Atvykęs į Maskvą, netrukus įsitikinau, kad čia dar labiau nei Vilniuje visus reikalus reikia tvarkyti truputį „patepus“. Imperijos centro pompastika ir komunistinė retorika kuo puikiausiai derėjo su smulkiomis dovanėlėmis.
Maskvos spindesys ir skurdas
Iš pradžių buvau apgyvendintas didžiuliame daugiau nei 20 aukštų naujame MVU bendrabutyje viename kambaryje su keturiais žurnalistikos specialybės pirmakursiais.
Nors jie jau buvo subrendę vyrai, visi per dvidešimt, nes turėdavo porą metų atitarnauti sovietinėje kariuomenėje ir dar pusmetį pasimokyti parengiamuosiuose kursuose (kitaip nebūtų prasimušę į MVU, tiesiai iš vidurinės mokyklos į Žurnalistikos fakultetą pakliūdavo tik nomenklatūros atžalos maskviečiai), kambaryje vyko tokios linksmybės, kad po savaitės ar dviejų pamaniau, jog arba išprotėsiu, arba pabėgsiu namo.
Išsiaiškinau, kad tokiomis sąlygomis, kaip ir visiems pirmamečiams aspirantams, reikės gyventi metus, o tuomet būsiu perkeltas į dar J.Stalino laikais statytuose centriniuose MVU rūmuose Vorobjovo (tada vadintais Lenino) kalnuose esantį bendrabutį.
Ten jau buvo visiškai kitokios, pagal anuos laikus net labai neblogos sąlygos – aspirantai gyveno po vieną, tiesa, mažyčiuose sublokuotuose kambariukuose, jungiamuose bendro koridoriaus su tualeto ir dušo patalpomis.
Galvodamas, kaip ištverti metus, pamaniau, kad gal reikėtų prašytis perkeliamam bent jau į kambarį, kuriame gyventų ne studentai, o aspirantai. Pasikalbėjau apie tai su toje pačioje katedroje studijavusiu trečių metų aspirantu iš Azerbaidžano.
Jis pasisiūlė mane supažindinti su Žurnalistikos fakulteto studentų komiteto pirmininku (buvo ir tokia institucija, kuri spręsdavo bendrabučių reikalus, o vadovavo jai aspirantas). Esą tas įtakingas asmuo (jis kartu buvo ir fakulteto komjaunimo sekretoriaus pavaduotojas) galės man padėti, tik reikėtų jį gerai pavaišinti kuo nors lietuvišku.
Sutartą dieną apsilankiau pas MVU centrinių rūmų bendrabutyje įsikūrusį azerbaidžanietį. Apdairiai iš Vilniaus buvau atsivežęs 4 butelius „Palangos“ trauktinės ir lietuviškų dešrų bei kumpių. Su visomis šiomis gėrybėmis ir nuvykau į svečius. Netrukus prisistatė ir komjaunimo veikėjas, rusas iš Kazanės.
Trise išgėrus porą butelių ir išklausius daug gerų atsiliepimų apie Lietuvą ir ypač puikų lietuvišką maistą bei gėrimus, studentų komiteto pirmininkas, tebebūdamas dar ganėtinai blaivaus proto, pareiškė, kad jau sugalvojo, kaip būtų galima netrukus išspręsti mano problemą.
Aš būsiu paskirtas bendrabučio aukšto, kuriame gyvena žurnalistai aspirantai sienlaikščio redaktoriumi, o tam reikės mane nedelsiant perkelti į centrinius rūmus, kur šiaip turėčiau teisę atsidurti ne anksčiau kaip po metų.
Sutrikau. Neturėjau jokio praktinio žurnalistinio darbo patirties, nes iškart po studijų ėmiau dirbti universitete ir netrukus atvykau į aspirantūrą, o čia tektų leisti sienlaikraštį ir dar rusų kalba. Nors ir labai norėjosi persikelti gyventi visiškai kitokiomis sąlygomis į atskirą kambarėlį, išlemenau, kad neišmanau šio darbo.
