Sistema iro ir ryškiausias šio fakto įrodymas buvo tai, kad ja ėmė nepasitikėti tie, kurie jos vaisiais ir naudojosi – nomenklatūros atstovai.
Itin privilegijuotas kaimynas
Maskvoje ne kartą įsitikinau, kad karščiausiai ir nuoširdžiausiai sovietinį režimą gina, visas jo avantiūras, net ir karą Afganistane, teisina, ne iš privilegijuotųjų sluoksnių kilę aspirantai, o vadinamieji „biedniokai“, šiaip taip prasimušę į MVU aspirantūrą, tuo be galo didžiavęsi ir jautęsi labai dėkingi valdžiai, kad jiems suteikė šią galimybę.
Vieną aukšto rango sovietinio veikėjo sūnų turėjau galimybę gerai pažinti. Jis tapo mano kaimynu, kai aš trečius metus gyvenau Maskvoje, bet pats buvo ką tik priimtas į aspirantūrą. Pasisakė esąs Leonidas iš Moldovos, bet ne moldavas, o rusas.
Iškart nustebau, kaip jis galėjo gauti atskirą kambarį centrinių rūmų bendrabutyje, kai tai buvo tik ne mažiau nei metus pastudijavusių aspirantų privilegija, bet pamaniau, kad gal, kaip ir aš, įsigudrino užsiimti kokia panašia į sienlaikraščio leidybą veikla.
Krito į akis, kad mano naujasis kaimynas buvo labai gerai apsirengęs. Atsikėlė jis žiemą, vilkėjo puikios kokybės avikailių paltą, žieminė kepurė buvo tokia, kokios parduotuvėse tais laikais negalėjai aptikti. Ir laikėsi jis neįprastai oriai MVU aspirantų aplinkai -- čia vyravo familiarus bendravimo tonas, jau pirmą pažinties dieną plekšnodavo vieni kitiems per petį ir kviesdavo draugystę sustiprinti išlenkiant taurelę.
Leonidas buvo kitoks – kurį laiką bendravo tarsi per atstumą. Pamažu su juo geriau susipažįstant, pajutau, kad jis visiškai abejingas ideologiniams dalykams, vengė kalbėti politinėmis temomis, bet domėjosi literatūra, menais ir dekano J.Zasurskio vadovaujamoje katedroje rašė disertaciją apie vieno XIX amžiaus švedų rašytojo kūrybą.
Vėliau jis man prisipažino, kad nudžiugo sužinojęs, jog aš -- iš Lietuvos. Pasidomėjau, kodėl? Atsakė: „Todėl, kad supratau -- kaimynas nebus sovietinis idiotas“.
Mano naujo pažįstamo pomėgiai buvo aiškiai vakarietiški. Tai dar nebuvo didelė retenybė Maskvoje, bet kai jis prasitarė, kad yra lankęsis Suomijoje ir Švedijoje ir ypač pastarąja šalimi neslėpė susižavėjimo, gerokai nustebau -- net į socialistinio lagerio užsienį nebuvo paprasta nuvykti, o čia -- kapitalistinis pasaulis.
Suprantama, draskė smalsumas, kaip jam tai pavyko, bet jis nesiėmė girtis, kažkaip išsisuko nuo atsakymo, o prisispyrus kamantinėti nebuvo patogu. Nepasakojo ir kas jo tėvai, nors taip pat buvo smalsu sužinoti. Tik kartą Leonidas kukliai prasitarė: tėvas -- partinis darbuotojas.
Atėjo žiemos atostogos ir, kaip buvau įpratęs, ketinau savaitei grįžti namo. Tai išgirdęs, Leonidas netikėtai pasiūlė: „Ar negalėčiau ir aš kartu važiuoti, man labai patinka „Pribaltika“, o Lietuvoje dar nesu buvęs. Manimi rūpintis nereikės, rasiu, kur gyventi, tik sudaryk draugiją“.
Pamėginau atsargiai jį perspėti, kad Vilniuje nelengva rasti vietą viešbutyje, kaip ir daug kas, jos deficitinės, o jis tik nukirto: „Žinau, bet nesirūpink“.
Staigmenos prasidėjo tik atvykus į Vilnių dar geležinkelio stotyje. Kai ketinau pasukti prie taksi stotelės, Leonidas pareiškė, kad mūsų turėtų laukti automobilis.
Netekau žado. Iš tiesų prie stoties stovėjo juoda „Volga“. Nuvykome į tuomet kompartijos centro komitetui priklaususį viešbutį prie dabartinio Žaliojo tilto, kur Leonidui, pasirodo, buvo užsakytas kambarys. Tačiau aplinka jam ten ne itin patiko, pasiteiravo, kokie yra geresni viešbučiai. Pasakiau, kad labai prestižinė „Draugystė“. Kitą dieną jis persikėlė į „Draugystę“.
Supratau, kad Leonidas gali kažkam Vilniuje paskambinti ir jam atsiveria visos durys.
Staigmenos tęsėsi. Tuo metu Eimuntas Nekrošius Jaunimo teatre jau buvo pastatęs „Kvadratą“, spektaklis rodytas ir vieną mūsų viešnagės Vilniuje dienų, bet gauti bilietų nebuvo jokios vilties.
