Vieno talentingiausių, žymiausių ir įtakingiausių visų laikų klasikinės muzikos kompozitorių Wolfgango Amadeuso Mozarto (1756–1791) gimtasis miestas Zalcburgas įsikūręs pasienyje su Vokietija. Daugumai migrantų tai jau yra paskutinė stotelė prieš atsiduriant išsvajotoje šalyje. Dauguma pabėgėlių pasilieka būtent Vokietijoje ir tik labai nedaug jų traukia toliau – dažniausiai į Švediją.
Nors kasdien į Zalcburgą atvyksta šimtai, o gal net tūkstančiai migrantų, siekiančių bet kokia kaina patekti į Vokietiją, miesto gatvėse jų nematyti labai daug. Skirtingai nuo Graikijai priklausančios Lesbo salos, kurią keliaudami į Europą migrantai pasiekia pirmiausia ir kurioje tvyro švelnus chaosas, Zalcburge jau vyrauja tvarka. Gatvėse miegančių žmonių čia neišvysi.
„Jie laisvi žmonės. Gali laisvai išeiti į gatvę, gali laisvai visur vaikščioti. Bet jei norės patekti į Vokietiją, vis tiek turės grįžti čia, nes sieną kirsti galima tik organizuotai ir laikantis čia nustatytos tvarkos bei galiojančių taisyklių“, – sako Zalcburgo miesto atstovė, aprodanti senuose sandėliuose ir buvusiuose garažuose migrantams įrengtą laikiną prieglobsčio centrą.
Nuo jo iki Vokietijos sienos – vos 2–3 kilometrai. Tačiau kiekvienas čia atsidūręs pabėgėlis žino, kad Vokietija pasienyje su Austrija atnaujino sienų kontrolę. Tad savarankiškai patekti į svajonių šalį jiems nepavyks.
Talibanas atsiuntė žinutę – būsi nužudytas
Dauguma migrantų, atvykstančių į Zalcburgą, miestą pasiekia traukiniais. Dar stotyje juos pasitinka pasitinka savanoriai ir miesto paskirti atstovai. Atvykėliai iš karto nukreipiami į laikiną pabėgėlių stovyklą, įrengtą greta stoties esančiuose garažuose.
Tokio pabėgėlių antplūdžio, koks šiuo metu krečia Europą, nesitikėjo niekas. Tad patalpų tūkstančiams pro miestą keliaujančių žmonių teko ieškoti paskubomis. Buvo pasirinktos dideles erdves turinčios nenaudojamos arba mažai naudojamos patalpos – garažai, sandėliai, buvę fabrikai ar net bankrutavę prekybos centrai.
Kurį laiką praleidę garažuose prie stoties, migrantai miesto skirtais autobusais organizuotai atvežami į laikiną centrą, esantį visai greta sienos su Vokietija.
„Čia gerai. Turim ir lovas, ir stogą virš galvos, ir valgyti gaunam. Tikrai negalima lyginti su tuo, kas buvo kažkur Bulgarijoje, per kurią keliavau. Čia man tikrai gerai“, – sako iš Afganistano į Vokietiją keliaujantis vyras.
Jis tvirtina, kad šešerius metus tarnavo nacionalinėje Afganistano armijoje Kabule. Ir būtent dėl to sulaukęs Talibano keršto: „Jie nužudė mano tėvus ir mano brolį. Jie man perdavė, kad nužudys ir mane todėl, kad aš tarnauju armijoje. Todėl ir pabėgau“, – angliškai pasakojo vyras.
Nesvarbu, kurioje šalyje apsistoti
Migrantų minioje sutikti angliškai kalbančių Afganistano gyventojų – didelė retenybė. Angliškai dažniausiai kalba tik sirai. Tačiau Zalcburgo pakraštyje įkurtame laikiname pabėgėlių centre yra ir dar vienas sklandžia anglų kalba savo istoriją pasakojantis žmogus iš Afganistano: „Mano vardas – Shamsas Rahmanas es Sadatas. Man 29-eri, turiu vieną žmoną ir du vaikus. Pabėgau iš Kabulo, nes Talibanas man perdavė žinutę – būsiu nužudytas.“
Vyras, kaip pats sako, mokantis net penkias kalbas, pasakoja kurį laiką Helmando provincijoje dirbęs su kariškiais – JAV jūrų pėstininkų korpuso kariais ir britų armija. Sąjungininkų pajėgoms traukiantis iš Afganistano, jis grįžo į Kabulą ir pradėjo savo verslą. O prieš porą mėnesių gavo talibų įspėjimą, kad dėl darbo Helmande jam paskelbtas mirties nuosprendis.
