Kur slypi šio režimo jėga? Ar rusai jam ims priešintis, ar priešingai – dar labiau susitelks aplink savo vadą, manydami, kad dėl šalies bėdų kaltas ne jis, bet prieš Rusiją susimokęs pasaulis.
Ar V.Putinas nebandys Rusijos vidaus problemų gesinti nauja karine agresija? Ar Rusijoje neprasidės nuožmios vidaus priešų paieškos ir kokios gali būti to pasekmės?
Į šiuos klausimus bandė atsakyti Varšuvos universiteto Rytų Europos tyrimų centro narys, politologas Wlodzimierzas Marciniakas (Włodzimierz Marciniak). Interviu su žinomu sovietologu pateikia Lenkijos dienraštis „Rzecpospolita“. – Šiuolaikinė Rusija dažnai lyginama su Sovietų Sąjunga ne tik dėl imperialistinių užmojų, bet ir dėl panašių šalies valdymo mechanizmų. Kas jam buvo ypač būdinga?
– Bene pagrindinis sovietinės valdžios skiriamasis bruožas buvo savotiškas jos neformalumas. Aišku, buvo įvairūs valdžios atributai, tačiau realiai šalis buvo tam tikros ją valdžiusios neformalios grupės, kuri rėmėsi ant konkrečios ideologijos, rankose.
– Ar galima kalbėti apie konkrečios ideologijos buvimą Rusijos Federacijoje?
– Pagrindinė naujovė, atsiradusi po Sovietų sąjungos griūties, tai naujos politinės valdžios legitimumas. Po Michailo Gorbočiovo pasiūlytos pertvarkos atsirado valdžia, kurią vis dėlto galima vadinti demokratine – Rusijos prezidentas buvo išrinktas visuotiniuose rinkimuose.
Panašūs procesai, pakeitę beveidžius ir anoniminius politinius biurus, vyko visose buvusiose sovietinėse respublikose.
– Ar tai padėjo Rusijai sukurti labiau formalų šalies valdymą?
– Naujoji valdžia įgavo visiškai formalią struktūrą, buvo įvestos įvairios demokratinės procedūros, pavyzdžiui, numatyta prezidento įgaliojimų trukmė ir panašiai.
Kad galėtume geriau įsivaizduoti, kas įvyko Rusijoje ir kaip tai šiandien funkcionuoja, gal verta truputį atsigręžti į praeitį ir prisiminti, ką revoliucijos pabaigoje, apie 1905 metus, Rusijai siūlė vokiečių sociologas Maximilianas Weberis. Tuomet šalyje kilusią krizę jis ragino spręsti prezidentą išsirenkant visuotiniuose rinkimuose.
Žlugus monarchijai M.Weberis tą patį pasiūlė ir Vokietijos Konstituciniam susirinkimui. Visi žinome kuo tai baigėsi – išplėsti tuometinio šios šalies prezidento Paulo von Hinderburgo įgaliojimai leido Hitleriui visiškai užvaldyti Vokietiją.
– Ar norite pasakyti, kad situacija Rusijoje analogiška?
– Tam tikra prasme – taip. M.Weberio siūlymas buvo įgyvendintas tik praėjusio amžiaus pabaigoje, bet tenka pripažinti, kad šis eksperimentas Rusijoje, kaip ir Vokietijoje, nebuvo nusisekęs.
Aš jokiu būdu nebandau lyginti Putino ir Hitlerio, bet vis dėlto yra tam tikrų panašumų kalbant apie jų galias – juk svarbu ne formalūs įgaliojimai, kuriuos prezidentui suteikia Konstitucija, bet faktinė šalies vadovo ir jo administracijos turima valdžia. To Konstitucija nereglamentuoja. Todėl, jei klausiate, ar Rusijai pavyko pakeisti valdymo sistemą, galima atsakyti, kad taip, netgi labai smarkiai...
– Bet ar įvyko kokybinių pokyčių? Galbūt stiprus prezidentinis valdymas yra Sovietų sąjungos palikimas, kai dešimtmečiais valdymas vyko „iš galinės sėdynės“ ir peržengdavo formalius įgaliojimus?
– Komunistinė valdymo sistema rėmėsi ne tik partiniu aparatu ir partine nomenklatūra, kaip galių centru. Ypač svarbų vaidmenį tuomet turėjo neformalia valdžia ginkluota grupuotė, specialiosios tarnybos.
Vėliau įvykusios politinės permainos, kai atsirado nauja valdžios struktūra, specialiosioms tarnyboms sudavė skaudų smūgį – kurį laiką jos buvo suskaldytos ir dezorganizuotos, bet vis dėlto atsilaikė ir netgi atgimė. Galbūt tai ir yra raktas suvokiant šiuolaikinę Rusiją: komunistų partija subyrėjo, o specialiosios tarnybos – ne.
