Bendrabučio sargai
Brito ponios, aišku, negyveno bendrabutyje, o svečiams buvo galima įeiti tik užregistravus kvietimą, gavus vienkartinį leidimą ir palikus apsaugos postui pasą. Vargu, ar britas taip varginosi. Išvis retai kas svečius atsivesdavo legaliai, nes ir būti bendrabutyje jiems būdavo leidžiama tik iki 10 vakaro.
Tai buvo stulbinantis realybės ir formalių reikalavimų prieštaravimas, simbolizavęs visos sovietinės tikrovės atotrūkį nuo gyvenimo. Nebuvo jokia paslaptis ir bendrabučio administracijai, kad pastate knibždėte knibžda „pašaliniais“ vadinamų, kitaip sakant, oficialiai čia negyvenančių ir be leidimo vidun patekusių asmenų.
Retsykiais administracija surengdavo savotiškas svečių gaudynes. Jose dalyvaudavo keli komjaunimo draugovininkai, bet juos lydėdavo ir vienas arba net du milicininkai.
Tokia komanda paryčiais, apie 6 ryto, o pagal bendrabučio papročius galima sakyti naktį, pačio saldžiausio miego metu, belsdavosi į kambarius, reikalaudavo atidaryti duris ir tikrindavo aptiktų asmenų dokumentus.
Šių nekviestų svečių vizitai nebuvo dažni, per trejus metus Maskvoje man tik kartą teko su jais susidurti (beje, pas vakariečius jie išvis nesibrovė). Vis dėlto tai buvo tarsi baubas, kuris teoriškai galėjo užgriūti bet kurią naktį.
Neįsileisti įsibrovėlių nebuvo įmanoma, nes jei kas apsimesdavo negirdįs net per visą koridorių aidėjusio beldimo ir reikalavimų atidaryti duris, jie patys jas atsirakindavo atsarginiu raktu. Iš tiesų galėdavai pasijusti lyg būtum persikėlęs į nežabotos NKVD savivalės 1937 metus.
Gerai nežinau, kokios bausmės laukdavo studentų ir aspirantų, pažeidusių draudimą neįsileisti pašaliniais vadinamų asmenų. Jei aptikdavo bendrabutyje gyvenantį, tik kitame kambaryje turėjusį nakvoti svečią, būdavo nusižengta socialistinei moralei, bet didelės istorijos iš to fakto niekas nedarydavo.
Blogiau, jei kambaryje nakvodavo iš kažkur kitur atvykęs asmuo. Tuomet esą šeimininkui grėsė būti išmestam iš bendrabučio. Išsinuomoti būstą Maskvoje buvo nelengva ir brangu, todėl visi bijojo tokių naktinių tikrinimų, bet jų grėsmė nė kiek nesustabdė didžiulio kasdienio nelegalių svečių srauto į bendrabutį. Ir retsykiais jie pakliūdavo į gaudynių tinklą.
Teko girdėti pikantišką istoriją, kaip vienos aspirantės naktinis svečias, išgirdęs draugovininkų beldimąsi į duris, išlindo pro devinto aukšto kambario langą, kuris buvo uždengtas nepermatomomis žaliuzėmis, ir atsistojo ant palangės iš lauko pusės, rankomis prisilaikydamas už atbrailos.
Draugovininkams jau išeinant, juos lydėjęs milicininkas paragino dar žvilgtelėti už palangės. Vienas iš grupės kyštelėjo galvą už žaliuzių ir po akimirkos atsakė: „Ten nieko nėra“.
Nesavu balsu suklikusi „kaip nieko nėra?!“, aspirantė pati puolė prie lango, vos nenustumdama žemyn ramiausiai ant palangės kybojusio bičiulio. Jis išsilaikė, bet nukentėjo visi trys – dar ir geros širdies draugovininkas, supratingai nepanoręs gadinti porelei nakties.
MVU centriniai pastatai buvo saugomi tarsi kariniai objektai, norėdamas patektį į bendrabutį, turėdavai praeiti net pro du patikros postus ir abiejose vietose reikėdavo rodyti leidimą. Pirmajame ties lauko durimis netgi visada budėdavo milicininkas, antrajame – pastato viduje prie įėjimo į bendrabučio patalpas – jau snausdavo tik tingi tetulė, nežinia kam iš viso ten pasodinta, nes dažniausiai nė nekreipdavusi dėmesio į įeinančius asmenis.
