Langenhorne neskuba įsikurti net maisto produktų parduotuvės. Žaliuojančių medžių šlamesį ir čia tekančio upelio čiurlenimą nustelbia tik pravažiuojančio miesto traukinio gaudesys.
Bet ramybę sutrikdė prie kvartalo traukinių stotelės jau kuris laikas vykstantys statybų darbai. Buvusioje automobilių aikštelėje statomi gyvenamieji konteineriai.
Po mėnesio čia bus apgyvendinta 600 pabėgėlių, kuriems jau suteiktas prieglobstis Vokietijoje.
Skubios statybos ir nauji kaimynai tampa antrojo pagal dydį Vokietijos miesto kasdienybe, rašo „Lietuvos rytas“.
Pasitinka skirtingai nusiteikę
Statybų aikštelė tapo pagrindine Langenhorno rajono gyventojų pokalbių tema ir stebėjimo objektu.
Antai 80-metis senolis, dažniausiai einantis pasivaikščioti tik aplink savo namus, šįkart išsirengė į ilgesnį žygį – pasižiūrėti, kaip ir kur bus įkurdinti pabėgėliai jo kaimynystėje.
„O kur jiems dėtis?“ – „Lietuvos ryto“ paklaustas, kaip vertina situaciją dėl pabėgėlių, ir pats klausimu atsakė vyras.
„Žinote, aš pats žinau, ką reiškia netekti savo namų. Dar būdamas paauglys su savo šeima bėgau iš Silezijos (dabartinės Lenkijos. – Red.). Prieglobstį radome čia“, – pridūrė senolis ir nusuko ašarų pilnas akis.
Netoli vaikštinėjančios jauna moteris ir jos motina tikino čia įkurdintam pabėgėlių rajonui neprieštaraujančios.
„Geriau pirmiausia jų sulaukime, o tuomet vertinkime situaciją“, – pabrėžė trejų metų sūnų auginanti Christiane.
Tiesa, jos motina, į pensinį amžių jau įžengusi Sylvia prasitarė: „Man neramu tik dėl to, ar tiems žmonėms, ypač be išsilavinimo, pavyks pritapti prie vakarietiškos kultūros.
Ar jiems, pavyzdžiui, netaps problema tai, kad mūsų šalyje moterys yra lygiavertės vyrų partnerės?“
Į statybų darbų triukšmą įsipina atvažiuojančio traukinio garsai. Juo kasdien į darbą ir iš jo važinėja į ketvirtą dešimtmetį įkopusi Hanna.
„Aš turbūt esu viena iš nedaugelio vietos gyventojų, atvykstančių pabėgėlių srautą vertinančių teigiamai. Mes, vokiečiai, žinome, kad esame greičiausiai senstanti tauta Europoje.
Juk vis baiminamės, iš ko mums bus mokamos pensijos. O dabar turėsime, kas uždirba šaliai pinigų“, – atviravo moteris.
Tačiau čia pat pridūrė, kad supranta, kiek Vokietijai kainuoja atvykstantys pabėgėliai. Tad Hannai neramu, kad valstybė gali įklimpti į dideles skolas.
Galiausiai Langenhorne kelis dešimtmečius gyvenantis Matthias teigė esąs įsitikinęs, kad Vokietijos vyriausybei atėjo metas susimąstyti dėl ilgų ir painių biurokratinių labirintų.
„Atvykę pabėgėliai nori dirbti, mokytis kalbos, tačiau Vokietijos įstatymų pinklės jiems trukdo. Kuo greičiau jiems leistų dirbti, tuo naudingiau būtų pačiai šaliai“, – savo nuomone dalijosi vyras.
Įtampa mieste kyla
Šiuo metu Hamburge prieglobsčio laukia beveik 8 tūkstančiai pabėgėlių. Iš jų tik 2,5 procento liks mieste. Likusieji bus perkelti į kitus Vokietijos miestus arba sugrąžinti atgal į savo gimtąsias šalis.
Federalinės migracijos ir pabėgėlių tarnybos duomenimis, tiktai trečdalis pabėgėlių ir migrantų gauna prieglobstį šalyje.
Spėjama, kad Hamburge šiais metais prieglobstį gaus 20 tūkstančių pabėgėlių. Bet prognozės gali labai greitai kisti.
Kitiems atvykėliams, ypač iš Balkanų šalių, dažniausiai tenka grįžti į gimtinę. Anot Miesto gyventojų surašymo skyriaus atstovo Christiano Martenso, Vokietijos uostamiestyje šiuo metu daugiausia atvykusiųjų iš Albanijos, tik po albanų rikiuojasi svetimšaliai iš Sirijos, Afganistano, Eritrėjos ir Irako.
