Jų meilė prasidėjo nuo popierinės servetėlės, ant kurios Lisa užrašė savo telefono numerį. Jį davė prie baro sutiktam ir iš pirmo žvilgsnio patikusiam vyrui. Dar tą pačią naktį jie vėl pasimatė, rašo „Lietuvos rytas“, remdamasis „Der Spiegel“ informacija.
24 metų fotografė Lisa Knauer ir 39-erių architektas Martinas Ehlertas draugauja jau dveji metai. Bet jei Vokietijos Demokratinė (VDR) ir Federacinė (VFR) Respublikos nebūtų susivienijusios, jie niekada nebūtų sutikę vienas kito. Mat M.Ehlertas – iš buvusios Rytų, o L.Knauer – iš buvusios Vakarų Vokietijos.
Griuvus Berlyno sienai, tuo metu 13-metis paauglys Martinas pagalvojo: „Dabar pagaliau galėsiu ten nuvažiuoti.“ Šiandien pora gyvena Hamburge ir be jokios pasienio kontrolės gali atostogauti prie Baltijos jūros.
Ką atsimins po 25 metų?
Tokių istorijų suvienytoje Vokietijoje apstu. Šalis ką tik atšventė 25-ąsias vienybės metines, o ketvirtis amžiaus tikrai pakeitė valstybę.
Rami, pasitikinti savimi, svetinga – Vokietiją sunku atpažinti. Bet dabar jos laukia kitas, ne mažiau svarbus ir ypač aktualus uždavinys – sklandžiai integruoti šimtus tūkstančių pabėgėlių.
Kai per praėjusius 25 metus vokiečiams mintyse atgydavo vaizdai apie tautinius jausmus, juose kartodavosi daugybė Berlyno sienos griuvimo epizodų. Pavyzdžiui, ant automobilių „Trabant“ stogų džiūgaujantys žmonės.
Bet dar po ketvirčio amžiaus atmintis veikiausiai bus išsaugojusi kitus vaizdus: traukinių stotyje pabėgėliams plojantys miuncheniečiai, plakatai su užrašais „Welcome“ („Sveiki atvykę“), šokoladas ir pliušiniai meškiukai vaikams, nuoširdus atvykėlių džiaugsmas.
1990 metų rugsėjo 20-ąją VDR ir VFR valdžia pritarė vienybės sutarčiai.
Spalio 3-iąją milijonai vokiečių šventė prie Reichstago.
Abiejų visuomenių susiliejimas dar nevisiškai baigtas. Bet beveik – savaitraščio „Stern“ užsakymu socialinių tyrimų ir statistikos analizės bendrovės „Forsa“ atlikta apklausa atskleidė, kad beveik 80 proc. vokiečių valstybių susivienijimą laiko sėkmingu.
Pasikeitė tautos charakteris
O dabar vokiečių laukia kita sunki užduotis. Artimiausios epochos skiriamuoju ženklu ne tik Vokietijoje, bet ir visoje ES taps prieglobsčio milijonams pabėgėlių suteikimas ir jų integracija.
Žinoma, dar nėra tokio stalčiaus, kuriame būtų padėtas tikslus planas, kaip susidoroti su milžiniška pabėgėlių ir migrantų antplūdžio problema.
Bet vietoj plano Vokietija turi visiškai naują priemonę – pasitikėjimą. Mat ne tik kanclerė Angela Merkel mano: „Mes susidorosime.“
Nepaisant daugeliui žmonių galvoje kirbančių klausimų ir abejonių, net du trečdaliai vokiečių pritaria pabėgėlių priėmimui.
Didžiulis pabėgėlių skaičius Vokietijos gyventojų baimių sąraše užima tik aštuntąją vietą. Vokiečiai žino, kad milijonai svetimšalių iš esmės pakeis jų šalį, bet to nesibaimina.
Kur dingo taip vokiečiams gerai pažįstama baimė?
Juk nežinomybės, pokyčių baidymasis šią tautą lydėjo daugelį dešimtmečių.
Vokiečiai niekada nenorėdavo rizikuoti. Tad kas atsitiko? Kas 180 laipsnių kampu pakeitė nacionalinį charakterį?
Reformos ilgai strigo
Tokio pasikeitimo priežastis – vokiečių patirtis, sukaupta vienijimosi proceso metu.