Reali kliūtis įeiti būdavo tik pirmasis apsaugos postas. Leidimą čia būtinai reikėdavo parodyti. Bet paprastai pakakdavo jį kyštelėti tik per atstumą, nes budėtojas ir šalia sėdintis milicininkas spoksodavo į nenutrūkstamu srautu pirmyn atgal zujančią minią stiklinėmis akimis ir retai vargindavosi įsižiūrėti į nuotrauką, juo labiau ją palyginti su leidimą rankoje laikančio asmens vaizdu.
Kada didžiausia rizika?
Visi bendrabučio gyventojai tai gerai žinojo ir neatsisakydavo „paskolinti“ savo leidimo prireikus įsivesti svečią, nors teoriškai ir grėsė kažkokie nemalonumai, jei apgaulė būtų atskleista ir įsibrovėlis sulaikytas. Negirdėjau, kad kam nors taip būtų nutikę, o ir pats dešimtis ar net šimtus kartų šiuo būdu įsivedžiau svečius.
Rizika kiek išaugdavo tik vakarais, kai smarkiai sumažėdavo žmonių srautas. Tuomet reikėdavo rasti šiek tiek iš nuotraukos į svečią panašų aspirantą ar aspirantę, o kitais atvejais pakako vienintelio kriterijaus – turėjo sutapti lytis.
Įsitikinau, kad net nemenkas amžiaus skirtumas neturi reikšmės. Mat maždaug metus dviejų kambarėlių bloke gyvenau vienas, kai mano kaimynas, jo žmonai nusprendus nepalikti vyro vienišauti ir atsikėlus į Maskvą, išsinuomojo butą, bet to neviešino ir neatsisakė vietos bendrabutyje.
Antrąjį kambarį pavertėme savotišku viešbučiu jo ir mano svečiams. Paklausa buvo nemenka, nes Maskvoje nelengvai pavykdavo rasti nakvynės vietą, ypač centre, be to, tai ir brangiai kainavo. Todėl, pavyzdžiui, vykstant istorinėms „Žalgirio“ ir CASK krepšininkų kovoms teko apgyvendinti net kelis tėvynainius.
Vienas jų, beje, poetas, buvo jau gerokai plikas ir dar užsiželdinęs tais laikais madingą hemingvėjišką barzdą, kai, lyg tyčia, mano aukšte tik arabai buvo barzdoti. Bet jų nedrįsau prašyti leidimo, o geranoriški ir paslaugūs rusai visi buvo plaukuoti ir bebarzdžiai. Tačiau tai netapo kliūtimi – po turbūt pergalingų rungtynių vėlokai vakare jau smarkiai linksmas poetas nė kiek neužkliuvęs praėjo pro apsaugos postą drauge su dar trimis ar keturiais lietuviais.
Maskva – leidimų miestas
Paradoksas: Maskvoje visur reikalaudavo leidimų, bet nieko nereiškė prasmukti pro tikrintojų akis pamosavus bet kokiu popierėliu.
Pats taip dešimtis kartų pakliuvau į Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą, kur tuo metu mokęsis lietuvis Saulius Beržinis pakviesdavo pažiūrėti kino režisūros studentams rodytų filmų, neretai nepatekusių į Sovietų Sąjungos kino teatrų repertuarą.
Tereikėdavo vadovautis jo nurodymais: skubiai pralėkti pro budėtojo postą rūpesčio kupinu veidu, tik atsainiai mostelėjus neatverstu man paduotu kurio nors būsimojo režisieriaus pažymėjimu. Ko gero, budėtojams atrodydavo, kad jei drąsiai pro juos eini, vadinasi, turi teisę.
Beje, aš būdavau ne vienintelis pakliuvęs į tokias peržiūras iš gatvės, bet nė karto dėstytojai, puikiai pažinoję kiekvieną savo studentą, nepasipiktino, kodėl nedidukėje instituto kino salėje sėdi pašaliniai asmenys ir nepareikalavo išeiti.
Aišku, jie suprasdavo, kad tokius kaip aš pasikviesdavo kažkas iš jų auklėtinių ir gal todėl, nieko neklausinėdami, apsimesdavo, kad mūsų nemato. Tai buvo nelegalu, bet vadovautasi principu: jei jau pakliuvai, sėdėk, nes tavęs galima ir nepastebėti.
