Maskvos valstybinis M.Lomonosovo universitetas (sutrumpintai ir anuomet vadintas MGU – lietuviškai MVU) buvo laikomas prestižiškiausia Sovietų Sąjungos aukštąja mokykla.
Dar sunkiau būdavo patekti nebent į Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą ar Kinematografijos sąjunginį valstybinį institutą, bet pastarosios atrodė nykštukės palyginti gigantišku MVU ir priimdavo labai mažai studentų.
Imperinė Maskvos dvasia
Sovietinio jaunimo svajonių viršūne MVU, ko gero, buvo todėl, kad šios aukštosios mokyklos absolventams atsiverdavo neblogos karjeros galimybės ne gimtuose provincijos miestuose, o Maskvoje.
Tiesa, ne automatiškai. Reikėjo dar vienos sąlygos – Maskvos registracijos. Gauti darbą šiame mieste baigus MVU didelių problemų nebuvo, bet darbdaviai dažniausiai neturėdavo teisės priimti darbuotojo, jei jis neregistruotas Maskvoje.
Labai nedaug įstaigų turėdavo vadinamąjį limitą – teisę priimti į darbą nustatytą skaičių ne maskviečių ir juos priregistruoti. Paradoksas, bet bene paprasčiausia iš kitų miestų atvykusiems žmonėms būdavo įsidarbinti kiemsargiais.
Šios profesijos žmonių Maskvoje visuomet stigo – šiais laikais kiemus čia šluoja tadžikai, kirgizai, uzbekai, moldavai, vietnamiečiai, o sovietmečiu – ne tik Vidurinės Azijos respublikų gyventojai, bet ir daugybė iš Kalugos, Vologdos, Permės ar net Irkutsko atvykusių rusų.
Tačiau baigusiems MVU ir net aspirantams, sulaukusiems pasiūlymo likti dirbti fakultete, kuriame apsigindavo disertaciją, pirmiausia būdavo sakoma: prisiregistruok Maskvoje.
Mums, lietuviams, būdavo nesuprantama, kaip galima bet kokia kaina veržtis į Maskvą, o rusai negalėdavo patikėti, kaip mes galime to nenorėti.
Vakarų šalių žmonėms, o dabar ir jaunajai lietuvių kartai būtų nesuvokiama, ką rusai galėdavo prisigalvoti ir padaryti, kad gautų Maskvos registraciją. Matyt, taip visais laikais ir gimdavo mitai, kad Rusijos protu suprasti neįmanoma.
Pavyzdžiui, girdėjau, kad vienas aspirantas iš Rusijos provincijos miesto skolindavosi iš pažįstamo maskviečio šuniuką ir su juo vaikštinėdavo skveru Maskvos gyvenamajame rajone, kur savo keturkojus augintinius išvesdavo pasivaikščioti jaunos maskvietės. Esą tai buvo labai efektyvus būdas susipažinti ir išsirinkti tinkamą nuotaką, galinčią suteikti Maskvos registraciją.
Tai greičiau anekdotiškas atvejis. Bet vyko ir realios dramos. Pažinojau vieną gabų aspirantą, jau vedusį, o jo žmona su vaiku, kol jis studijavo Maskvoje, liko laukti jų gimtajame provincijos mieste. Baigęs aspirantūrą ir apsigynęs filologijos kandidato disertaciją, jis sulaukė pasiūlymo likti dirbti MVU.
Vienintelė kliūtis – neturėjo Maskvos registracijos. Problema buvo išspręsta neįtikėtinu būdu: išsiskyrė su žmona, palikdamas jai auginti sūnų, ir vedė savo mokslinio darbo vadovo MVU profesoriaus dukrą.
Gal tai buvo ir tyros meilės istorija, bet pikti aspirantų liežuviai plakė, kad ją įplieskė ne jausmų liepsna, o tik šaltas ciniškas išskaičiavimas, nes esą profesoraitė maskvietė nepasižymėjusi grožiu ir būdama porą metų vyresnė už savo išrinktąjį, pagal tų laikų papročius, kai merginos stengdavosi ištekėti ne vėliau kaip iki 25-erių, laikyta jau gerokai užsisėdėjusia nuotaka.
Matyt, neatsitiktinai iš kitų miestų atvykę aspirantai kalbėdavo, kad maskvietė gali būti šleiva kreiva, bet likti netekėjusia jai negresia, nes jaunikiui ji gali pasiūlyti neatremiamo žavesio kraitį – Maskvos registraciją.
Lietuviai Maskva nesižavėjo
Neįsivaizdavau, kad galėčiau nuolat gyventi Maskvoje. Taip kalbėdavo kone visi ten studijavę lietuviai.
