JAV prezidentas Barackas Obama puspenktų metų vis brėžė raudonąsias linijas, o tada jas trynė. Gražiai kalbėti jis moka, todėl daug kas įtikėjo, kad demokratinio pasaulio lyderis ir jo sąjungininkai suras išeitį iš krizės Sirijoje.
Bet šioje šalyje nuo 2011 metų verdantis pilietinis karas – neįtikėtina mėsmalė, o milijonai sirų veržiasi kuo toliau nuo mūšių – daugiausia į toli gražu ne vieningai jų laukiančią ES.
Tad dabar, regis, atėjo eilė pabandyti kitiems. Konkrečiai – visai kitokio, autokratinio pasaulio atstovui Vladimirui Putinui.
Taip, Rusijos lyderiui greičiausiai daug svarbiau ne sutriuškinti grupuotę „Islamo valstybė“, o sustiprinti Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą ir galbūt net tapti daug svarbesniu nei amerikiečiai geopolitiniu žaidėju regione.
Juk akivaizdu, kad taikomasi net ne į „Islamo valstybės“, o į nuosaikesnių, Vakarų remiamų sukilėlių pozicijas.
Tiesa, penktadienį bombarduotas ir „Islamo valstybės“ bastionas Rakos mieste. Tačiau Kremliui teroristai yra visi tie, kurie prieš valstybės vadovą, šiuo atveju – B.al-Assadą.
Pastarasis sirus žudo ir cheminiu ginklu, ir primityviomis bombomis. Tačiau Vakarai rusiškiems manevrams, per kuriuos, beje, jau irgi žūsta dešimtys ar net šimtai civilių, prieštarauja tik viešai.
Absoliuti tyla, pavyzdžiui, Vokietijoje, į kurią plūsta šimtai tūkstančių pabėgėlių, liudija, kad nuspręsta patikrinti V.Putino Jungtinėse Tautose pasakytą mintį, esą Artimuosiuose Rytuose stabilumą gali užtikrinti tik demokratiją gniaužiantys režimai.
Rusija žada trumpą kampaniją – tik oru. Bet jau kalbama apie platų antpuolį sausuma – kartu su B.al-Assado ir Irano pajėgomis. Kaip į šią avantiūrą žvelgiama Maskvoje?
Nuomonė žaibiškai pasikeitė
„Manau, kad dauguma Rusijos piliečių neturi supratimo, kas vyksta ten, Sirijoje, kas, su kuo ir už ką kovoja“, – pareiškė vieno Maskvos laikraščių „Moskovskaja pravda“ vyriausiasis redaktorius Šodas Muladžanovas.
Taip jis trečiadienį reagavo į net elitui Maskvoje gana netikėtą žinią, kad Federacijos Taryba davė sutikimą V.Putinui panaudoti ginkluotąsias pajėgas suteikiant pagalbą B.al-Assadui.
Š.Muladžanovas taip pat pridūrė, kad, jo nuomone, daugelis rusų nesupranta, kam reikia palaikyti būtent B.al-Assadą, o ne kokį nors kitą Rusijos draugą.
Bet žurnalistas nepakankamai įvertino V.Putiną ir jo Kremliaus komandą: pastarosiomis dienomis iš esmės visi rusiški televizijos kanalai, dauguma radijo stočių ir daugybė laikraščių daug kartų rodė, pasakojo ir rašė apie baisų tarptautinių teroristų pavojų.
Apie „Islamo valstybės“ kovotojus, su kuriais nepailsdamas kovoja teisėtas Sirijos Arabų Respublikos prezidentas.
Apie amerikiečių ir europiečių klastingumą, trukdantį B.al-Assadui sutriuškinti šias gaujas. Ir apie tai, kaip sustiprėjo ir subrendo Rusijos ginkluotosios pajėgos, kurios dabar neva pajėgios sunaikinti bet kokį priešą vos įsakius V.Putinui.
Ir štai rezultatas: sociologai nustatė žaibiškus nuomonės pokyčius. Dar prieš mėnesį už tiesioginę karinę paramą B.al-Assadui pasisakė tik 18 proc. rusų, o šią savaitę jau 39 proc. apklaustųjų pareiškė pritariantys Kremliaus politikai Sirijoje.