„Nieko, išmoksi,- nuramino studentų komiteto pirmininkas. – Paskirsim tau pagelbėti išmanantį žmogų ir jis padės susitvarkyti“.
Atsisveikindami dar sustiprinome šį susitarimą dviem neišgertais „Palangos“ buteliais. Komjaunimo veikėjas buvo pajėgus ir juos įveikti, bet kai azerbaidžanietis, mirktelėjęs man, pasiūlė jam išsinešti pas save, kad galėtų pasivaišinti ir su kitais draugais, o pats kategoriškai atsisakė savo dalies, tas neilgai prieštaravo. Įsivyniojo butelius į laikraštį, dar pridėjo dešrigalį ir pasikišęs po pažastimi, išlingavo į savo kambarį.
„Dabar viskas bus gerai“, – patikino azerbaidžanietis.
Ir tikrai šįsyk įvykiai plėtojosi neįtikėtinai greitai, nors paprastai Maskvoje kiekvienas niekniekis galėdavo virsti ilgu biurokratiniu serialu.
Prabėgus vos kelioms dienoms, Žurnalistikos fakultete mane susirado studentų komiteto vadas ir pranešė, kad drauge eisime pas universiteto Bendrabučių valdybos viršininką ir prašysime leidimo mane perkelti į vyresnių metų aspirantams skirtas patalpas.
Įsitikinau, koks didelis viršininkas yra MVU bendrabučių tvarkytojas. Jis turėjo priimamąjį su sekretore, o pats sėdėjo erdviame kabinete, kurio durys buvo apkaltos juoda oda. Vilniaus universitete taip buvo įsitaisęs nebent rektorius.
Prisimindamas „Palangos“ trauktinės efektą, atsargiai pasiteiravau studentų komiteto vado, ar ir šiam viršininkui nereikės įteikti panašios dovanėlės, o jau visos atsargos lyg tyčia buvo išnaudotos.
„Ne“, – nuramino. Bet esą koks kultūrinis suvenyras iš Lietuvos, pavyzdžiui, atvirukų bukletas visai tiktų. Pavyko rasti.
Viršininkas, kuris, kaip ir studentų komiteto pirmininkas taip pat buvo kilęs iš Totorijos ir atrodė esąs ne rusas, o totorius, laikėsi itin oriai.
Išdidžiai išklausė komjaunimo veikėjo samprotavimų, kaip reikėtų pagerinti žurnalistų aspirantų bendrabutyje vaizdinę agitaciją, o aš, atvykęs iš kultūringos Lietuvos, kur labai stipri fotografijos mokykla, esą labai tinku tokiai misijai.
Neprieštaravo. Susidarė įspūdis, kad studentų komiteto pirmininkas jam buvo savas žmogus. Brūkštelėjo parašą ant prašymo mane perkelti į aspirantų bendrabutį centriniuose rūmuose ir apstulbęs sužinojau, kad tą pačią dieną galiu persivežti daiktus į naują vietą, nes ji jau parengta.
Ukrainietiškas draugiškumas
Ne iš karto, bet po kokių poros mėnesių man teko atsimokėti komjaunimui už pagerintas gyvenimo sąlygas -- išleisti aukšto sienlaikraštį. Tačiau paaiškėjo, kad tai ne tokia ir baugi pareiga, kaip iš pradžių atrodė, nes studentų komiteto pirmininkas man parūpino išties rimtą pagalbininką.
Teisingiau būtų sakyti, kad aš buvau pagalbininkas. Net ir tai perdėtas vertinimas – visą sienlaikraščio parengimo darbą savo rankomis atliko man į pagalbą paprašytas ateiti jau trisdešimtmetis aspirantas ukrainietis Volodia, atvykęs į Maskvą iš Gorlovkos, kur ligtol dirbo šio šachtininkų miesto (dabar plūstančio krauju) laikraščio atsakinguoju sekretoriumi, kitaip sakant, užsiėmė leidyba.