Tuo metu Lietuvoje buvo madinga sakyti, kad Maskva – didelis kaimas. Žinoma, tai neteisingas vertinimas, gal atsiradęs iš lietuviškų kompleksų. Maskva neabejotinai buvo ir yra miestietiškos kultūros miestas, neturintis jokio ryšio su kaimu, kitaip sakant, tikras didmiestis, tik sukaupęs visas įmanomas megapolio blogybes, todėl labai nepatogus ir nejaukus.
Todėl apie Maskvą kaip apie kokią Pažadėtąją žemę svajojusių pažįstamų rusų klausdavau, ko jie taip veržiasi į šį perkrautą, slegiantį miestą. Paprastai priežastys įvairavo nuo buitinių (Maskvoje parduotuvėse daugiau ir maisto, ir kitokių prekių, dažniau nei kitur įmanoma nusipirkti net deficito – tai iš dalies buvo tiesa) iki kultūrinių (didžiausias teatrų, koncertų, dailės parodų ir kitokių renginių pasirinkimas – tai taip pat tiesa, bet anaiptol ne visiems čia atvykusiems studijuoti iš tiesų rūpėdavo kultūra).
Susidariau įspūdį, kad aukštųjų mokyklų bendruomenę Maskva labiausiai traukė dėl karjeros galimybių. Net pasąmonės lygiu buvo gajus mitas, kad čia gali sėkmingiausiai ir greičiausiai prasimušti, kaip sakydavo, į žmones.
Tai reiškė pakliūti į visokiausios nomenklatūros gretas – nuo akademinės iki partinės, o apie tai svajojo dauguma MVU studijavusių ir rusų, ir kitų tautybių žmonių. Juk sovietinės sistemos stabilumą garantavo ne vien represinis režimas, bet ir visuomenėje dominavęs noras ne priešpastatyti save nomenklatūrai, o siekis tapti jos dalimi.
Priklausymas nomenklatūrai reiškė teisę naudotis specialiosiomis parduotuvėmis, specialia sveikatos priežiūros sistema, išskirtine poilsio ir kurortų infrastruktūra, geresnėmis mokslo sąlygomis vaikams ir galiausiai galimybę bent turistiniais tikslais lankytis užsienyje, įskaitant, kaip sakydavo, kapitalistines šalis -- nekenčiamas ir kartu išsvajotas.
Sava nomenklatūra buvo visuose Sovietų Sąjungos miestuose, bet tik maskvietiškoji rusų laikyta pirmarūše, o kitur -- jau tik antros ar trečios rūšies. MVU profesorius jausdavosi pranašesnis už bet kurio kito sovietinio universiteto profesorių. Netgi būdavo juokaujama, kad ir kiemsargis čia ne bet koks, o išskirtinis, nes šluoja kiemus Maskvoje, o tai jau kiemsargių elitas.
Maskva mėgo lietuvius
Lietuviai bei kiti „pribaltai“ (mėgstamiausias visų trijų Baltijos tautų apibūdinimas, kitaip mūsų nė nevadindavo) Maskvoje buvo savotiškos baltos varnos, nes smarkiai skyrėsi nuo kitų Sovietų Sąjungos žmonių.
Tai žinojo ir rusai, bet – paradoksas – dauguma jų palankiai žvelgė į mus. Egzistavo neoficiali nacionalizmu ir net rasizmu grindžiama tautų hierarchija. „Pribaltai“ tarp Sovietų Sąjungos tautų buvo hierarchinės sistemos viršuje.
Maskviečiai mėgdavo lankytis mūsų kurortuose, jiems labai patikdavo lietuviškos dešros, kumpiai, skilandis, sūriai. Buvau nustebintas, kaip gerai čia žinomos lietuviškos trauktinės „Palanga“ ir „Dainava“, „Bočių“, „Krupnikas“ bei „Žagarės vyšnių“ likeriai, nors Maskvos parduotuvėse šių gėrimų nesu matęs.
Tačiau svarbiausia „pribaltų“ patrauklumo rusams priežastis buvo tai, kad jie mus laikė vakarietiškiausiais Sovietų Sąjungos žmonėmis. Mes ir patys tuo tikėjome, mėgavomės šiuo statusu, kalbėdami rusiškai kartais net sąmoningai pabrėždavome baltietišką akcentą, bet tai rusų akimis tik suteikdavo papildomo „šarmo“, beje, kai kurių tautiečių labai efektingai naudoto intymiems reikalams.
