, o sovietine ideologija anksčiau nuoširdžiai tikėjusiems (tai dauguma Rusijos visuomenės) įvarė gilią depresiją.
Įvykiai klostėsi taip greitai – 1989 rudenį žlunga komunistiniai režimai Vidurio Europoje, 1990 metais suvienijama Vokietija, Baltijos šalys, vėliau ir kitos sovietinės respublikos paskelbia nepriklausomybę, 1991 pabaigoje jau visai subyra SSRS -- kad daugelis rusų tiesiog nepajėgė suvokti, kas darosi ir nespėjo atsitokėti.
Pyktis dėl SSRS kracho
Vis dėlto apmaudas dėl subyrėjusios imperijos tuoj ėmė lietis per kraštus. Kai 1991-1992 dirbau „Lietuvos ryto“ korespondentu Maskvoje, yra tekę kalbėtis su tuomečiais rusų „vanagais“ – kompartijos vadovu Genadijumi Ziuganovu, dar anaiptol nespėjusiu smarkiai išgarsėti, bet jau anuomet labai agresyviu Vladimiru Žirinovskiu, Rusijos Aukščiausiosios tarybos deputatu nacionalistu Sergejumi Baburinu, dabar jau primirštu, o anuomet žiniasklaidoje dažnai šmėžavusiu latvių kilmės pulkininku, buvusiu SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatu Viktoru Alksniu.
Jie labiausiai liejo tulžį dėl sovietinės imperijos subyrėjimo. Susidarė įspūdis, kad ir komunistą G.Ziuganovą tai net labiau siutina nei komunistinės ideologijos krachas, o V.Alksnis kone drebėjo iš apmaudo. Duodamas interviu „Lietuvos rytui“ 1992 metų pavasarį, jis pareiškė, kad Vakarai Rusiją esą pažemino iki kokios Aukštutinės Voltos (dabar Burkina Fasas) lygio.
Kartu V.Alksnis ir ypač V.Žirinovskis grasino, kad mes, lietuviai, neturėtume apsigauti – neva tai laikina ir jie, rusai, pas mus dar sugrįš. Pastarasis, pakalbinus jį per vieną renginį, dūrė pirštu man į krūtinę ir pareiškė: „Kai parvyksi į Vilnių, perduok Landsbergiui, kad jau pakuotųsi lagaminus, nes mes greitai ateisim ir jį pirmąjį išsiųsim į Sibirą“.
Suprantama, tai buvo spektaklis siekiant šokiruoti ir, ko gero, labiau skirtas greta stovėjusiems žmonėms, nes išsiskiriant jis padavė vizitinę kortelę ir pasakė, kad, jei norėsiu iš jo paimti interviu, galiu paskambinti nurodytu telefonu jo padėjėjui.
Tuomet V.Žirinovskis, atrodo, dar neprašydavo honorarų už interviu, nors greitai ėmė tokiu būdu uždarbiauti, bet „Lietuvos rytas“ jau buvo paskelbęs pokalbį su V.Alksniu, ir redakcija nusprendė, kad pakaks ir vieno šovinisto pasisakymo, jog suprastume, ką jie apie mus galvoja.
Anuomet atrodė, kad tai greičiau juokinga nei grėsminga, bet šių žmonių pyktis nebuvo apsimestinis, nors jie ir bendravo su manimi, lietuviu, atrodytų, visai noriai, kone draugiškai.
Iš tiesų 1991-1992 metais Maskvoje dominavo daugmaž draugiškas požiūris į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Dauguma pažįstamų laikėsi nuomonės, kad mūsų atsiskyrimas – natūralus ir neišvengiamas procesas, bet kitaip žvelgta į Baltarusiją ir Ukrainą.
Nors tikėtasi, kad vadinamoji Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) iš dalies bus SSRS pakaitalas, jautėsi smarkus nepasitenkinimas, kad šios respublikos virsta savarankiškomis valstybėmis net ir išlaikydamos sąsajas su Rusija NVS forma, nes neva baltarusiai ir ukrainiečiai -- tai iš esmės rusai, tik dėl istorinio nesusipratimo paskelbti lyg ir kitomis tautomis.
Tekdavo girdėti apgailestavimų ir dėl Gruzijos bei Armėnijos nepriklausomybės. Ypač gruzinus rusai tuomet dar buvo linkę laikyti labai smarkiai su jais susijusia, jiems draugiška tauta. Į kitą Pietų Kaukazo tautą – azerbaidžaniečius – buvo žvelgiama jau daug šalčiau.
Ogi Vidurio Azijos respublikų atsiskyrimas, nors jos beveik ir nerodė noro atsisveikinti su Sovietų Sąjunga, rusams kėlė mažiausiai nepasitenkinimo.
Net, priešingai, girdėdavosi svarstymų, kad tegul anie gyvena sau atskirai, nes neva Rusija juos visą laiką turėjo maitinti, tempti iš viduramžių į civilizuotą būtį ir, jiems atsiskyrus, rusams bus tik mažiau problemų.
Bus daugiau