Anksčiau procedūra, per kurią nusprendžiama, ar suteikti prieglobstį į Vokietiją atvykusiam migrantui, trukdavo ištisus mėnesius. Bet dabar užtenka vos kelių valandų, kad vokiečiai įsitikintų, jog kai kurie atvykėliai neturi teisės į pabėgėlio statusą.
„Tie, kurie bėga ne nuo politinio persekiojimo ar karo, bet dėl ekonominių priežasčių, šalyje negalės pasilikti“, – rugsėjį pabrėžė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Per pirmuosius šešis šių metų mėnesius iš Vokietijos išsiųsta jau 10 tūkst. migrantų, ir procesas dar spartėja.
Procese trūksta tvarkos
Kaip ir visai šaliai, Hamburgui didelis iššūkis – kaip įmanoma greičiau surasti pabėgėliams laikinus namus.
Visus atvykėlius kol kas tenka apgyvendinti tuščiuose pastatuose, angaruose, gyvenamuosiuose konteineriuose ir palapinėse.
Bet ne viskas klojasi kaip sviestu patepta. Trūksta ne tik vietų, bet ir lovų, personalo ir tiesiog organizuotumo. Antai praėjusią savaitę iš parodų centro salės, įsikūrusios Hamburgo centre, į tuščias buvusio statybinių prekių prekybos centro patalpas buvo perkelta apie 800 pabėgėlių.
Tačiau viskas baigėsi didelio pabėgėlių būrio bado streiku. Trūko lovų, salės nebuvo atskirtos, o ir patalpos nebuvo išvalytos – tokius priekaištus žėrė naujieji tuščių patalpų gyventojai.
Ilga kelionė iš Afganistano
Viename iš 26 laikinųjų pabėgėlių priėmimo punktų Hamburge prieglobstį rado Mohammadas Akmolas Khanas. Didžiąją savo kelionės dalį jis įveikė pėsčiomis.
Jo kelionė iš Afganistano į Vokietiją truko net 55 dienas, o sprendimą palikti savo namus 24 metų jaunuolis turėjo priimti žaibiškai. Į namus atėję pažįstami įspėjo: „Tavo gyvybei gresia pavojus.“
„Tik todėl, kad dirbau vertėju vokiečių kariams, mane palaikė Afganistano ir islamo išdaviku“, – pasakojo M.A.Khanas.
Savo daiktus jis susikrovė per valandą ir atsisveikino su šeima.
Afganistane liko du paaugliai broliai, pradinę klasę lankanti sesuo ir tėvai. Jie sūnui į kelionę įdėjo visas savo santaupas. Žygiui į Vokietiją M.A.Khanui prireikė net 14 tūkstančių JAV dolerių.
Gerai angliškai kalbantis sportiško sudėjimo afganistanietis gimtojoje šalyje dirbo su užsienio kariais, padėdamas jiems susikalbėti su vietos gyventojais.
Laisvalaikiu bokso ringe ištreniruota ištvermė ilgoje kelionėje pravertė. Maršrutas driekėsi per Iraną, Turkiją, Bulgariją, Serbiją, Vengriją ir Austriją.
Kaip pasakojo M.A.Khanas, jam teko padėti nešti vaikus ar kitų keliautojų kuprines: „O prie Vengrijos sienos brovėmės pro policininkų sudarytą sieną.
Žinojome, kad kelio atgal į namus nėra. Mums reikėjo patekti į Europą.“
Vieni jo bendrakeleiviai liko Budapešte, kiti – Vienoje. Bet Mohammadas norėjo į Hamburgą – jis labiausiai norėtų pasilikti būtent šiame mieste.
„Noriu išmokti vokiečių kalbą, studijuoti ir čia susikurti savo antrus saugius namus“, – dalijosi savo troškimais jaunuolis.
Miestiečių iniciatyvos
Kol miesto valdžia rūpinasi, kur sutalpinti nemažėjantį pabėgėlių srautą, miestiečiai rūpinasi tuo, ko nespėja valdininkai. Jų iniciatyva viena parodų salė tapo drabužių priėmimo punktu.
„Kuo galiu jums padėti?“ – prie informacijos langelio kasdien klausia savo pagalbą siūlantys hamburgiečiai. Be įsipareigojimų, tiek, kiek kiekvienas gali.
„Nelygu diena, pagalbą siūlo nuo 500 iki 1200 žmonių“, – teigė šią iniciatyvą su dviem draugėmis pradėjusi Simone Herrmann.
42 metų moteris pati nesitikėjo, kad sutrauks tūkstantinį savanorių būrį.