Mat Vakarai, ypač JAV, vėlyvojoje sovietinės imperijos stadijoje buvo keiksmažodis ir neapykantos objektas tik oficialiu lygiu, o privačiai net ir nomenklatūros atstovai kone meldėsi vakarietiškai gerovei ir gyvenimo būdui (tiesa, per drąsu taip būtų sakyti apie stalinizmą savo kailiu išgyvenusią anuometinę senąją rusų kartą). Šio slapto Vakarų garbinimo atšvaistas krito ir ant mūsų, „pribaltų“.
Gal todėl – bent man susidarė toks įspūdis – MVU būdavo atlaidžiau žvelgiama į lietuvių (turbūt ir latvių bei estų) menkesnį ideologinį uolumą (juo itin pasižymėjo Vidurio Azijos respublikų atstovai), elgsenos, pažiūrų laisvumą, žinoma, jei neperžengiamos aiškiai nenubrėžtos ribos, kai jau grėsė sulaukti kaltinimų antitarybiškumu.
Atrodo, lietuviai mažiau ir verždavosi studijuoti MVU, ypač ideologinėmis laikytų specialybių. Gal todėl patekti į šio universiteto aspirantūrą man nė iš tolo neprireikė tiek pastangų, kiek kitiems aspirantams. Mat MVU skyrė Vilniaus universitetui tikslinę vietą Žurnalistikos fakulteto aspirantūroje, kitaip sakant, pasiūlė ją užimti ne konkurso tvarka.
Tuo metu baigęs šios specialybės studijas Vilniuje, likau dirbti Žurnalistikos katedroje. Man ir teko šis kvietimas, nors nei anuomet, nei kada nors vėliau nebuvau įstojęs SSKP. Regis, buvau vienintelis vadinamasis nepartinis tarp MVU Žurnalistikos fakulteto aspirantų.
Rusų demagogijos aukštumos
Nuo pirmųjų dienų Maskvoje įsitikinau, kad MVU būta gerokai daugiau dviveidiškumo arba, kaip rašoma George'o Orwello antiutopijoje „1984-ieji“, dvilypio mąstymo, nei Vilniaus universitete.
Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje buvo tik vienas „raudonas“ iš įsitikinimų docentas, visi kiti viešai atiduodavo minimalią oficialią duoklę ideologijai, bet nepersistengdami, tik formaliai, o privačiai bendraudami nevengdavo ir šaipytis iš komunistinės sistemos. Kai geriau asmeniškai pažinau savo buvusius dėstytojus, supratau, kad tarp jų buvo ir, kaip anuomet sakydavo, giliai antitarybinių pažiūrų žmonių.
Todėl jau per pirmąjį pokalbį MVU buvau tiesiog priblokštas. Susitikau su mano labai gerbiamo pedagogo docento Stasio Makausko, kadaise studijavusio žurnalistiką Maskvoje, mokslo draugu MVU docentu, kurio jis paprašė mane pagloboti.
Kalbėjomės akis į akį. MVU docentas pasidomėjo, kokia tema norėčiau rašyti disertaciją. Atsakiau, kad apie lietuvių apybraižą, mat maniau, kad šis žurnalistikos žanras arčiausiai literatūros ir todėl gal kiek mažiau ideologizuotas. Maskvietis, nė nemirktelėjęs, netikėtai išpyškino: „Taip, šiuo brandaus socializmo raidos etapu tai labai aktuali tema.“
Netekęs žado įsistebeilijau, pamanęs, kad gal jis šaiposi, nes nebuvo įmanoma net įsivaizduoti, kad kas nors iš mūsų Žurnalistikos katedros dėstytojų taip pašnekėtų ir dar bendraudamas privačiai. Bet ne – pašnekovas sėdėjo Auguste'o Rodino skulptūros „Mąstytojas“ poza ir kuo rimčiausiai postringavo apie brandųjį socializmą.
Vėliau dar ne kartą teko kalbėtis su šiuo žmogumi ir supratau, kad tokia retorika buvo savotiškas jo apsauginis šarvas bendraujant su pirmą kartą sutiktu asmeniu. Vis dėlto sovietinė demagogija, skirtingai nei lietuviams, daugeliui MVU ideologinių specialybių dėstytojų buvo įaugusi į kaulus ir komunistiniais šūkiais jie svaidydavosi net jau nelabai jais tikėdami.
Neprilygstamas demagogijos, tiesa, nebukiausios, aukštumas buvo pasiekęs pats Žurnalistikos fakulteto dekanas Jasenis Zasurskis, sugebėjęs išsilaikyti prie visų valdžių.