„Todėl ir pabėgau. Pakeičiau namus, perkėliau ten savo šeimą ir pabėgau. Jaučiu, kad šeima nėra saugi, todėl noriu kuo greičiau ją atsigabenti pas save. Ieškau šalies, kuri sutiktų priimti ne tik mane, bet ir mano šeimą. Mano dukrai – vos du mėnesiai. Tai buvo viena priežasčių, kodėl šeimos nepasiėmiau kartu. Kelionė per daug pavojinga. Iš Turkijos į Graikiją kėliausi kartu su dar 99 žmonėmis, ir mes nė vienas nebuvome tikri, kad mums pasiseks, kad liksime gyvi“, – sako afganas.
Į Turkiją iš Kabulo vyras atskrido lėktuvu. Patekęs į Graikiją, per Europą jis keliavo autobusais, traukiniais ir net taksi. Jis tvirtina, kad nors dabar keliauja į Vokietiją, iš tiesų jam nėra svarbu, kurioje šalyje apsistoti – Vokietijoje, Austrijos, Švedijoje ar Lenkijoje.
„Mano tikslas – apsistoti toje šalyje, kuri suteiks man leidimą gyventi, o gal net ir pilietybę. Ieškau šalies, kurioje gyvendamas pats, galėčiau atsigabenti ir savo šeimą. Ieškau saugumo mums visiems. Nes Afganistane prieš penkerius metus tikrai buvo saugiau. Tada ten siautėjo tik Talibanas. Dabar priviso daugybė kitų visokio plauko fanatikų. Niekada negali žinoti, kas yra kas ir ką galvoja. Niekada negali žinoti, su kuo turi reikalų.
Keliauju su seserimi, jos vyru ir dviem draugais. Sutikome daugybę žmonių iš Afganistano. Jie visi bėga iš pavojingų Afganistano rajonų, tokių kaip Gazni, Kandaharas ir kitų, kur nėra saugu. Tai žmonės, kurie anksčiau dirbo su užsienio kariais ar užsienio organizacijomis. Dabar jiems gresia pavojus, jei talibai sužino, kas jie tokie. Tie žmonės žudomi, todėl jie ir bėga iš Afganistano“, – sako vyras.
Kelionė šeimai kainavo 17 tūkst. dolerių
Nuo talibų sprunkantis afganas savo istoriją pasakojo vos už kelių kilometrų nuo Vokietijos sienos esančiame laikiname pabėgėlių centre. Čia migrantai praleidžia dieną ar dvi, o vėliau autobusais atvežami į buvusios muitinės teritoriją. Iš čia jau matyti Vokietija. Kairėje – pėsčiųjų tiltas per upę, kuriuo į abi puses važiuoja dviratininkai, jis apjuostas laikina tvora, tolumoje matyti vokiečių policijos autobusiukai.
Virš galvos ratus suka sraigtasparnis, tačiau į jį niekas nekreipia dėmesio. Austrų savanoriai, vilkintys ryškiomis liemenėmis, rikiuoja grupelę migrantų. Savanoriams padeda ir Austrijos kariai. Kai kurie migrantai laukia čia pat esančioje laikinoje pavėsinėje. Tai žmonės, jau netrukus pasieksiantys savo svajonę – Vokietiją.
„Žinote, mes nesame laimingi, kad teko išvykti. Vokietijoje neužsiliksime. Keliausime į Švediją, kur turime giminių. Gali būti, kad giminės mūsų net atvažiuos pasiimti iš Vokietijos“, – sako 19-metė Sandra Shneker, eilės kirsti sieną laukianti kartu su tėvais, broliu ir jaunesne seserimi.