Ypač stiprų hipnotizuojantį poveikį sargams ir budėtojams Maskvoje darydavo visos knygelės raudonais viršeliais -- panašiai kaip Eločkai nemirtingojo Ostapo Benderio arbatos šaukštelis. Tereikėdavo pamojuoti prieš akis.
Vienas pažįstamas maskvietis, dirbęs dailininku apipavidalintoju, kitaip sakant, plakatų paišytoju Centriniuose sovietų armijos namuose, kai norėdavo patekti į kokį deficitinį koncertą ar spektaklį (o beveik visur būdavo vargo įsigyti bilietus), bet kokios salės duris stebuklingai atverdavo raudonos spalvos darbo pažymėjimu, ant kurio buvo išraitytos pirmosios jo įstaigos raidės. Ir visur pakliūdavo nemokamai.
Sykį jis įsipainiojo į tiesiog neįtikėtiną istoriją, kuri, manau, labai gerai atspindi visą to meto Maskvos dvasią.
Tąkart jis su žmona norėjo patekti į vieną premjierinį spektaklį. Suprantama, jokių bilietų jau nebuvo, bet, kaip įprastai, ketino kreiptis į kvietimus dalijusią teatro kasininkę. Stovėdamas eilutėje prie kasos, jis suprato, kad išduodami vien vardiniai, iš anksto išrašyti kvietimai, todėl nusprendė blefuoti.
Parodęs raudonąjį pažymėjimą, į kurį kasininkė tik metė žvilgsnį ir neatsivertė, pareiškė, kad jis – generolo Petrovo adjudantas, atėjęs pasiimti savo viršininko bilieto dviem asmenims.
Kasininkė ėmė skubiai vartalioti kvietimų krūvelę, ieškodama generolo Petrovo pavardės, ir neaptikusi sutrikusiu balsu atsakė, kad vokelio tokiam asmeniui neranda. Armijos plakatų paišytojas apsimetė nustebęs ir pasipiktinęs: „Kaip galite nerasti, generolas tuoj atvyks su dukra, ką dabar daryti?“.
Kasininkė pasiteiravo, su kuo iš teatro administracijos generolo adjutantas kalbėjosi ir išgirdusi, kad galbūt su administratoriumi, tuoj pat pasisiūlė jį pakviesti.
Mano pažįstamas jau neturėjo kur dingti -- teko kalbėtis su atėjusiu, kaip įprasta Maskvos teatruose, gerokai pasipūtusiu administratoriumi. Sakė, bijojęs, kad blogai baigsis, bet ir šis veikėjas tik išpūtė akis, pamatęs raudoną pažymėjimą ir nepaprašė atversti.
Gražiausia, kad iškart ėmė teisintis dėl nesusipratimo ir skųstis, jog visos vietos užimtos, bet jis esą galįs generolui ir jo dukrai pasiūlyti pristatomas kėdes.
Aišku, tariamas generolo adjutantas, iš pradžių pasiraukęs, kad teatras taip pasišiukšlino, galiausiai sutiko tenkintis ir pristatomomis kėdėmis. Tačiau tuomet kilo kita problema -- generolo dukros vaidmuo, žinoma, teko mano pažįstamo žmonai, bet kas suvaidins patį generolą?
Pavyko ir čia išsisukti. Mano pažįstamas nuėjo neva pasitikti generolo su dukra. Prie teatro pastato pastebėjo stoviniuojantį solidų, geru kostiumu vilkintį, inteligentiško veido žmogų, mėginantį nusipirkti iš žiūrovų laisvą bilietą.
Šis asmuo buvo labiau panašus į profesorių nei į generolą, bet, pasirodo, tiko ir jis. Svarbiausia, buvo ne iš bailiųjų ir turėjo gerą humoro jausmą – sužinojęs, kad reikės suvaidinti generolą, mielai sutiko.
Administratoriui nekilo jokių įtarimų, jis tik atsiduso, kad reikės dar ir adjutantui pristatyti kėdę, bet paslaugiai visus susodino, vis atsiprašinėdamas už nesusipratimą ir nepatogumus, „generolui“ kilniadvasiškai atleidžiant kaltę: „nieko tokio, visko pasitaiko“.
Išklausęs šį pasakojimą, naiviai pasiteiravau: „O kas tas generolas Petrovas?“. „Iš kur man žinoti? – atšovė kariškių dailininkas. – Rusijoje tai populiari pavardė. Turėtų būti ir koks generolas Petrovas“.