Kai atvykau į Maskvą, jis jau daug metų vadovavo šiai sovietinių žurnalistų kalvei ir net dabar, sulaukęs 90 metų, kaip koks iš rusų pasakų nužengęs Kaščėjus nemirtingasis, vis dar yra Žurnalistikos fakulteto vadovas, tik ne dekanas, o prezidentas (matyt, šios daugiau reprezentacinės pareigos sukurtos specialiai jam) ir retsykiais šmėkšteli Rusijos televizijos ekranuose.
Būdamas dekanas, J.Zasurskis vadovavo dar ir prestižiškiausiai Užsienio literatūros ir žurnalistikos katedrai, kurioje studijuodavo daugiausia sovietinės nomenklatūros atžalos. Jis buvo neįtikėtinai populiarus tarp studentų ir aspirantų. Mat niekuomet pats nekišdavo nagų, kai reikėdavo ką nubausti ar net išmesti iš fakulteto – tuo užsiimdavo kiti asmenys.
Dekanas tik kartais ką tėviškai pabardavo per susirinkimus ir susitikimus su fakulteto bendruomene, kartu sugebėdamas tiesiog apžavėti auditoriją. Jis galėdavo staiga padaryti pastabą kokiam salės balkone sėdinčiam ir plepančiam studentui, pasakydamas ir jo vardą, tėvavardį, pavardę. Tuo publiką apstulbindavo kaip koks iliuzionistas Igoris Kimas – nuvilnydavo nuostabos ir susižavėjimo banga: „Kokia atmintis, koks dėmesingumas – fakultete geras tūkstantis studentų ir aspirantų, o jis, žiūrėk, visus asmeniškai įsidėmėjęs!“.
Aišku, J.Zasurskis turėjo puikią atmintį, bet, manau, tai buvo jo sąmoningas triukas – specialiai įsimindavo kai kurias pavardes, kad patogiu momentu galėtų blykstelėti išskirtiniais gebėjimais.
Jis stebindavo ne tik studentų auditorijas, bet ir sakydamas kalbas visokiausiose konferencijose, posėdžiuose, pasitarimuose, būdamas dešimčių komitetų, tarybų, redakcinių kolegijų pirmininkas ar narys.
J.Zasurskis į visus renginius, kur jis būdavo aukščiausio rango kalbėtojas, visuomet vėluodavo – įeidavo į salę per kurio nors pranešimo vidurį, lyg atsiprašydamas, žengdavo neva tyliai pirštų galais, gestais rodydamas, kad auditorija nekreiptų į jį dėmesio, o tuomet prisėsdavo prie pirmininkaujančio, kur jo laukdavo laisva kėdė.
Paprastai jau po kelių sekundžių žodį suteikdavo jam, fakulteto dekanui, ir jis, giliu alsavimu leisdamas auditorijai suprasti, kad dar yra uždusęs nuo skubėjimo ir svarbių darbų, prieidavo prie tribūnos ir pradėdavo kalbą taip, tarsi tęstų ankstesnio kalbėtojo mintį, nors klausėsi jo gal tik minutę.
Publika klausydavosi, gėrėdamasi oratoriumi, bet jam baigus kalbėti jau po akimirkos negalėdavai prisiminti, ką jis pasakė. Iš tikrųjų visiškai nieko.
Sakiniai būdavo labai sklandūs (apskritai daugybė inteligentiškų rusų kalba lyg skaitytų iš popieriaus), tik realaus turinio – absoliučiai jokio, vien kažkokios bendros sovietinės retorikos frazės, tiesa, vengiant perkrauti pasisakymą lozungais.
Ir to pakakdavo, kad visa salė pagarbiai kuždėtųsi: „Kaip gerai pakalbėjo Jasenis Nikolajevičius!“ Ogi jis aidint plojimams jau daugiau neprisėsdamas, lankstydamasis auditorijai ir gestais atsiprašinėdamas, kad jau turi išvykti, skubėdavo sakyti kitos, matyt, visiškai tokios pačios kalbos kažkur kitur.
J.Zasurskis L.Brežnevo laikais buvo laikomas dideliu demokratu ir tai jam nė kiek netrukdė daugybę metų išsilaikyti sovietinės žurnalistinės nomenklatūros viršūnėje.
Paradoksas, bet toks pat demokratas jis atrodė ir atėjus M.Gorbačiovui, ir B.Jelcinui. Juo labiau niekas jo demokratizmu negalėjo suabejoti V.Putino laikais.
Prisiminus Ilfą ir Petrovą, būtų galima jį vadinti tikru rusų demokratijos tėvu – amžinu liberalu, visuomet tobulai prisitaikančiu prie kiekvienos valdžios, bet neperlenkiančiu lazdos, kad ir jai pasikeitus, visiškai tiktų jau naujiems vadams.
Tęsinys. Bus daugiau