Hamburgietė prisipažino, kad tokiu miestiečių noru padėti naudojasi suprasdama, jog ši euforija vieną dieną gali ir praeiti.
Tačiau ji įsitikinusi: labiausiai motyvuoti savanoriai tikrai pasiliks.
Tik už salės nuomą moka miesto valdžia. Visa kita laikosi ant savanorių pečių ir geros vietos žmonių valios: nuo maišais vežamų drabužių iki pagalbininkų kraunant suaukotą maistą.
Futbolo aikštės dydžio parodų salė dabar lyg didelis skruzdėlynas. Kas rūšiuoja, kas skaičiuoja, kas pakuoja, o kas krauna supakuotas dėžes į sunkvežimį.
Dvi turkų kilmės 15-metės čia iš pradžių apsilankė su savo klase, bet praėjusį šeštadienį trims valandoms jau atėjo savo noru.
„Mes su pabėgėliais susiduriame kasdien. Mūsų mokykloje jie mokosi vokiečių kalbos. Atėjome, nes norime padėti“, – viena kitai pritardamos pasakojo mokinės, atvykusios iš tolimos miesto dalies.
Šalia jų vaikiškus drabužius rūšiuojanti penkiasdešimtmetė tik šypsojosi: „Seniai laikiau rankose vaikiškus drabužėlius. Gera proga prisiminti.“
Iš informacijos punkto prie 26 metų Loucios priėjo dar vienas atsiųstas savanoris – 38-erių Michaelis, kuris iškart suskubo informuoti: „Aš čia ne pirmą kartą. Žinau, kaip viskas veikia.“
„Šaunu, tada prašom – šiuo metu nėra kam skaičiuoti surūšiuotų drabužių“, – užduotį savanoriui entuziastingai paskyrė jauna moteris.
Loucia – viena pagrindinių drabužių priėmimo punkto savanorių, ji derina pagalbininkų darbą.
„Nekenčiu žmonių, kurie sako: „Aš ne rasistas, bet...“ Negaliu pakęsti, kai žmonės sako, kad ši šalis priklauso tik jiems. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus gali sėkmingai įsitvirtinti bet kurioje pasaulio šalyje“, – aiškino jauna moteris.
Į parodų salę dabar ji vyksta kasdien po darbo. Ji žino, dėl ko aukoja savo laisvalaikį: „Kai išgirdau pabėgėlių istorijų, noras padėti tik dar labiau sustiprėjo.“
Hamburgietė džiaugiasi matydama, kad savo laiką būtinai pagalbai skiria labai skirtingi žmonės: nuo pensininkų iki jaunų mamų su vaikais.
Plojimai traukinių stotyje
Hamburgo traukinių stotyje jau daugiau nei mėnesį veikia pabėgėliams skirtas informacijos centras. Po laiptais pastatytas stalas, šalia – nešiojamosios informacinės lentos. Ant jų angliškai ir kitomis kalbomis parašyta – „Sveiki atvykę“.
Būtent šioje vietoje – traukinių stotyje – atvykėliams į pagalbą daugiausia skuba savanoriai, kalbantys arabiškai ir persiškai.
Ant antklodžių, ištiestų ant grindų, susėdusios šeimos su vaikais, jauni vyrai. Ne visiems Hamburgas – kelionės tikslas. Kai kurie nori keliauti į Švediją ar į kitus Vokietijos miestus.
Belaukiant kito traukinio ryškiomis liemenėmis vilkintys savanoriai dalija pabėgėliams vandenį ir sumuštinius. Juos irgi ruošia savanoriai stoties teritorijoje pastatytoje palapinėje. Darbas čia vyksta visą parą.
„Iš pradžių buvome aštuoniese, – pasakojo improvizuotą informacijos centrą įkūręs 25 metų Dominikas. – Be jokio konkretaus plano, tiesiog norėjome padėti susigaudyti atvykstantiems pabėgėliams. Šiuo metu kasdien prie mūsų prisijungia apie šimtą žmonių, jie prisideda, kaip gali.“
Jauno vyro rankose – lapas su atvykstančių traukinių grafiku.
Daugiausia jų atkeliauja iš pietų: Miuncheno, Ciuricho Šveicarijoje.
Laikrodis tuoj muš vidurnaktį. Vaikinas sulauks dar vieno traukinio, nurodys savanoriams, ką daryti, ir perduos permainą kitiems.
Informacijos punktas dirba be pertraukų, nes traukiniai į Hamburgą ir iš jo važinėja visą parą.
Iš jų, spėjama, dar ilgą laiką lips gausūs prieglobsčio ieškančių pabėgėlių ir migrantų būriai.