Mergina pasakoja, kad jų šeima yra krikščionys iš Damasko. Pati ji studijavo Damasko universitete elektroniką ir ryšių inžineriją. Sako, kad iš Sirijos išvykti šeima labai nenorėjo. Bet karas priartėjo prie pat namų.
„Išvykome, nes norime gyventi. Kaip krikščionys mes Sirijoje nejautėme jokių nepatogumų. Su mumis visi elgėsi gerai, neturėjome jokių problemų. Girdėjome, kad kitur krikščionys buvo žudomi. Tačiau mes gyvenome ramiai, turėjau daug gerų draugų universitete, buvau tikrai labai laiminga. Dabar universitetas virtęs griuvėsiais, žūsta žmonės. Dėl to ir išvykome, nes norime gyventi“, – pasakoja mergina.
Šeima pirmiausia išskrido į Libaną, iš ten keliavo į Turkiją, pasiekė Graikiją, vėliau – Vengriją. Galiausiai atsidūrė Austrijoje, pasienyje su Vokietija. Kelionė truko 20 dienų ir šeimai kainavo net 17 tūkst. dolerių.
„Aš nenoriu į Švediją. Ten viskas kitaip nei Sirijoje. Myliu savo šalį ir noriu ten gyventi. Bet tai šiuo metu nesaugu. Mes privalome gyventi, dėl to ir išvykome. Esame labai išvargę. Žinote, gyvenimas palapinėse nėra labai patogus. Tikiuosi, kad jau greitai viskas baigsis. Gal mums pavyks įsitvirtinti Švedijoje, gal man pavyks toliau studijuoti, o tėvai susiras darbą. Bet aš tikrai ilgėsiuosi savo šalies“, – sako Sandra.
Vokiečiai ieško žmonių kontrabandininkų
Austrijos ir Vokietijos sieną migrantai kerta nedidelėmis grupelėmis po dešimt žmonių. Pėsčiųjų tilto viduryje juos pasitinka vokiečių policininkai. Vorele išsirikiavusių žmonių grupė palydima į upės pakrantėje stovinčią palapinę.
„Pirmas darbas, kurį atlieka federalinė policija jiems įžengus į Vokietiją, tai patikrina jų asmeninius daiktus. Visi peiliai, net skutimosi peiliukai, visi daiktai, kurie gali kelti grėsmę saugumui, yra paimami“, – sako Vokietijos federalinės policijos atstovas Manfredas Ludwigas.
Pasak pareigūno, per valandą vien šioje vietoje greta nedidelio Freilasingo miestelio Bavarijos pietryčiuose vokiečiai pasitinka ir priima apie 30 migrantų. Nors Austrijos pusėje yra susikaupę gana nemažai migrantų, tačiau dėl privalomų procedūrų vokiečiai čia spėja priimti tik per 700 žmonių. Panaši padėtis visame Vokietijos ir Austrijos pasienyje.
„Tik atvykus naujai grupei žmonių, mes skubiai paimame pirštų atspaudus, palyginame juos su duomenų bazėmis. Taip stengiamės nustatyti, ar asmuo nėra ieškomas. Taip pat pagal pirštų atspaudus patikriname, ar jis Vokietijoje nesiprašė prieglobsčio anksčiau. Paskui atliekame medicininę apžiūrą. Mums padeda medikai iš Freilasingo. Galiausiai juos fotografuojame, nuotraukas taip pat sulyginame su jų turimų kelionės dokumentų nuotraukomis ir savo duomenų bazėmis“, – apie privalomas procedūras pasakoja M.Ludwigas.
Jis mosteli ranka į greta esantį tiltą, ant kurio irgi įrengti patikros postai. Sako, kad patyrę policijos pareigūnai stabdo ir tikrina ne visus automobilius, o tik tuos, kurie kelia įtarimų.
