Šiemet Vokietija planuoja apie milijoną migrantų iš viso pasaulio. Jiems plūstant į savo svajonių šalį, girdėti kalbų, kad šis skaičius gali siekti net ir pusantro milijono. Visus šiuos žmones reikia kur nors apgyvendinti, maitinti.
M.Grunewaldas sakė, kad šiuo metu jo vadovaujamame centre gyvena 180 migrantų iš 19 šalių. Vyras atsistojo prie pasaulio žemėlapio ant sienos ir pradėjo vardyti, iš kur jie atvykę: Sirija, Iranas, Irakas, Afganistanas, Pakistanas, Moldova, Armėnija, Turkmėnistanas, Vietnamas, Somalis, Gvinėja Bisau...
„Esame pastate, kuris dar prieš metus buvo mokykla. Tais laikais, kai dar nebuvo tiek daug pabėgėlių, socialinė tarnyba surasdavo tinkamą pastatą, jį paremontuodavo, o jau tada jis būdavo pritaikomas pabėgėliams. Dabar situacija kitokia. Jau nebesvarbu, koks tai pastatas. Nes tų žmonių atvyksta labai daug.
Yra vienas dalykas, apie kurį kol kas niekas garsiai nekalba. Mes jau turime labai daug pabėgėlių iš Sirijos. Jie labai greitai gauna leidimą likti Vokietijoje. Kartais tai užtrunka vos kelias savaites. Gavę leidimą, jie čia gabenasi savo savo šeimas. Kur visiems šiems žmonėms reikės gyventi? Šiemet planuojame milijoną pabėgėlių. O ką darysime, kai jie visi atsiveš šeimas – žmoną ir tris vaikus – ir jų jau bus penki milijonai? Dabar dar niekas apie tai negalvoja“, – sakė laikino pabėgėlių apgyvendinimo centro vadovas.
Pritaikomi visi laisvi pastatai
Panaši padėtis susiklostė ir Austrijoje, kuri dažniausiai tampa paskutine migrantų stotele pakeliui į Vokietiją. Dėl migrantų antplūdžio Vokietijai laikinai atnaujinus sienų kontrolę migrantai į ją gali patekti tik organizuotai ir pagal galiojančias taisykles. Tai reiškia, kad prieš kirsdami sieną jie kelias dienas turi praleisti Austrijoje, kuri tūkstančiams žmonių laikinai apgyvendinti taip pat pradėjo naudoti tuščius pastatus.
Sporto salės, buvę prekybos centrai, sandėliai ir net garažai gali tapti laikinu migrantų prieglobsčiu. Zalcburgo geležinkelio stotyje tokia prieglauda įrengta garažuose. Iš čia migrantai organizuotai miesto skirtais autobusais vežami į vos porą kilometrų nuo sienos esančius tuščius sandėlius ir čia praleidžia vidutiniškai porą dienų, kol gauna galimybę kirsti Vokietijos sieną.
Galiausiai patekę į Vokietiją, po to, kai juos suregistruoja policija, migrantai vežami ir apgyvendinami buvusio baldų fabriko patalpose. Dar porą dienų laukimo, ir specialiais traukiniais jie gabenami į po visą šalį išsibarsčiusias pabėgėlių stovyklas. Vežami ne ten, kur patys nori, o ten, kur nurodo kompiuterinė programa.
Tokia pat socialinių tarnybų kompiuterinė programa jiems vėliau skiria ir vietą, kurioje teks pagyventi ilgiau. Pagal Vokietijos įstatymus tai turėtų trukti iki trijų mėnesių. Po to migrantams turėtų būti skiriama kita gyvenamoji vieta. Bet šiuo metu ši įstatymo nuostata faktiškai neveikia.
„Mūsų perpildytame centre gyvena 350 žmonių. 240 iš jų yra vadinamojoje pirmojoje stadijoje. Tai ką tik atvykę į Vokietiją asmenys, šiame centre turintys gyventi iki 3 mėnesių. Likę šimtas čia jau ilgiau nei privalomi trys mėnesiai. Kai kurie iš jų pas mus gyvena net 8 mėnesius. Situacija sudėtinga, ir laikytis įstatymo nuostatos dėl tų trijų mėnesių labai sunku“, – sakė kitam AWO centrui vadovaujantis Manfredas Nowakas.