„Nesirūpink“, – vėl man tarė Leonidas, kai jam papasakojau, koks puikus šis spektaklis ir kaip gaila, kad nepavyks patekti. Kitą rytą jis iš viešbučio administratoriaus pasiėmė voką su bilietais pačiose geriausiose vietose.
Kai vieną dieną sutarus važiuoti į Trakus, Leonidas pasitiko mane prie viešbučio, vėl stovėdamas šalia juodos „Volgos“, kurios vairuotojas jam tarnavo gerą pusdienį ir kantriai laukė automobilyje, kol mes apžiūrinėjome pilį, valgėme kibininėje, neištvėriau ir tiesiai paklausiau: „Kur dirba tavo tėvas?“.
– Moldavijos kompartijos centro komitete, – išgirdau lakonišką atsakymą.
– Ir kuo gi?
– Antruoju sekretoriumi, – kukliai paaiškino svečias.
Grįžus į Maskvą, mano kaimynas jau nebeslėpė savo privilegijų. Jam nuolat į bendrabutį automobiliu iš Moldavijos atstovybės (visos sovietinės respublikos Maskvoje turėjo tokias įstaigas) dėžėmis būdavo atvežami maisto produktai, kuriuos sovietiniai žmonės regėdavo nebent sapnuose: visokiausi egzotiniai vaisiai, šveicariški konservuoti kumpiai, suomiškas alus ir tuo metu labai populiarūs, bet didžiai deficitiniai suomių likeriai.
Leonido tikrai negalėjai vadinti šykščiu – jis dosniai vaišindavo ir mane, bet, tiesa, daugiau nieko iš bendrabučio nekviesdavo į svečius. Matyt, buvo įpratintas nebadyti sovietinei liaudžiai akių savo plačiomis galimybėmis.
Netrukus išgirdau pritrenkiančią žinią. Pagyvenęs bendrabutyje vos tris ar keturis mėnesius, Leonidas man pranešė, kad išsikelia į jam skirtą butą, tik prašė niekam neprasitarti. Jau daug žinojau apie sovietinės nomenklatūros privilegijas, bet tai smarkiai nustebino.
Juk iš kitų miestų atvykę aspirantai versdavosi per galvą, kad bent kaip nors prisiregistruotų Maskvoje, o apie butą niekas negalėjo nė pasvajoti. Čia gi – ne tik registracija, bet ir vienam asmeniui – dviejų kambarių butas miesto centre, XIX amžiaus pabaigos pirklių rajone Sretenkoje.
Nomenklatūra sau daug leido
Nenutrūko bendravimas su Leonidu ir jam išsikėlus į savo butą sename tvarkingame name, puikiai įrengtą, aukštomis lubomis.
Jis ėmė pasitikėti manimi, sykį net davė paskaityti į rusų kalbą išverstą G.Orwello romaną „1984-ieji“, beje, išleistą ne užsienyje ar pogrindžio savilaidoje, o pažymėtą grifu „Tarnybiniam naudojimui“. Kai ką iš draudžiamos literatūros ir aš esu jam davęs paskaityti.
Beje, su G.Orwellu susietas ir dar vienas anų laikų Maskvos atmosferą padedantis suprasti prisiminimas.
Jau trečiaisiais aspirantūros metais nežinia kodėl buvo sumanyta net ir mus, senbuvius, pasiųsti trims dienoms talkai į MVU darbuotojų vaikams skirtos pionierių stovyklos statybas, nors net ir į kolūkius kasti bulvių aspirantų nesiųsdavo, tik studentus.
Idėja buvo visiškai absurdiška jau vien todėl, kad mus autobusu kasdien veždavo kažkur į Pamaskvį, o kelionė net ir anuomet užkimštomis Maskvos gatvėmis trukdavo daugiau kaip valandą, grįžtant piko metu dar ilgiau -- ir pusantros.
Mus parvežti iki fakulteto vairuotojas stengdavosi dar prieš penktą vakaro, o išvykdavome, kol tingiai susirinkdavo visa aspirantų draugija, ne anksčiau kaip dešimtą ryto.
Be to, iš darbo laiko reikėtų išskaičiuoti daugiau nei valandą pietums ir po 20 minučių keliolikai parūkimo pertraukėlių, kuriomis mėgavosi ir nerūkantys.
Vadinasi, realiai buvo dirbama vos 2-3 valandas, nors darbu ir tą laiką galėjai vadinti daugiau teoriškai -- pamenu, kad būrys aspirantų, pasiramsčiuodami į kastuvus, nepaliaujamai plepėdami kasinėjo kažkokį griovį, kurį kaip estafetę po trijų dienų perdavė kitų fakultetų kolegoms. Savaime suprantama, MVU sąnaudos mūsų kelionei ir nemokamiems, nors ir abejotiniems pietums, bent kelis kartus turėjo viršyti nuveiktų darbų vertę.
Tiesą sakant, absurdas nieko nestebino, su juo buvau susitaikęs nuo vaikystės, tad nusprendžiau bent kelionei skirtą laiką praleisti prasmingai -- skaityti kokį nors išmintingą tekstą.