V.Žirinovskis džiūgauja
Federacijos Tarybos, kurios senatoriai sutartinai – tiesa, kitaip, jei nenori V.Putinas, ir nebūna – pritarė Rusijos karinės jėgos panaudojimui užsienyje, pirmininkė Valentina Matvijenko nepritrūko vaizdingų žodžių.
„Mes negalėjome nepadėti Sirijos prezidentui ir toliau žiūrėti, kaip žūsta moterys, vaikai, kaip griaunami istorijos, kultūros paminklai. Manau, kad jau atėjo tas laikas, kai negalime neveikti, negalime būti šių pasaulinių procesų nuošalyje“, – kalbėjo V.Matvijenko.
Detalių apie operaciją Sirijoje kol kas mažoka. V.Putinas santūriai nupiešė Rusijos dalyvavimo konflikte ribas ir tik pažadėjo į jį „nepasinerti visa galva“.
„Mūsų veiksmai bus įgyvendinami pagal griežtai nustatytas ribas. Pirmiausia palaikysime Sirijos armiją jos teisėtoje kovoje būtent su teroristinėmis grupuotėmis. Antra, pagalba bus suteikta iš oro, nedalyvaujant sausumos operacijose.
Ir, trečia, tokia pagalba bus apribota laiko atžvilgiu“, – paaiškino Rusijos prezidentas.
Ką tai reiškia? Iš esmės – kad Rusija lyg ir kariauja, bet lyg ir ne. Kad bus nebaisu ir neskausminga.
Tokio karo be rizikos atvejų Rusijos istorijoje dar nebuvo. O prezidento pažadas Kremliaus propagandos mašina varomoje valstybėje šventas. Tad visų keturių Valstybės Dūmos partijų vadovai pritarė operacijai Sirijoje.
Tik Komunistų partijos vadovas Genadijus Ziuganovas papildomai įspėjo: „Reikia atsiminti, kad lįsti su sausumos pajėgomis ten negalima. Galima ir reikia išplėsti pagalbą pasitelkus aviaciją, raketines ir kosmines sistemas, žvalgybą.“
Užtat skandalingasis liberaldemokratas Vladimiras Žirinovskis pavadino Rusijos prezidento sprendimą „epochiniu“.
„Tai kelias į taiką. Ten siunčiame oro pajėgas, kurios ne tik atrems „Islamo valstybės“ atakas, bet ir sunaikins grupuotę. Karas bus baigtas mūsų pastangomis“, – džiaugėsi V.Žirinovskis.
Paprasčiau nei Afganistane?
Panašiai kalbėjo populiarus kariškis, buvęs Rusijos viceprezidentas, aviacijos generolas majoras ir Sovietų Sąjungos didvyris Aleksandras Ruckojus.
Smogiamojo aviacijos pulko vadas trejus metus tarnavo Afganistane ir du kartus buvo numuštas modžahedų. A.Ruckojaus nuomonę gerbia net valdžia netikinti Rusijos opozicija.
O jis pažadėjo, kad į Siriją reikės pasiųsti tik vieną smogiamųjų lėktuvų ir vieną bombonešių pulką. Ir pridūrė, kad smogiamosios aviacijos veiksmingumas turbūt bus aukštas.
Kodėl? Generolas paaiškino, kad sąlygos karo veiksmams Sirijoje geresnės nei Afganistane, kur sovietai nesėkmingai kovojo 1979–1989 metais.
„Afganistanas – kalnų išraižyta vietovė. Ten mums tekdavo smogti kalnuose, o tam reikia turėti atitinkamų lėktuvo pilotavimo įgūdžių. Sirijoje kalnų nėra, ši šalis iš esmės yra dykuma, kur lengva aptikti taikinius.
Manau, kad sutriuškinti „Islamo valstybės“ kovotojus pakaks trijų mėnesių“, – svarstė A.Ruckojus.
