Žinoma, kaltinti dėl tarakonų populiacijos įsigalėjimo bendrabutyje vietnamiečius ir korėjiečius buvo labai neteisinga, bet tai tipinė rusų reakcija, kaip būdavo sakoma, į socialistinius draugus iš Rytų.
Užsieniečių hierarchija
Savo aukšte su vietnamiečiais ir korėjiečiais nesusidurdavau, tik matydavau juos vaikščiojant po centrinius rūmus. Korėjiečius iškart atpažindavai (savaime suprantama, tai buvo Šiaurės Korėjos draugai) iš absoliučiai vienodos aprangos – baltų marškinių ir melsvoko atspalvio maišų sukirpimo kostiumų – bei ženklelio su Kim Il Sungo portretu (tuomet valdžiusį dar pirmąjį diktatorių iš Kimų dinastijos vadino Kim Ir Senu).
Šie žmonės su niekuo nebendraudavo, tik vieni su kitais, ne tik vienodais rūbais vilkėjo, vaikštinėjo būreliais, nutaisę vienodai vaškines šypsenas, bet ir buvo neįtikėtinai vienodų veidų. Bent taip atrodydavo. Tarsi klonai, sakytume šiais laikais.
Rusai negailestingai iš jų šaipydavosi, tiesa, ne į akis ir neviešai. Būdavo kalbama, kad korėjiečiai niekada negali skirtis su savo vado portretu ir kiek vulgarokai, ypač rusės, mėgdavo paspėlioti, kur jie įsisega ženklelį, kai maudosi po dušu.
Korėjiečiams neoficialioje užsieniečių vertinimo hierarchijoje buvo skirtas bene pats žemiausias laiptelis, žemiau mongolų, nekalbant apie kubiečius ar arabus.
Suprantama, rusai jautėsi pranašesni už daugelį socialistinių brolių, išskyrus vokiečius (iš tuometės „demokratinės“ Vokietijos, vakariečiai – jau kita lyga), vengrus, čekus su slovakais, iš dalies – ir lenkus, bet pastarieji buvo gerbiami kiek mažiau. Aukščiausias socialistinis lygis priklausė „jugams“ (taip vadindavo buvusios Jugoslavijos piliečius), nes jie jau buvo laikomi pusiau kapitalistinio pasaulio žmonėmis.
Aišku, visi, kaip anuomet sakydavo, pūvančio, bet labai skaniai kvepiančio kapitalizmo atstovai priklausė aukštesnei žmonijos kategorijai, pradedant suomiais.
Į viršūnių viršūnę, tikrąjį olimpą buvo įkelti amerikiečiai. Kai rusai sakydavo „štatai“ (tik taip vadindavo JAV, pagal rusišką žodį „valstijos“), sakytum, jų burna apsaldavo lyg nuo chalvos, o išsiplėtusiuose akių vyzdžiuose tarsi atsispindėdavo džinsai „Wrangler“, kramtomoji guma, „Marlboro“ cigaretės, platūs amerikietiški automobiliai ir visokios kitokios retsykiais į sovietinius ekranus pakliūvančiuose Holivudo filmuose šmėžuojančios išsvajotos gėrybės.
Tiesa, šis XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje tiesiog atvirai jautęsis pavydo Vakarams ir jų sudievinimo kokteilis daugiau buvo būdingas jaunimui.
Sykį girdėjau, kaip vienas MVU bendrabutyje gyvenęs pakenčiamai rusiškai kalbėjęs Vakarų vokietis iš Hamburgo pratrūko kvatotis iš atsitikimo didžiausioje Sovietų Sąjungoje Valstybinėje V.Lenino bibliotekoje.
Buvo žiema, jis vilkėjo prašmatniais avikailių kailiniais (o bet kokie šios rūšies kailiniai Sovietų Sąjungoje laikyti turto ženklu), dėvėjo lapių kailio kepurę.
Bibliotekos rūbinėje pakumpusi nenusakomo amžiaus rūbinininkė, pasižiūrėjusį į jai paduotą vokiečio turtą, staiga jo paklausė: „Iš kur jūs atvykote?“.
Vokietis atsakė: „Iš Vokietijos“.
„Iš kurios Vokietijos – demokratinės ar kapitalistinės?“ – nesiliovė smalsavusi moteriškė. „Iš Hamburgo“, – patikslino vokietis, matyt, nepakentęs savo tėvynės skirstymo į „demokratinę“ ir kitokią Vokietiją.
Tuomet rūbininkė pasakė tai, kas jam ir sukėlė juoko priepuolį. „Vargšai vokiečiai, – užjaučiančiu balsu tarė suvargusi moterėlė. – Juk pas jus toks didžiulis nedarbas!“.
