Anksčiau ilgiausio britų monarcho valdymo rekordas priklausė dabartinės monarchės proprosenelei karalienei Viktorijai, kuri Jungtinės Karalystės soste praleido 23 226 dienas, 16 valandų ir 23 minutes.
2011-ųjų gegužės mėnesį karalienė Elizabeth II pagal valdymo trukmę užėmė antrąją vietą – ji aplenkė Jurgį III, kuris karaliavo 59 metus.
Tik keturi kiti Jungtinės Karalystės monarchai valdė ilgiau nei pusę amžiaus.
Šiandien karalienė grįš iš savo kasmečių vasaros atostogų, kurias leidžia Balmoralio pilyje Škotijoje, ir atidarys naują Škotijos geležinkelio ruožą, kainavusį 400 mln. eurų, skelbė BBC.
Būdama vos 25 metų Elizabeth II į sostą sėdo 1952 metų vasario 6 dieną, mirus jos tėvui karaliui Jurgiui VI.
„Ji sostą užėmė būdama vyresnė nei Viktorija, kuriai buvo vos 18 metų. Tai rodo, kad moterys monarchės dabar gyvena ilgiau. Karalienės ilgaamžiškumas yra jos stiprybės ir populiarumo šaltinis. Ji išgyveno Antrąjį pasaulinį karą ir visą XX amžių. Kai kurie žmonės niekada net negyveno valdant kitam monarchui“, – sukakties svarbą komentavo istorikė Kate Williams.
Karalienei Elizabeth II priklauso ir keli kitokie rekordai. 2007 metais ji tapo ilgiausiai gyvenančia britų monarche.
Dėl to, kad jos Karūnai vis dar priklauso dalis Tautų Sandraugos šalių, anksčiau buvusių Britų imperijos dalimi, jos veidas vaizduojamas ant rekordinio skaičiaus skirtingų valstybių valiutų.
Elizabeth II taip pat yra pirmoji britų monarchė, kuri išsiuntė elektroninį laišką, paliko žinutę Mėnulio paviršiuje ir surengė viešą koncertą savo rūmų sode.
Pasaulyje ilgiausiai valdančio monarcho titulas vis dar priklauso Tailando karaliui Bhumibolui Adulyadejui. Jis valdo nuo 1946 metų, tačiau yra labai retai matomas viešumoje.
Stabili, bet prisitaikanti
Ištverminga, emocijų nerodanti karalienė Jungtinės Karalystės žmonėms įkūnija pareigos, garbės ir aukos vertybes iš praėjusios epochos.
Net ir muilo operas primenančios vaikų santuokos, marčios princesės Dianos katastrofiška mirtis nesutrukdė monarchei išlaikyti pagarbos Karūnai ir stabilumo.
Kai daugiau nei prieš šešis dešimtmečius Elizabeth II užėmė Jungtinės Karalystės sostą, premjero pareigas ėjo Winstonas Churchillis, kuris tarnavo jos proprosenelės karalienės Viktorijos kariuomenėje.
O kai dabartinis premjeras Davidas Cameronas gimė 1966 metais, šį darbą karalienė buvo dirbusi jau 14 metų.
„Kai ji pirmą kartą pamatė D.Cameroną, jis vaidino triušį mokyklos spektaklyje, kuriame dalyvavo ir jos sūnus princas Edwardas. Dabar tai yra žmogus, kurio ji oficialiai prašo patarimų“, – naujienų agentūrai „Reuters“ sakė istorikas Hugo Vickersas.
89 metų Elizabeth II postą užėmė Britų imperijos saulėlydžio metu, kai Jungtinė Karalystė lėtai kilo iš Antrojo pasaulinio karo pelenų.
Monarchija tuo metu vis dar buvo tolima institucija, valdžiusi šalį, kurioje maistas buvo dalijamas pagal talonus, o socialinės klasės – nepajudinamai tvirtos.
Kai ji 1947 metais ištekėjo už princo Philipo, jų vestuvinis tortas buvo pagamintas iš produktų, kuriuos porą sveikinę asmenys atsiuntė iš kitų šalių.
Per kelis kitus dešimtmečius karališkoji šeima pasikeitė: visuomenė ją matydavo tik retkarčiais oficialiomis progomis, o dabar į savo gyvenimą ji leidžia pažvelgti per nuotraukas socialiniame tinkle „Twitter“, o kartais net pati karalienė įsiterpia į kitų žmonių daromas asmenukes.
„Jos valdymo pradžioje niekas nebūtų pamanęs, kad karalienė užsiims tokiu pokštu kaip šuolis iš sraigtasparnio su Džeimsu Bondu“, – juokėsi karališkosios šeimos biografas Robertas Lacey, kalbėdamas apie jos pasirodymą 2012 metų Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje.
Evoliucija, bet ne revoliucija
Pokyčiai, kuriuos išgyveno karališkoji šeima ir pirmiausia Elizabeth II, ne visada buvo sklandūs.
1969 metais parodytas dokumentinis filmas „Karališkoji šeima“ („Royal Family“) televizijos žiūrovų buvo sutiktas prieštaringai.
Kai kurie komentatoriai teigė, kad jis pakenkė karalienės paslaptingumui, o monarchės duktė princesė Anne vėliau piktinosi: „Tai buvo kvaila mintis.“
Tačiau kita tuo metu atsiradusi naujovė – pasivaikščiojimas su miestiečiais – vėliau prigijo.