Dar svarbiau tai, kad Rusijos įsitraukimui į karą pritarė labai atsargus ir labai didelį autoritetą tarp Rusijos musulmonų pelnęs Mintimeras Šaimijevas – buvęs Tatarstano prezidentas.
„Sprendimas priimtas ir jį reikia palaikyti – juo labiau dabar, kai svarbiausių pasaulio šalių požiūris į padėtį Sirijoje įgauna sąlyčio taškų.
Reikalingi ryžtingi ir bendri veiksmai, kad būtų pažabotas teroro įsigalėjimas pasaulyje. Jei nesugebėsime suvienyti pastangų, viso pasaulio laukia toli siekiančios neigiamos pasekmės“, – pareiškė M.Šaimijevas.
O Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas net padejavo, kad Kremlius (bent jau oficialiai) atsisako panaudoti Sirijoje sausumos kariuomenę. Esą jei prireiktų pėstininkų, čečėnai bus pasirengę tučtuojau išvykti.
„Mes matome, kaip žudomi civiliai žmonės, girdime grasinimus mūsų valstybei. Todėl kam jų laukti savo namuose, jei galima sunaikinti jų guolyje?“ – pabrėžė R.Kadyrovas.
Džihadistai gali sugrįžti
Tačiau laikraščio „Moskovskij komsomolec“ apžvalgininkas Michailas Rostovskis šiame kare atrado pavojų, kurių tikimybės ir masto kol kas neįmanoma apskaičiuoti.
„Svarbiausias pavojus – „Islamo valstybės“ asimetrinio smūgio galimybė. Džihadistai gali surengti išpuolius mūsų teritorijoje“, – rašė M.Rostovskis.
Kita vertus, kai kurie analitikai tvirtina, kad Rusijos federalinė saugumo tarnyba pati sudaro koridorius islamistams iš Dagestano ar Ingušijos vykti į Siriją ar Iraką – juk tada kovotojai nebekelia grėsmės Kaukaze.
Aišku, jie gali grįžti, o tada pastaraisiais mėnesiais Rusijos pietuose stojusi sąlygiška ramybė greičiausiai nutrūktų.
Todėl su džihadistais, kurie Sirijoje yra prisijungę ne tik prie „Islamo valstybės“, bet ir prie kitų radikalių grupuočių, esą siekiama susitvarkyti dabar.
„Paskelbėme karą labai galingai, labai stipriai teroristinei komandai. Taip, aš su tuo sutinku, ir mano pozicija nesiskiria nuo pasaulio bendrijos pozicijos – jie yra teroristai, kurie veikia neteisėtai.
Bet ar mes pasirengę savo teritorijoje apsiginti nuo galimų atsakomųjų smūgių? Štai koks kyla klausimas. Ar apsaugotos mūsų sienos? O jei mes negalėsime apsisaugoti nuo to, kam tuomet skelbiame karą?“ – vis dėlto klausia Š.Muladžanovas.
Be to, vyriausiasis „Moskovskaja pravda“ redaktorius nėra įsitikinęs, kad V.Putinas padeda B.al-Assadui tik užsibrėžęs kilnų tikslą kovoti su tarptautiniu terorizmu.
Š.Muladžanovo nuomone, esama ir kitokių priežasčių. Viena jų – Rusijos troškimas atkurti savo strateginį vaidmenį pasaulyje – pačiame karščiausiame pasaulio regione pateikti šalį kaip vieną pagrindinių žaidėjų – kaip kariniu požiūriu stiprią ir savimi pasitikinčią valstybę.
Galima ir dar viena netikėta priežastis – sutartys dėl ginkluotės pirkimo.
„Manau, kad šiuo atveju kalbama ir apie mūsų karinių oro pajėgų potencialo parodymą savanaudiškais tikslais. Juk reikia galimiems pirkėjams parodyti, kad turime kažkokios technikos“, – teigė Š.Muladžanovas.
Taikosi ir į naftotiekius
Be to, kaip argumentą kampanijos Sirijoje pradžiai Rusijos spauda nurodo ir bandymą atitraukti dėmesį ar sušvelninti padėtį, susidariusią dėl Rusijos vaidmens Ukrainos konflikte.