Mano užduotis buvo tik stebėti, kaip jis karpo iš visokių laikraščių ir žurnalų nuotraukas, klijuoja jas ant stendo, tušu išraito pavadinimus ir dar prirašo kelis sakinius. Be to, reikėdavo kartkartėmis šūktelėti, kaip viskas pritrenkiančiai gražiai atrodo. Tuomet Volodia žengtelėdavo žingsnį atgalios, apžvelgdavo stendą ir patenkintas man pritardavo.
Taip mes parengėme gal kokius tris sienlaikraščio numerius man nė kiek neišsiterliojant net pirštų.
Per tą laiką studentų komiteto pirmininkas baigė aspirantūrą ir grįžo dirbti komjaunuoliško darbo į Kazanę. Nutrūko ir sienlaikraščio leidyba, nes paaiškėjo, kad niekam jo nereikėjo. Gal net ir išvykusiam idėjos sumanytojui ne itin tai rūpėjo.
Ukrainietiškumo Volodios pasaulėžiūroje buvo likę visai nedaug. Net kildavo abejonių, ar jis iš tiesų ukrainietis, kaip teigdavo – mėgdavo pasakyti kokį ukrainietišką žodį, bet pats kažkodėl iš to smagiai juokdavosi. Tai jam buvo egzotika, panašiai kaip kai kuriems iš Telšių į Vilnių atvykusiems žemaičiams šiek tiek pažemaičiuoti.
Gimtoji jo kalba buvo rusų, nematė jis jokio skirtumo tarp rusų ir ukrainiečių tautų. Tačiau gal ukrainietiškumą Volodia išsaugojo charakteryje -- jis buvo neįtikėtinai geranoriškas, visuomet linksmai nusiteikęs, jam į duris galėjai pasibelsti nors vidurnaktį ir paprašyti paskolinti arbatos, cukraus ar pipirų. Turbūt jis buvo pats taikiausias ir nekonfliktiškiausias žmogus visame bendabutyje.
Volodia buvo kilęs iš šachtininkų šeimos, šachtose dirbo ne viena jo giminės karta ir jam būtų tekusi ta pati dalia, bet jis įstojo ir partiją, baigė universitetą, tapo laikraščio atsakinguoju sekretoriumi (jais galėjo dirbti tik partiniai) ir labai didžiavosi savo karjera.
Sovietinė sistema jam buvo abejonių nekeliantis gėris. Neva tik socializmas sudaro sąlygas tokiems, kaip jis iš darbo liaudies kilusiems paprastiems žmonėms tapti ne visai paprastais, o Amerikoje kapitalistai gerai gyvena, bet gi negrus ten muša.
Ilgainiui supratau, kad su Volodia galima ginčytis, tai nėra pavojinga, nes tikrai nebėgs įskųsti, tik pakeisti jo pažiūras be galo sunku.
Kai jau gerus metus buvau pragyvenęs Maskvoje ir man į rankas patekdavo nemenki srautai antisovietinės disidentinės literatūros, gerai pažindamas Volodią, sykį surizikavau – daviau jam paskaityti Vladimiro Antonovo-Ovsejenkos (buvęs Raudonosios armijos politinės valdybos viršininkas, vėliau porą metų dirbęs ir Sovietų Sąjungos ambasadoriumi Lietuvoje, o 1938 metais sušaudytas) sūnaus Antono Antonovo-Ovsejenkos atsiminimus.
Neleidau knygos išsinešti, todėl Volodia ją skaitė įsitaisęs pas mane. Mačiau, kaip jis kaista, bet užsiėmiau kitais skaitymais ir nesileidau į diskusijas.
Staiga kambaryje tvyrojusią tylą perskrodė Volodios riksmas, kad to būti negalėjo, tai baisus Sovietų Sąjungos šmeižtas. Jis visas išmuštas raudonio, sviedė knygą ant lovos ir mostaguodamas rankomis išlėkė į koridorių.