– Kas buvo ta grupuotė: tik kažkieno įrankis ar vis dėlto jai pačiai priklausė valdžia?
– Tam tikra prasme tai buvo antrasis valdžios polius. Sovietinė sistema pasižymėjo ne tik partine diktatūra, bet ir jėgos režimu. Vadinamoji politinė milicija, aišku, buvo tam tikras tuometinės valdžios ginklas, bet ir pastarasis siekė savo tikslų.
Pavyzdžiui, specialiosios tarnybos visą laiką vaidino ypač svarbų vaidmenį perstumdant partinę vadovybę. Apibendrinant, galima pasakyti, kad būtent iš specialiųjų tarnybų susidarė tam tikra grupė, kuri į savo rankas Rusijoje paėmė valdžią ir ją tebeturi iki šiol.
– Ar ji vykdo specialiųjų tarnybų nurodymus ar sugebėjo tapti savarankiška?
– Viskas labai paslaptinga, niekas į tai negali tiksliai atsakyti. Bet įdėmiau pažvelgus į V.Putino ir kelių dešimčių jo aplinkos žmonių biografijas, galime pastebėti bendrų bruožų: jie priklauso tai pačiai kartai, nuėjo panašų karjeros kelią, mokėsi specialiųjų tarnybų mokyklose ir beveik visi priklausė Leningrado KGB.
Negana to, daugelis jų ir gimė šiame mieste. Jie – tiesiog visi V.Putino pažįstami. Jų valdymą galima palyginti su bolševikų valdžios užgrobimu. Įdomi situacija? Į valdžią atėjo ne tiek KGB, kiek „jaunoji“ KGB.
– Ar galima manyti, kad sovietinė sistema egzistuoja iki šiol, nes V.Putino valdymas yra tarsi jos tęsinys?
– Sovietinėje sistemoje valstybei niekuomet nevaldė vien tik KGB. Svarbų vaidmenį visada atliko partinis aparatas, kuris stengėsi kontroliuoti specialiąsias tarnybas.
Dabar, panašu, turime situaciją, kai vienas sovietinės sistemos elementų tapo nebekontroliuojamas. Bet tai tik dalis atsakymo, nes pažvelgus į visuomenę Rusijoje, matyti sovietų sistemos triumfas: ji išgyvena tam tikrą vystymosi piką. Kalbu apie tai, ką galima apibūdinti terminu „tarybinis žmogus“.
– Kaip tai pasireiškia?
– Dabartinės valdžios atstovų demografiniai duomenys – ne atsitiktinumas. Rusijos sociologai kartą, gimusią per demografinį bumą pokaryje, vadina pirmaisiais tikrais sovietiniais žmonėmis: jie gimė ir užaugo toje sistemoje, visas jų gyvenimas susijęs su Sovietų Sąjunga.
Juos visiškai suformavo masinė sovietinė kultūra, sovietinė švietimo sistema, jie neturi sąsajų su jokia kita kultūrine sistema, netgi su ankstesne Rusijos imperine kultūra. Labai dažnai galime pastebėti, kaip sovietmečio masinės kultūros suformuotais stereotipais bei klišėmis naudojasi ir V.Putinas, vis traukiantis citatas iš sovietinių filmų.
– Bet gal šiai kartai sovietinė Rusija kelia ne viena teigiamus prisiminimus?
– Priešingai, juk tai ne tik pirmoji tarybinių žmonių, bet ir vienintelė „laiminga“ karta, kuriai neteko susidurti su jokiais ypač dideliais kataklizmais: nebuvo karo, bado teroro. Jiems sovietinė praeitis asocijuojasi su laime. Visos ankstesnės kartos matė pasaulinius ir pilietinius karus, gulagus, o ši – ne.
– Ką jiems reiškė įvykusi pertvarka ir sovietinės sistemos krachas?
– Lenkijoje įprasta manyti, kad tai jiems tapo nelaime. Tai liudija ir V.Putino žodžiai, kai Sovietų sąjungos subyrėjimą jis pavadino didžiausia praėjusio šimtmečio katastrofa.
Bet tai netiesa: iš tikrųjų sąjungos subyrėjimas reiškė išsilaisvinimą iš pančių. Viskas tapo įmanoma: tapti turtuoliu, vogti, privatizuoti... Ir netgi paprastas KGB papulkininkas galėjo tapti prezidentu.
- Anksčiau vis dėlto buvo daugiau kontrolės?