Ir iš tiesų – prorusiški separatistai ir Ukraina ką tik susitarė atitraukti sunkiąją ginkluotę nuo fronto linijos, o vakar Paryžiuje susitiko Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai. Karas Donbase gali baigtis.
Tiesa, remdamasis Ukrainos įvykiais, Š.Muladžanovas taip pat pabrėžia, kad visų spalvotųjų revoliucijų metu Rusija visuomet palaikė tuos, kurie buvo valdžioje. Ne tuos, kurie bando paimti valdžią, o tuos, kurie jau yra valdžioje.
„Todėl mes palaikome B.al-Assadą. Mes prieš valdžios pakeitimą, kad ir kur tai būtų“, – tvirtino žurnalistas.
Kiti analitikai neatmeta versijos, kad viena priežasčių, paskatinusių Rusiją įsikišti į konfliktą, yra Kremliaus siekis užtverti kelią į pasaulinę rinką pigiai naftai, kurią „Islamo valstybė“ tiekia dempingo kainomis.
Dar rugsėjo 26-ąją nepriklausomas laikraštis „Novaja gazeta“ paviešino informaciją, kad į Siriją nusiųstų naikintuvų ir bombonešių kompiuteriai pirmiausia aprūpinti siurblinių, kurios palaiko slėgį naftotiekiuose, koordinatėmis. Vadinasi, rusams svarbūs ir vamzdžiai, kuriais teka džihadistinė nafta, o ne tik duomenys apie teroristinių grupuočių bazes.
„Gynybos ministerijos atstovus pirmiausia domino klausimas, kokius siurblinių taškus būtina išvesti iš rikiuotės, kad būtų užkirsta galimybė pumpuoti naftą ir vykdyti kontrabandinę žaliavos prekybą.
Naftininkai pateikė išsamius atsakymus, taip pat suteikė tikslias „Islamo valstybės“ kontroliuojamų naftos infrastruktūros objektų koordinates“, – pranešė „Novaja gazeta“.
Neturi pinigų ambicijoms
Ir vis dėlto tiek Maskvos intelektualų mėgstamas interneto laikraštis Gazeta.ru, tiek vis daugiau nepriklausomų analitikų jau pastebi, kad Rusija įsivelia į labai pavojingą žaidimą.
„Bet kokia šios karinės kampanijos nesėkme pasinaudos mūsų politiniai priešininkai ir Vakaruose, ir islamo pasaulyje.
Tai reiškia, kad Rusija neturi teisės pralaimėti“, – rašoma Gazeta.ru redakcijos skiltyje.
Jei vakariečiai dabar tyli, taip tikrai nebus, jei Rusijos oro smūgių operacijos tik dar labiau įkaitins karo Sirijoje katilą.
Juk nesėkmės atveju sirai dar ryžtingiau skubės bėgti iš savo šalies. O kai kurie – jungtis prie „Islamo valstybės“.
„V.Putinas tikrai turi imperinių ambicijų, bet neturi pinigų joms įgyvendinti. Naftos kaina kažin ar grįš į ankstesnes aukštumas, o, be ginklų ir degtinės, Rusija neturi ko parduoti. Rublis triskart pigesnis nei 2008-aisiais“, – galiausiai pabrėžė Nacionalinio gynybos universiteto Vašingtone profesorius Peteris Jelcovas.
Juk Donbaso atvejis jau parodė: nors Rusija įplieksti konfliktą ar į jį įsitraukti gali per kelias valandas, palikti mūšių laukus užtrunka kur kas ilgiau.
„V.Putinas gali tiesiog persistengti – Ukraina, Sirija. XX a. pradžioje caras Nikolajus pasišovė kariauti su Japonija ir tokio nuotykio buvo per daug.
Apie sausumos kampaniją oficialiai nekalbama, bet jei ateis diena, kai Rusijos kariai iš Sirijos pradės grįžti karstuose ar nukirsdinti, išauš autokratinio V.Putino režimo pabaigos pradžia“, – mano P.Jelcovas.