Knyga buvo atversta ties vieta, kur A.Antonovas-Ovsejenka, pats areštuotas, kai buvo suimtas jo tėvas, prisimena sutikęs Lefortovo kalėjimo koridoriais po tardymo vedamą maršalą Vasilijų Bliucherį, kuris nešėsi rankoje savo akį. Matyt, tai jau buvo paskutinis lašas, perpildęs jautriojo Volodios kantrybės taurę.
Nustėręs svarsčiau, kas dabar bus. Maniau, geriausiu atveju lėksiu iš aspirantūros, o gal baigsis ir blogiau.
Tačiau po kokių penkių minučių Volodia sugrįžo ir piktai griebęs knygą, vėl ėmė ją skaityti. Vėliau ne kartą su manimi prislopintu balsu ginčijosi, kad netiki tuo, kas ten parašyta, to būti negalėjo, bet supratau, kad jis manęs neįskundė, niekam neprasitarė, kokią knygą gavęs iš manęs.
Vis dėlto dėl šventos ramybės daugiau jam tokių tekstų neduodavau skaityti.
Stalininio bendrabučio pompastika
Bendrabutis tuo metu jau buvo tapęs mano namais, nors gal ir nelabai mielais. Šiaip MVU centrinius rūmus verta pamatyti lankantis Maskvoje. Tai turbūt stalinistinės architektūros viršūnė. Pompastiški, puošnūs, centrinis korpusas – net 36 aukštų.
Iki pat XX amžiaus pabaigos tai buvo aukščiausias pastatas Maskvoje. Rūmuose galėjai gyventi nekeldamas kojos į miestą nors ir ištisus metus: čia buvo ir auditorijos, ir bendrabučiai, ir butai profesoriams, ir parduotuvės, valgyklos, restoranas, poliklinika, kirpyklos, koncertų ir kino salės. Atrodė, kad svarbiausias statytojų tikslas – pritrenkti imperine didybe.
Rūmai buvo baigti statyti 1953 metais. Galima įsivaizduoti, kaip jautėsi čia pokario metais gyvenę studentai ir aspirantai. Girdėjau, kad iš pradžių net penktakursiai gyvendavę po vieną ir tik ilgainiui, kai MVU vis pūtėsi, tokios sąlygos tapo vien aspirantų privilegija.
Negana to, kiekviename dviejų kambarėlių bloke dar buvo įrengtas ir telefonas. (Man ten gyvenant jau buvo likęs tik bendras telefonas visam aukštui).
Tai pokario Maskvoje tiesiog neįsivaizduojama prabanga. Juk tuomet daugelis šeimų gyveno susispaudusios viename kambarėlyje didžiuliuose vadinamuosiuose komunaliniuose butuose, kuriuose, pasak Vladimiro Vysockio dainos, viena išvietė – septyniolikai kambarių.
Kai net MVU studentas gyveno geresnėmis sąlygomis nei mokytojas, gydytojas ar inžinierius, šios aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė turėjo pasijusti išskirtinė, pakylėta virš liaudies ir labai dėkinga didžiajam Stalinui.
MVU aiškiai buvo paverstas sovietinės nomenklatūros kalve ir sukurtas kaip savotiškas miestas mieste, kad jo gyventojai galėtų gyventi uždarame savo rate.
Vis dėlto MVU rūmų patalpų negalėjai vadinti jaukiomis. Iš ten gyvenusių lietuvių esu girdėjęs nusiskundimų, kad juos slegia aplinka ir net stumia į depresiją. Vienas istorikas aspirantas skudėsi pasigavęs smarkų gastritą ir esą vien dėl nervų. Jį viskas erzino Maskvoje, net pardavėjų bendravimo su pirkėjais tonas jam kėlė kone alergiją ir galiausiai jis metęs studijas grįžo į Vilnių.
Iš tiesų reikėjo laiko, kad priprastum prie MVU centrinių rūmų pompastikos ir kartu niūrumo. Gyvenau vieno šoninių korpusų devintame aukšte, kuriame buvo net keliasdešimt suporuotų kambarėlių aspirantams ir dar keli dideli, skirti po tris ar keturis įsikūrusiems studentams.