Lyg tyčia neseniai iš bendrabučio draugų vokiečių buvau gavęs dovanų G.Orwello „Gyvulių ūkį“ originalo – anglų – kalba. Jau buvau šią alegoriją pradėjęs skaityti, įsitikinau, kad tai tik švelnus padų kutenimas palyginti su kiek anksčiau perskaitytu romanu „1984-ieji“, todėl pamaniau, kad nebus pavojinga pasiimti knygelę į kelionę autobusu, tik žinoma, aplenkiau jos viršelius laikraščiu „Pravda“.
Jaučiausi saugiai dar ir todėl, kad dauguma aspirantų labai prastai mokėjo anglų kalbą, tiesą sakant, beveik visai jos nemokėjo, net jei ir buvo mokęsi vidurinėje mokykloje, vėliau universitete ir aspirantūroje, be to, labai mažai tikėtina, kad kas nors iš jų būtų iš viso ką nors girdėję apie G.Orwellą.
Ramiai įsitaisiau autobuso gale. Prie manęs prisėdo anksčiau nepažįstamas aspirantas. Susipažinome, apsikeitėme keliais sakiniais. Autobusui pajudėjus, abu išsitraukėme savo skaitymus. Staiga pajutau, kad kaimynas nesiliauja per petį žvilgčioti į mano knygelę. Pasidarė kiek nejauku, nuleidau užverstą tekstą ant kelių, o jis šyptelėjęs tarė: „Oho! „Animals Farm“ -- puikus pasirinkimas!“.
Teliko pritarti. Tuomet išgirdau klausimą, ar neteko skaityti „1984-ieji“.
Neištvėriau nepasipuikavęs ir atsakiau teigiamai. Tačiau į išsamesnį pokalbį nei apie G.Orwello knygas, nei apie politiką nesileidome, tik sužinojau, kad mano naujasis pažįstamas – užsienio literatūros katedros aspirantas ir jo disertacijos vadovas – pats dekanas J.Zasurskis.
Suprantama, pasiteiravau toje pačioje katedroje studijavusio Leonido, kas šis jaunuolis. Pasirodo, jis -- iš diplomatų šeimos, prieš aspirantūrą baigė ne žurnalistiką, o itin prestižinį Užsienio kalbų institutą, kuris rengė specialistus tiek diplomatiniam, tiek agentūriniam darbui užsienyje, puikiai mokėjo ne vien anglų, bet ir prancūzų kalbą.
Dar kartą galėjau įsitikinti, kad visomis privilegijomis besinaudojusios sovietinės nomenklatūros atžalos daug dažniau užsikrėtusios vakarietiška dvasia nei prasimušti svajojančios provincijos vargo pelės.
Žinoma, jie nebuvo jokie disidentai, mielai naudojosi sistemos teikiamomis gėrybėmis, nors kartu iš aukšto, kaip patricijai į plebėjus, žvelgė į karštai režimu tikėjusius savo bendrapiliečius.
Gerai mano pažintas Leonidas buvo akivaizdžiausias tokios pasaulėjautos pavyzdys.
Mūsų bendravimas kurį laiką tęsėsi ir po aspirantūros. Leonidas dar kelis sykius lankėsi pamėgtoje Lietuvoje. Atėjus M.Gorbačiovo „perestrojkos“ laikams, jo tėvas buvo atleistas iš Moldavijos vieno svarbiausių partinių postų, bet tapo diplomatu -- buvo paskirtas Sovietų Sąjungos ambasadoriumi Madagaskare.
Beje, tuo pat metu iš Lietuvos ambasadoriauti į Mozambiką buvo išsiųstas ir mūsiškis „gubernatorius“ Nikolajus Dybenka.
Tėvus aplankęs Leonidas šaipėsi, kad jo bočiams labiau pasisekė, nes Mozambike vyko pilietinis karas ir klimatas labai karštas, o Madagaskaras – visiškai rami ir dėl jūros poveikio karčių nealinama sala, nieko ten veikti nereikia, tik sėdėti po palme ir mėgautis ambasadoriaus gyvenimo malonumais, kai valgį ruošia asmeninė virėja, visur nuveža du vairuotojai su „mercedesais“.
Tačiau atėjus B.Jelcinui, Leonido tėvas jau buvo išsiųstas namo į pensiją ir esą netekęs posto, nors ir gavo didžiulį butą pačiame Maskvos centre, iškart paniro į depresiją.
Supratau, kad ir pačiam Leonidui buvo visiškai ne prie širdies tai, kas vyko Rusijoje B.Jelcino laikais. Atrodo, jį ypač žeidė sovietinės imperijos subyrėjimas, nors Lietuvos nepriklausomybei jis lyg ir nebuvo priešiškas.
Todėl tikėtina, kad Rusijos didybę atkurti siekiantis V.Putinas tokiems, atrodytų, inteligentiškiems, sovietmečiu save kone disidentais laikiusiems žmonėms nėra atgrasus, nepaisant visiškai neinteligentiško šio režimo veido.