Man šis atsitikimas įsiminė kaip sovietinės propagandos poveikio rusams simbolis. Suprantama, moterėlė matė, kad „vargšas vokietis“ apsirengęs tokios kokybės rūbais, apie kokius jos vaikai galėjo tik pasvajoti.
Tačiau tai netrukdė jai atšauti, nusičiupus labiausiai nuvalkiotą propagandinį paistalą. Greičiausiai toks mąstymas buvo savotiška pasąmoninės savigynos forma, siekiant save, gyvenant didžiuliame skurde, įtikinti, kad viskas gerai.
Šis vokietis gyveno aukštu aukščiau nei aš. Mus supažindino viena jo tautietė filologė, rašiusi daktaro disertaciją apie rusų XX amžiaus pradžios novelę, su kuria susipažinau, jai pasiklydus ir atsitiktinai užsukus į mūsų aukštą. Beje, neseniai ji iš anglų į vokiečių kalbą išvertė Juozo Kazicko atsiminimų knygą „Vilties kelias“.
O kur buvo KGB ausys ir akys?
Sunku patikėti, bet net ir vadinamųjų kapitalistinių šalių atstovai MVU bendrabutyje gyveno ne atskirai nuo sovietinių piliečių, nebuvo kaip nors nuo jų izoliuojami.
Nors užsieniečiai ir telkėsi savotiškomis salelėmis, tame pačiame aukšte būdavo įkurdinami ir rusai, ir iš kitų SSRS respublikų atvykę žmonės. Keista, kad niekada niekas mūsų neinstruktavo, kaip elgtis su „kapitalistais“, bendrauti su jais lyg ir nebuvo uždrausta.
Neabejotinai toks bendrabutis turėjo knibždėte knibždėti vadinamaisiais „stukačiais“ arba kaip mes, lietuviai, gražiai šį žodį išsiversdavome į lietuvių kalbą, „stuksentojais“, „bildukais“. Privalėjo jų būti, ir ne po vieną, kiekviename aukšte, tik, aišku, niekas viešai nesiskelbdavo.
Vis dėlto kartais tiesa netikėtai išlįsdavo kaip yla iš maišo. Sykį viena mano aukšte gyvenusi žurnalistė aspirantė sulaukė į stažuotę MVU atvykusio brito kvietimo nueiti su juo į Didžiosios Britanijos ambasadą pasižiūrėti ten rodomo kino filmo.
Ji, kaip ir kone visi, turbūt išskyrus mane, žurnalistai aspirantai buvo komunistų partijos narė, bet jai, viena vertus, žiauriai norėjosi nueiti į filmą (pati jos pavardė Chočiunskaja – Norėtoja – signalizavo, kad tai mergina, linkusi pasiduoti norams), kita vertus, buvo labai baugu, ar malonumas nesibaigs skausminga pamoka. Todėl ji ėjo per visus kolegų kambarius ir klausė patarimo, kaip jai spręsti šią ją draskiusią hamletišką dilemą.
Neįtikėtina, bet netrukus per mūsų aukštą nuvilnijo žinia, kad viename kambaryje gyvenęs itin malonus, neblogu humoro jausmu pasižymėjęs ir nemenku gražiosios lyties dėmesiu mėgavęsis aspirantas jai draugiškai pažadėjo padėti, pasakęs, kad pats nėra labai kompetetingas, bet galįs pasiklausti šiuos dalykus gerai išmanančio asmens, kuris ir pasakysiąs, kaip jai dera elgtis.
Jau nepamenu, koks buvo atsakymas, lėmęs, ar Norėtoja nuėjo pas britus į ambasadą. Tačiau kurį laiką visuose kampuose girdėjosi šnabždesiai, įvilkti į neįtikėtinai subtilią ezopinę kalbą, neminint žodelio „stukačius“, tik nekaltai kikenant, bet taip, kad visiems viskas būdavo aišku: atskleista pikantiška paslaptis.
Tautiniai papročiai
Mano aukšte vakariečiai neapsistodavo, bet nuolat gyvendavo nemažas būrys užsieniečių iš vadinamojo trečiojo pasaulio, daugiausia arabų: palestiniečių, bent du egiptiečiai, vienas libanietis – pats solidžiausias ir oriausias – dar porą sirų.
Paradoksas: vienas jų buvo Sovietų Sąjungos remto Sirijos vado, dabartinio diktatoriaus Basharo al-Assado tėvo Hafezo al-Assado priešas, priklausė komunistams, o kitas -- sirų valdančiosios partijos „Baath“ narys. Niekada nepastebėjau, kad jie būtų bendravę.
H.al-Assado žmogus išvis laikėsi nuo visų atokiai, o komunistas, priešingai, buvo labai socialus, mėgdavo bet ką sutikęs paplėpėti, puikiai kalbėjo rusiškai, nes, kaip išgirdau, jau kone dešimtmetį gyveno Maskvoje. Mat buvo kalbama, kad jis negalįs grįžti į Siriją.