Anekdotų aukso amžius
Tokie avantiūristiški poelgiai, grindžiami raudonų knygelių hipnoze visokiausio plauko prievaizdams, jau nekėlė labai didelio pavojaus, bet neįmanoma nė įsivaizduoti, kad kas nors taip būtų drįsęs blefuoti J.Stalino laikais ar net ir N.Chruščiovui atėjus.
Tai buvo jau brežnevinės epochos laiko ženklai, kai sovietinė sistema visiškai išsisėmė ir liovėsi žmones gąsdinti kaip anksčiau. Jos papročiai ir sargai liko tokie patys, o visuomenė pamažu keitėsi ir didėjanti praraja tarp lozungų ir realybės darėsi jau vis labiau komiška.
Paskutinieji L.Brežnevo metai buvo anekdotų aukso amžius. Žinoma, po visą Sovietų Sąjungą plito ši kūrybos rūšis, kurios neišsenkama versme buvo tapusi sovietinė kasdienybė.
Vis dėlto maniau, kad politinius anekdotus žmonės be baimės vieni kitiems pasakoja tik Lietuvoje, bet nesitikėjau, jog Maskvoje tai net dar populiaresnė pramoga nei pas mus.
Suprantama, gausesniuose susibūrimuose aspirantai politinių anekdotų nepasakodavo – paprastai tik apie intymius santykius ir būtinai labai riebiai nuspalvintus.
Tačiau bendraujant akis į akį arba artimesnių draugų būrelyje, mylimiausias anekdotų personažas, populiarumu net pranokęs Čiapajevą, buvo šveplasis gensekas L.Brežnevas.
Dauguma šių politinių juokelių pasiekdavo ir Lietuvą, bet Maskvoje išgirdau ir subtiliai kandžių tikriausiai daugiau žurnalistinėje bendruomenėje pasklidusių anekdotų. Kai kurie pasakojimai ir buvo apie žurnalistus, greičiausiai jų pačių sukurti.
Vieną anekdotą apie karą Afganistane, kuris tuo metu buvo pačiame įkarštyje, galima laikyti tikru žurnalistinės ironijos šedevru.
Grįžta žymus žurnalistas iš komandiruotės į Afganistaną ir susitinka prie alaus bokalo su kolegomis Žurnalistų namų kavinėje (anais laikais populiari ne tik žurnalistų, bet ir Maskvos elito susibūrimo vieta, kur buvo galima pakliūti tik su visokiais pažymėjimais). Draugai jį ragina: „Na, pasakok, kas ten, Afganistane, dedasi“.
„Žinote, į Afganistaną įsibrovė JAV samdinių gaujos (oficiali sovietinės intervencijos pateisinimo versija) ir dabar mūsų šaliai tenka padėti draugams afganistaniečiams, – pradeda pasakoti iš komandiruotės sugrįžęs žurnalistas.
Jo bičiuliai nustėrę spokso į jį ir atgavę žadą klausia: „O ką, savo nuomonės tu visai neturi?“.
„Aš ją turiu, – atsako žurnalistas, – bet ji visiškai klaidinga ir aš ją giliai smerkiu“.
Šiais laikais, ko gero, sunku suvokti, kaip tokie anekdotai skambėdavo 1981-1982 metais. Bet tai rodo, kad represijų baimė jau ėmė atlėgti. Štai dar vienas pavyzdys:
Skambutis KGB būstinės budinčiajam.
- Čia KGB?
- Taip, KGB.
-- Sakykite, ar mano papūga pas jus neatskrido?
KGB budintysis po pauzės:
- Ne, neatskrido...
- Tai štai, jeigu atskristų, žinokite, aš jos politinėms pažiūroms nepritariu.
Šį anekdotą man papasakojęs kolega sakė jį išgirdęs švenčiant vienos aspirantės gimtadienį. Dauguma svečių žinojo, kad vakarėlyje dalyvavęs jos vyras – sėkmingai karjeros laiptais kopiantis KGB karininkas, bet pasakotojui, šis faktas, matyt, nebuvo žinomas.
Draugija, išklausiusi anekdotą, tyliai sukikeno ir nuščiuvusi sužiuro į kagėbistą. Stojus nejaukiai tylai, jis tepasakė: „Juokingiausia, kad dabar tokie anekdotai jau nieko nejuokina“.