– Buvo tam tikra valdžios sistema su aiškia hierarchine sistema ir aiškiais karjeros mechanizmais, kuriuos valdė senukai. Sistema tam tikra prasme buvo uždara. Ir staiga atsirado neįtikėtinos galimybės. Todėl, manydami, kad jiems sąjungos žlugimas buvo katastrofa, mes tikime propaganda. Įvyko priešingai: dingo visi žinybiniai apribojimai, trukdę kopti valdžios hierarchijos laiptais.
– Ar tai priimtina ir Rusijos visuomenei, ypač jaunajai kartai?
– Panašu, kad tai ją visiškai tenkina. Sovietinė masinė kultūra plinta, filmai, kuriuos gausiai cituoja ir mini V.Putinas, nuolat kartojami per televiziją. Grįžimas prie tarybinės kinematografijos prasidėjo maždaug devinto dešimtmečio viduryje, to požymių matyti ir visoje šiuolaikinėje rusų masinėje kultūroje.
Prisiminkim, kad ir V.Putino karjeroje lūžis įvyko antrojo karo su Čečėnija pradžioje, kai būdamas premjeru jis paskelbė: „Mes persekiosime teroristus visur. Rasime – tai ir išvietėse naikinsime“.
– Ar tai nuoroda į sovietinę masinę kultūrą?
– Tai netiksli citata iš populiaraus filmo „Susitikimo vietos pakeisti negalima“. Visi puikiai suprato apie ką ji. Daugelis politologų tuomet paskelbė, kad po šio V.Putiną sukompromitavusio pasisakymo, jam galas. Bet, priešingai šioms prognozėms, visos visuomenės nuomonės apklausos šovė į viršų V.Putino naudai. Rusai patikėjo, kad V.Putinas – paprastas tarybinis žmogus, kad jis vienas iš jų. Su V.Putinu visiškai nebuvo baigta – viskas tik prasidėjo.
– Kiek režimas atrodo stabilus? Kokioje vystymosi ar nykimo stadijoje jis dabar yra?
– Tokie režimai visada atrodo stabilūs iki paskutinės minutės. Griūtis gali įvykti absoliučiai netikėtai. Kur šio režimo stiprybė – neįkandama paslaptis, nes juk jis sukelia aibę įtampų, kurios tampa vis rimtesnės. Dabar jau aišku, kad režimas kenkia ir šios šalies ekonomikai: gyvenimo lygis Rusijoje pradeda kristi žemyn.
Nuo 1999 metų Rusijos BVP kasmet augo 7–10 proc., didėjo žmonių pajamos – jie ėmė gyventi vis geriau arba bent jau kalbėti, kad jaučia pagerėjimą. Bet V.Putinas visa tai iššvaistė. Rusija ėmė susidurti su ekonomine stagnacija ir, labai panašu, kad tai gali užtrukti.
Bet pasakyti kaip į tai reaguos visuomenė – sunku. Gali būti, kad situaciją stabilizuos nacionalistinė propaganda, kuri žmonėms tvirtins, kad gyventi tapo blogiau dėl to, kad visas pasaulis susimokė prieš Rusiją.
– Ir tauta ims telktis šalia vado...
– Bent jau aktyviai neprotestuos, nes tokia propaganda dabartinėje Rusijoje gali būti labai veiksminga. Be to, V.Putinas bet kada gali griebtis teroro. Rusijos televizija jau daug mėnesių sistemingai pabrėžia, kad šalyje veikia penktoji kolona, tai yra – vyksta vidaus priešo, kurį būtina sudoroti, paieškos.
Bendruomenė yra pasirengusi išsitraukti teroro mechanizmus ir niekas negali nuspėti, kur yra jos kantrybės riba, koks galingas gali būti šis teroras ir kokios bus to pasekmės.
– Ar tai lydės ir griežtesnė užsienio politika? Ar šalies vidaus problemų V.Putinas nebandys spręsti didindamas karinę agresiją?
– Tai gali būti tik įsiveržimas į gerokai silpnesnę šalį, kaip tai nutiko su Ukraina, kuri išgyveno gilią politinę krizę. Vis dėlto, manau, kad V.Putinui nenaudinga eskaluoti naujus konfliktus.
Greičiausiai bus priešingai: jam vis labiau dėmesį teks sutelkti į padėtį viduje, į savo galių apsaugą, taip pat – stengtis pažaboti įvairias vidaus intrigas.
V.Putinas vis labiau gali tapti priklausomas nuo savo užsienio partnerių paramos – tokių šalių kaip Kinija, Vokietija ar Jungtinės Valstijos. Kuo didesnės bus šalies vidaus problemos, tuo labiau jis priklausys nuo išorės.