Juk šis žingsnis prieš 25 metus prilygo ekspedicijai į nežinomą ateitį – pirmiausia daugiau nei 16 mln. vokiečių iš VDR.
Ir pirmaisiais susivienijimo metais vyravo skeptiškumas. Rytiečiams teko susitaikyti, kad buvo suabejota jų gyvenimo būdu VDR. O vakariečiai turėjo atverti pinigines.
Galiausiai kaimyninės šalys baiminosi, kad subyrėjusi VDR į krizę nustums visą žemyną.
Tada kelias į sklandų dviejų labai skirtingų šalių susiliejimą atrodė ilgas. O politikai padarė skaudžių klaidų: pernelyg didelius reikalavimus kėlusios institucijos sudavė kone mirtiną smūgį ir taip jau sužalotai VDR ekonomikai.
Dėl Norberto Blumo – amžinojo kanclerio Helmuto Kohlio kabineto darbo ministro – pasirinkimo Vokietijos suvienijimo išlaidas finansuoti per socialinį draudimą vos nežlugo visa sistema. Bedarbių skaičius šoktelėjo iki daugiau nei 5 mln.
Socialiniam valstybės aparatui reformos buvo tiesiog būtinos. Bet joms vokiečiai ir H.Kohlis nebuvo pasirengę dar daug metų.
„Reformų sąstingis“ – šie du žodžiai apibūdino pirmuosius 15 suvienytos Vokietijos metų. Šiandien vokiečiai pripažįsta: tai buvo nesėkmės istorija.
Jeigu ne Gerhardas Schröderis, kanclerio H.Kohlio puoselėta vienybė taip ir nebūtų sužydėjusi. Bet šaliai padėjo būtent G.Schröderio reformos – jos šiam socialdemokratui 2005-aisiais kainavo kanclerio postą, bet Vokietiją užkėlė ant sėkmės bėgių.
Savimi pasitikinti valstybė
Masinis nedarbas buvo įveiktas. O šalies politika ir ekonomika net smogus pasaulinei krizei pasirodė atsparios bet kokiems sukrėtimams. Tuo tarpu gyvenimo kokybė rytuose ir vakaruose pamažu supanašėjo.
Dabar nedarbo lygis Tiuringijoje žemesnis nei Šiaurės Reino-Vestfalijos ar Brėmeno žemėse.
Įvykdytas ir H.Kohlio pažadas: niekas negyvena blogiau, o daugelis – geriau.
Visa tai kainavo daug pastangų. Bet tai, kad visuomenė neišsigando daugybės klaidų bei nesėkmių ir sugebėjo įveikti visus šiuos sunkumus ir pavertė vokiečius savimi pasitikinčia tauta.
Naujasis mąstymo būdas – „Mes susidorosime“ – išryškėjo 2011 metų kovo mėnesį po Fukušimos tragedijos Japonijoje. Vokietija tada kone per vieną naktį atsisakė branduolinės energetikos.
Aišku, kol kas tai eksperimentas, kurio baigtis nėra žinoma. Bet jei pasiseks, svajonės apie patikimesnį ir švaresnį energijos išgavimo būdą taps tikrove.
Pavyzdinga sėkmės istorija
Pasaulis stebi Vokietijos kelią. Daugelis linki sėkmės, bet rizikuoti pasiryžta vienetai.
Svarbiausia, kad Vokietija, nors ir susigrąžinusi buvusią ir nemalonius atsiminimus keliančią vienybę, nebėra laikoma grėsme, nebent galbūt tik Graikijoje, problemų matančioje visur, tik ne namie.
Be jokios abejonės: suvienijimas Vokietijai padėjo. Bet proceso metu vokiečiai suprato, kad pasakos su laiminga pabaiga yra brangesnės ir ilgesnės, nei būtų galima įsivaizduoti.
Toks po 25 metų galėtų būti pabėgėlių politikos rezultatas.
Vokiečiai nugalėjo savo baimes ir svetimšaliams yra tokie atviri kaip niekada savo istorijoje.
Kaip pažymi „Stern“, vokiečiai jau dabar savo kalendoriuose turėtų pasižymėti 2040 metų rugsėjo 6-ąją. Tą dieną žurnalas žada specialų jubiliejinį numerį, kuriame aprašys 25 pabėgėlių metus Vokietijoje.