Žmogus neturėjo poros dešinės rankos pirštų. Pats man pasakojo, kad jų neteko per kankinimus, kai buvo pakliuvęs H.al-Assado slaptąjai policijai į nagus. Supratau, kad Sirijos diktatorius dusina komunistus negailestingai, bet tai netrukdė Maskvai jį remti. Stebino, kad siras komunistas niekada dėl to nėra ištaręs nė vieno piktesnio žodžio, nors H.al Assado nekentė iš širdies.
Jis buvo paverstas amžinu studentu, bet susidarė įspūdis, kad nieko nesimokė, neidavo į paskaitas -- tiesiog gyveno MVU bendrabutyje išlaikomas sovietinės valdžios.
Užsieniečiai (išskyrus privilegijuotuosius vakariečius, kurie gyveno atskiruose kambariuose), kaip ir SSRS piliečiai, buvo sukeliami į dviejų sublokuotų kambarėlių bendrabučio numerius, bet nebūtinai pagal tautybes.
Vienintelis Žurnalistikos fakulteto aspirantas lenkas Dariušas buvo įkurdintas su Palestinos arabu ir baisiai piktinosi kaimynu. Matyt, sunkią valandą mes lenkams esame vis dėlto artimesni nei kitos tautos, vienaip ar kitaip, jis vis užsukdavo pas mane pasiguosti ir klausdavo patarimo, ką jam daryti.
Mat jo kaimynas arabas turėjo neįprastų įpročių – pavyzdžiui, pasinaudojęs bendru tualetu, nenuleisdavo vandens, o tai estetišką lenką siutino iki pamėlynavimo. Patariau mandagiai paaiškinti, kaip derėtų naudotis šiuo civilizacijos išradimu.
„Sakiau ir ne itin mandagiai,-- sudejavo lenkas. – Bet tas (čia jis pasakė vieną ir lietuvių pamėgtą keiksmažodį) tik atšovė, kad jei man nepatinka, ką jis kartais paliekąs, galiu pats ir nuleisti vandenį“.
Komiškiausi buvo Dariušo samprotavimai, kad lyg ir derėtų kelti skandalą, reikalauti administracijos, kad arabas būtų perkeltas kitur, bet negi jis, lenkas, bėgs skųstis rusams?
Pasikalbėti kietai vyriškai Dariušas taip pat nebuvo linkęs, nes, lyg tyčia, palestinietis pasitaikė ir aukštesnis, ir stambesnis už jį, nors kiti arabai tvirtu sudėjimu pasigirti negalėdavo.
Mūsų aukšte dar gyveno kelios bulgarės, kubietis, bet tyliai, o trumpai, tik visai netyliai -- ir vienintelis pas žurnalistus pakliuvęs „kapitalistas“ iš Didžiosios Britanijos.
Britas gyveno bendrabutyje vos tris mėnesius, gal todėl itin aktyviai. Jis buvo vienas įkurdintas gretimame bloke, mūsų kambarius skyrė tik siena ir kas vakarą man į ją stuksendavo (skaitytojas, bijau, pamanys, kad ir aš apie jį stuksenau kai kur kitur ir sunkiai patikės, kad niekas to nė neprašė).
Matyt, britas lovos kraštą buvo pristūmęs visai prie pat sienos, nors jos – tvirtos stalininės statybos – garsų lengvai nepraleisdavo. Tik kol nesusidurdavo su britišku veržlumu.
Britas dar pasižymėjo ir savotišku punktualumu. Man 21 valandą įsijungus atsivežtą iš Lietuvos „Šilelį“ ir pradėjus žiūrėti žinių laidą „Vriemia“ (lietuviškų programų anuomet Maskvoje negalėdavai matyti, o visa informacija vis viena buvo propagandinė), pasigirsdavo ritmiškas beldimas į sieną, šiek tiek blaškęs mano dėmesį.
Tiesa, tuo metu žinios paprastai prasidėdavo vis labiau šveplėjančio L.Brežnevo vaizdeliu, stengtis jį suprasti nebuvo didelės prasmės, o kol jis baigdavo kalbą, liaudavosi ir stuksenimas, vainikuojamas kitų pikantiškų garsų.
Netrukus išgirsdavau, kaip trinkteli brito durys ir jis išlydėdavo savo viešnią.
Kartais pasitaikydavo sutikti jį koridoriuje atsivedantį ponią, atrodo, jos nuolat keisdavosi, atmintis išsaugojo tik bendrą, kažkodėl vis blondinių vaizdą, nors gal pasitaikė ir brunečių, bet po akimirkos jų neprisimintum, kaip dažnai negali atpažinti padavėjos, ką tik pasitraukusios nuo tavo staliuko.