„Ieškome žmonių kontrabandininkų. Turime užtikrinti, kad nė vienas migrantas nelegaliai nepatektų į Vokietiją. Egzistuoja tvarka, pagal kurią jie gali kirsti sieną. Jie negali į Vokietiją atvykti tiesiog šiaip pakeleivingais automobiliais. Todėl mašinos čia ir tikrinamos. Dažniausiai stabdomi ir tikrinami mikroautobusai ir vilkikai. Ir, žinote, nuolat kažką surandame. Štai visai neseniai per vieną dieną buvo užregistruoti net aštuoni atvejai, kai kažkas per sieną nelegaliai gabeno migrantus“, – pasakoja pareigūnas.
Migrantai daug problemų nekelia, o mušeikas grąžina austrams
Užtikrinti sienų kontrolei su Austrija Vokietija metė didžiules policijos pajėgas. Vien į pagalbą greta Freilasingo iki šiol dirbusiems penkiems šimtams Federalinės policijos pareigūnų iš visos šalies buvo komandiruota dar 800. Ir tai neskaičiuojant čia nuolat dirbančių Bavarijos žemės policijos pareigūnų.
Automobilių patikros postas įrengtas ir greitkelyje, vedančiame į Miuncheną, o ant pėsčiųjų tilto pasienyje budintys pareigūnai atrodo nuobodžiaujantys. Pro šalį einančių ar dviračiais važiuojančių žmonių jie netikina. Tačiau vos tik ant tilto pasirodo du tamsaus gymio vyrai, policininkai pagyvėja.
Užtvėrę kelią pareigūnai paprašė parodyti dokumentus. Paaiškėjus, jog vyrai dokumentų neturi, o ir susikalbėti su jais sudėtinga, abejonių neliko. Du migrantai savarankiškai bandė patekti į Vokietiją. Policininkai griežtai, bet mandagiai liepė vyrams grįžti į Austriją. Tvarka yra tvarka. Sieną kirsti jiems galima tik pagal čia galiojančias taisykles.
„Iš viso ši situacija su migrantais gal ir nėra labai tragiška. Jokio didelio blogio nenutiks. Kol kas problema yra šiek tiek smukusios vietinio verslo pajamos. Aplinkiniai viešbučiai užimti komandiruotų pareigūnų. Viešbučiams tai nėra blogai. Tačiau kavinės ir restoranai jau skundžiasi. Turistų sumažėjo, o mes valgyti nusiperkame parduotuvėse. Maitinimo įstaigų apyvarta nusmuko. Kai kam – net ir 70 proc. Bet visi tikisi, kad tai laikina.
Tuo tarpu patys čia atvykę migrantai didelių problemų mums nekelia. Nusikalstamumas nepadidėjo, viešosios tvarkos pažeidimų irgi nedaug. Prieš kelias dienas laikiname apgyvendinimo centre jie buvo pradėję kažką skanduoti, bet mūsų pareigūnai gražiai juos nuramino. O prieš porą dienų du migrantai susimušė. Mūsų austrų kolegos padėjo išspręsti problemą, abu mušeikas pasiėmė atgal pas save, ir manau, kad toliau jų konfliktas bus sprendžiamas Austrijoje. Štai ir visos problemos, kurias pastaruoju metu turėjom“, – sako pareigūnas M.Ludwigas.
Pareigūnų patikrinti ir suregistruoti migrantai iš palapinės upės pakrantėje policijos autobusu vežami į laikiną migrantų centrą, įrengtą Freilasingo pakraštyje esančiame buvusiame baldų fabrike. Čia jie praleidžia dieną ar dvi. Vėliau specialiais traukiniais gabenami į pabėgėlių registracijos centrus Dortmunde, Diuseldorfe, Kelne ar Berlyne.
Kas vyksta migrantams atsidūrus pabėgėlių centruose? Su kokiomis problemomis susiduria savarankiškai Vokietiją pasiekę migrantai? Ir kaip Vokietijai sekasi integruoti tūkstančius šalį užplūdusių pabėgėlių? Visą tai kituose lrytas.lt rašiniuose ir „Lietuvos ryto“ televizijos reportažuose. „Lietuvos ryto“ televizijos reportažus apie migrantų krizę iš Vokietijos žiūrėkite kiekvieną vakarą laidoje „Reporteris“ 18 val. ir 22 val. 30 min.