Jo vadovaujama įstaiga įsikūrusi didžiuliame daugiabutyje rytinėje Berlyno dalyje. Vienas pastato korpusas skirtas tik pabėgėliams. Iš viso AWO vien Berlyne turi 12 tokių centrų (vienas naujas atidarytas visai neseniai), kuriuose gyvena apie 3 tūkst. 700 žmonių. Tokių organizacijų kaip AWO Vokietijoje daugybė.
Konfliktus sprendžia ir policija
„Dar šiandien į šį kambarį įsikels nauja šeima. Bet kokie tai bus žmonės, mes iš anksto nežinome. Mums juos atsiunčia socialinė tarnyba“, – rodydamas naujai suremontuotą kambarį sakė M.Nowakas.
Patalpos skirtos keturiems žmonėms, jose įrengta ir virtuvė, kurioje šeimininkų laukia visiškai naujų indų komplektas. Nors laikiname apgyvendinimo centre yra ir valgykla, kur gyventojai maitinami tris kartus per dieną, patiems gamintis maisto jiems niekas nedraudžia.
„Jie laisvi žmonės. Gali kada nori išeiti ir grįžti kada užsimanę. Pagrindinė sąlyga – laikytis vidaus tvarkos taisyklių. Draudžiama rūkyti kambariuose, vartoti narkotikus, alkoholį. Toliau jie gali daryti, ką nori.
Stengiamės, kad kiekvienas asmuo gyventų kartu su savo tautiečiais. Taip užkertamas kelias tarpusavio konfliktams. Jiems yra nubrėžta linija, kurios jie negali peržengti. Jei kyla muštynių, mes būname griežti. Peštukai turi palikti šitas patalpas, jie daugiau čia gyventi nebegali. Tuomet jie turi eiti į socialinę tarnybą ir prašytis naujo būsto“, – sakė mokykloje įkurto laikino apgyvendinimo centro vadovas M.Grunewaldas.
Jei norite skaityti apie tai, kaip migrantai kerta Vokietijos sieną, spauskite čia.
Jei norite skaityti apie tai, kur pirmiausia privalo apsilankyti visi į Vokietiją atvykę migrantai, spauskite čia.
Jei norite skaityti apie sirą, neįgaliojo vežimėlyje sugebėjusį pasiekti Vokietiją, spauskite čia.
O kad konfliktų tarp kartu gyvenančių migrantų kyla, įsitikino ir lrytas.lt žurnalistas, savo akimis stebėjęs, kaip į M.Grunewaldo vadovaujamą įstaigą staiga atvyko du policijos ekipažai. Paskui juos žybsėdamas švyturėliais atskubėjo ir greitosios pagalbos automobilis.
Po kiek laiko policininkai su savimi išsivedė du vyrus. Vienas po tam tikro laiko vis dėlto buvo paliktas prieglaudoje.
„Mes turime specialią saugumo komandą. Bet jei kyla konfliktų, bendradarbiaujame su policija. Jei reikia, policija atvažiuoja. Tačiau mūsų socialiniai darbuotojai bendrauja su žmonėmis ir stengiasi daryti viską, kad problemų kiltų kuo mažiau. Mes girdėjome, kad kituose apgyvendinimo centruose dėl sunkių sąlygų buvo problemų, buvo kilusios riaušės. Bet pas mus to dar nepasitaikė“, – tvirtino M.Nowakas.
Iš Sirijos spruko du kartus
M.Grunewaldo vadovaujamas centras laikomas iš tiesų laikinu, įkurtu tik dėl didelio migrantų antplūdžio, o prieglaudą, kuriai vadovauja M.Nowakas, galima vadinti beveik pavyzdine. Visai neseniai čia apsilankė Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir rūpinimąsi pabėgėliais deklaruojanti Holivudo aktorė Pamela Anderson.