„Pasivaikščiojimas simbolizavo ne tik klasių nykimą ir neoficialų bendravimą, bet ir visuomenės prisirišimą prie monarchijos“, – teigė Sandraugos studijų instituto profesorius Philipas Murphy.
1977 metais karalienė šventė valdymo sidabrinį jubiliejų, o dar džiaugsmingiau visuomenė sutiko jos sūnaus princo Charleso ir Dianos Spencer vestuves ir jų vaikų gimimą devintajame dešimtmetyje.
Tačiau ši sėkmė visiškai pasimiršo paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai „firma“ pravardžiuojama karališkoji šeima negalėjo išsikapstyti iš nuolatinių nesėkmių.
Iš keturių Elizabeth vaikų trijų santuokos nutrūko. Ypač daug dėmesio buvo skiriama princo Charleso ir Dianos skyryboms.
Jas atidžiai sekė Jungtinės Karalystės spauda, taip tarsi ir norėdama parodyti, jog monarchai tėra dar viena sudėtinga, nors ir privilegijomis besidžiaugianti, šeima.
Tik 1997 metais karališkoji šeima sutiko mokėti pajamų mokestį, o Elizabeth II teko atsisveikinti su savo mylima karališkąja jachta „Britannia“.
Naujai išrinkta leiboristų vyriausybė tada atsisakė mokėti už jos pakaitalą. Atsisveikindama su jachta karalienė verkė. Tai buvo vienintelis kartas, kai visuomenė pamatė jos ašaras.
Vos po kelių mėnesių Elizabeth II ištiko didžiausia krizė per visus valdymo metus. Populiari ir žmonių mėgstama princesė Diana žuvo automobilio katastrofoje, tačiau karalienė sulaukė kritikos, nes po tragedijos liko Balmoralio pilyje ir negrįžo į Londoną.
Ant vienos iš gėlių, paliktų Dianai, gedėtojas užrašė: „Tu buvai rožė spyglių šeimoje.“
„Kiek man žinoma, vienintelis kartas, kai karalienė buvo priversta ką nors daryti, buvo tada, nes jai liepta į Londoną grįžti diena anksčiau“, – teigė istorikas H.Vickersas.
„Velso princesės mirtis buvo ypatingiausias britų vidaus politikos etapas“, – tikino Simonas Lewisas, kuris 1998 metais buvo paskirtas karalienės komunikacijos patarėju.
Iki 2000 metų patarinėjęs krizę kenčiančiai karališkajai šeimai ekspertas tikino, kad Windsorai suprato, kad visada turi keistis.
„Mane labiausiai nustebino, kad jie savo instituciją laikė stabilia kaip akmuo, bet vis dėlto žinojo, kad negali stovėti vietoje“, – kalbėjo S.Lewisas.
Bakingamo rūmai dabar yra atviri lankytojams, o karalienės surengtuose sodo vakarėliuose yra apsilankę apie 2 mln. žmonių. Skaidriau tvarkomi ir šeimos finansai, o visuomenė žino, kam panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai.
„Manau, kad tai tikrai buvo ryškūs ir svarbūs pokyčiai, kurie dabar mums atrodo įprasti, bet tada kėlė nuostabą“, – tikino komunikacijos ekspertas.
Šalies simbolis
Kol monarchijai sunkiai sekėsi taisyti savo įvaizdį, britų meilė jaunojo premjero Tony Blairo vyriausybei greitai išblėso.
Kai skaidrumo reikalavę leiboristų politikai patys pradėjo įsivelti į vis naujus skandalus dėl nuslėptų išlaidų, Elizabeth II lėtumas iš silpnybės tapo jos privalumu.
„Kad ir kokie būtų karalienės reitingai, jie vis tiek geresni už politikų, – pažymėjo profesorius P.Murphy. – Kai pasimiršo Dianos mirties trauma, per pastaruosius 10–15 metų karalienė vėl pelnė pagarbą dėl savo stabilumo. Ji visada išliko tokia pat, atliko savo pareigą ir išsaugojo rimtį.“
Tie, kurie ieško modernumo, dabar gali džiaugtis ir išvaizdžiais karalienės anūkais Williamu ir Harry, kurie atrodo kaip princai, bet nevengia bendrauti ir su paprastais britais.
„Institucija sėkmingai atpirko nuodėmes pasitelkdama brangius, bet protingus ryšius su visuomene. Jie yra tikras šalies simbolis, jaunoji karta dabar tapo tikromis žvaigždėmis“, – aiškino Parlamento narys Paulas Flynnas.
Anot politiko, monarchija bent jau artimiausiu metu yra saugi. Tai labai smarkiai nulėmė karalienės asmenybė ir jos nenoras veltis į jokius reikalus, kurie jos neliečia.
Karališkosios šeimos biografas R.Lacey pabrėžė, kad karalienės svarbiausias gebėjimas yra žinoti, kada nusileisti.
Pasak R.Lacey, net tragedijos ir klaidos – tokios, kaip princesės Dianos mirtis, – monarchijos buvo paverstos privalumais.
„Monarchija yra tiek gera, kiek geri šį darbą atliekantys žmonės. Dešimtajame dešimtmetyje jie labai smarkiai krito, o už tai turėjo sumokėti mokesčių įvedimu, jachtos atsisakymu ir kuklumu, – svarstė biografas. – Tačiau jiems tai pavyko.“
Parengė Justė Adakauskaitė