Prabėgus ir trims dešimtmečiams, atmintis atkuria labai ilgą su atsišakojimais koridorių, kuriame ir šviesiausią dieną tvyro prieblanda – jos neišsklaido net nuolat šviečiantys masyvūs stalininių laikų šviestuvai.
Menu aukštas, lipdiniais puoštas lubas, kiliminį taką, gal ir ne raudoną, negarantuoju, nors prisimindamas, regiu būtent raudoną spalvą, gal jai įsirėžus į atmintį kaip Maskvos simboliui.
Kambariai, tamsiai rusvai ir žalsvai dažytomis sienomis, buvo apstatyti stalininio stiliaus, o gal net tais laikais gamintais baldais tiesa, jų būta minimaliai – tik lova, dienomis tampanti sofa, spintelė, stalas ir pora kėdžių.
Net sunku pasakyti, kiek žmonių gyvendavo viename aukšte ir naudojosi dviem didžiulėmis bendromis virtuvėmis su keliomis viryklomis. Bent pusšimtis išsitekdavo.
Žmonės ir tarakonai
Tačiau ne žmonės buvo gausiausia bendrabučio gyventojų rūšis. Tarakonų būta daug kartų daugiau. Esą kambariuose, kuriuos gyvendavo vietnamiečiai ar korėjiečiai, jų įsikurdavo šimtais vienam asmeniui. Mat buvo įsitvirtinęs mitas, kad šios tautybės žmonės visai taikiai sugyveno su tarakonais ir visiškai su jais nekovojo. Vargas tam, kam tekdavo įsikurti kambaryje, kuriame anksčiau buvo gyvenęs vietnamietis ar korėjietis.
Kita vertus, net ir nuožmiausia kova vis viena baigdavosi tarakonų pergale. Išbandžiau visus iš kolegų išgirstus šių gyvių naikinimo būdus: barstydavau pasienius druska, boro rūgštimi, puršdavau dichlofosą.
Jei kurią dieną manydavau, kad jau laimėjau, grįžęs vakare ir įžiebęs šviesą, ištiktas didžiausio apmaudo išvysdavau sprunkančius grindimis, siena ar stalu bent kelis tarakonus.
Suprantama, visas maistas būdavo slepiamas celofano maišeliuose, tuo metu buvusiuose šiokiu tokiu deficitu, bet net ir dvigubas jų sluoksnis ne visuomet padėdavo, nes pasitaikydavo, kad traukiant duonos puskepalį, iššokdavo ir tarakonas, protu nesuprantamu būdu pralindęs pro visas kruopščiai suręstas celofanines apsaugas.
Porą kartų per metus – pavasarį ir rudenį esant šiltiems orams, globalinį karą su tarakonais surengdavo ir bendrabučio administracija. Visiems tekdavo išeiti iš patalpų palikus atvertus langus, pasirodydavo kaukėti kombinezonais vilkintys žmonės ir išpurkšdavo pastatą baisiu smirdalu nuo rūsio iki stogo, įskaitant ir valgyklas.
Akcija prasidėdavo ryte, vakare jau leisdavo sugrįžti, bet protingesnis pasirinkimas būdavo susirasti nakvynę kur nors kitur, nes dar kelias paras jausdavosi, tiesa, pamažu silpnėjantis dvokas.
Ištvėręs šį išbandymą, patikėdavai, kad visi vargai atsipirks, nes atrodydavo, kad tarakonai išnykę. Ir tikrai porą savaičių jų nesimatydavo.
Tačiau netrukus iliuzija žlugdavo – kokį vakarą staiga vėl išvysdavai bėgantį vieną, vėliau jau ir du tris tarakonus, o po mėnesio jų būdavo vėl tiek pat, kiek ir prieš totalinę dezinfekciją.
Populiari to meto bendrabučio išmintis sakė, kad jei kas ir išliks po branduolinio karo (šią temą MVU aspirantai kartais aptarinėdavo), tai bus nebent tarakonai.