Šiame centre yra viskas, ko reikia pabėgėlių integracijai. Čia net įkurtas vaikų darželis, kurį lanko centro gyventojų vaikai. Dvimetį sūnų šiame darželyje prižiūrintis 35 metų Nabo Ali sako esantis Sirijos kurdas iš Kobanės. Į Vokietiją kartu su 23 metų nėščia žmona krikščione ir vaiku atkeliavo prieš porą mėnesių, tad vokiškai dar nespėjo išmokti. Tačiau jis greitai susigaudo, kad su žurnalistais iš Lietuvos galima susikalbėti ir rusiškai.
„Sirijoje turėjau verslą – iš Kinijos į Rusiją gabenau tekstilės gaminius. Maskvoje gyvena ir mano brolis, jis vedęs rusę. Todėl ir moku rusiškai. Šiame centre su šeima gyvenu jau maždaug mėnesį. Mums čia patinka. Tikiuosi susirasti darbą ir ramiai gyventi“, – sakė vyras.
Jis sakė, kad iš Sirijos buvo priverstas sprukti dėl prasidėjusio karo. Paspruko į Turkiją ir ten praleido porą mėnesių. Tačiau tvirtino, kad turkai kurdų nemėgsta – darbo rasti buvo neįmanoma, būstas kainavo labai brangiai. Ryžosi grįžti namo. Tačiau ten išbuvo neilgai.
„Kai prasidėjo karas, musulmonų modžahedai nusprendė, kad kurdams Sirijoje vietos nėra, kad jie iš viso neverti gyventi. Prasidėjo žudynės. Sirijoje nebėra šeimos, kuri nebūtų praradusi savo artimųjų. Praradome ir mes. Tiesiog nebeturėjome kitos išeities, tad vėl bėgome iš ten.
Kobanėje dabar viskas sugriauta. Daugiau kaip 70–80 proc. namų nebėra. Pabėgome su brolio šeima. Tėvai liko namie. Jie jau garbaus amžiaus. Mama man sakė: mes nebegalime, mums bus sunku, o tu turi šeimą, vaiką, privalote sprukti. Iki šiol neturime ryšio su jais. Ten liko ir sesuo“, – pasakojo Nabo.
Vyras tvirtino tenorintis, kad žmonės gyventų ramiai, ir neįsivaizduojantis savęs gyvenančio Sirijoje, kol ją valdo diktatorius Basaharas al-Assadas: „Juk jis Sirijoje nužudė daugiau žmonių nei „Islamo valstybės“ smogikai. O dabar dar ir rusų kariškius į pagalbą pasikvietė, nuo jų smūgių vėl kenčia civiliai.“
Rūpinasi integracija
„Mūsų tikslas – integruoti tuos žmones, kurie čia gyvena ir nori likti Berlyne. Mes padedame jiems išmokti vokiečių kalbos. Vėliau jiems jos reikės ieškant darbo. Jų vaikai eina į mokyklas ar darželius ir ten taip pat integruojami. Mes palaikome glaudžius ryšius su Bažnyčia ir sporto organizacijomis, rengiame net futbolo rungtynes. Stengiamės, kad šie žmonės turėtų kažkokios veiklos ir per ją integruotųsi į visuomenę“, – sakė M.Nowakas.
Jo vadovaujamoje įstaigoje įrengtos ir klasės, jose pabėgėliai mokosi vokiečių kalbos. Nuo knygų pakilę 23 metų broliai dvyniai Akramas ir Agyadas Abdal Hamidai sako į Vokietiją vykę trise – kartu su seserimi.
„Sirijoje dabar – vien problemos. Damaske universitetai uždaryti, žmonės neturi darbo, vyksta karas. O mes norime gyventi normalų gyvenimą, todėl ir sprukome iš ten. Iš pradžių atsidūrėme Turkijoje, Graikijoje, vėliau – Makedonijoje, Serbijoje, Vengrijoje... Norime toliau studijuoti. Aš noriu būti žurnalistas, o mano brolis – IT specialistas. Norime mokytis ir dirbti“, – sakė Akramas. Jis patvirtino palaikantis ryšius su Sirijoje likusia šeima, ir tikisi, kad netrukus vėl visi bus kartu Vokietijoje.
„Lietuvos ryto“ televizijos reportažus apie migrantų krizę iš Vokietijos žiūrėkite kiekvieną vakarą laidoje „Reporteris“ 18 val. ir 22 val. 30 min., taip pat „Lietuvos ryto“ televizijos žinių laidose.