Didžiausia šventė Maskvoje man buvo sutikus iš tiesų disidentiškai mąstančių žmonių.
Pirmoji tokia pažintis buvo bendrabučio kaimynas filologas Borisas Kondakovas. Stulbinanti asmenybė. Niekada nesutikau kito taip giliai išsilavinusio, atrodytų, perskaičiusio visas žmonijos knygas erudito.
Lietuvoje su juo gal galėtų lygintis nebent kino kritikė Živilė Pipinytė ir jau amžinatilsį kino bei fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis.
Atrodė, nebuvo dalykų, kurių Borisas nežinotų. Giliausiai jis išmanė rusų literatūrą ir apskritai kultūrą, istoriją. Kalbantis šiomis temomis, stebino jo įžvalgų gelmė, vertinimų subtilumas. Tačiau jis buvo ir puikus Vakarų meno bei kultūros žinovas.
Sykį atsitiktinai užėjus pokalbiui apie baletą, jis užsidegęs ėmė kalbėti apie šokio istoriją, minėjo garsių baletmeisterių spektaklius, šokėjus-žvaigždes.
Išskirtiniai rusai
Aišku, įgyti enciklopedinį išprusimą Borisui padėjo jo išskirtinė atmintis ir unikalus skaitymo greitis. Žinojau, kad jis skaito nepaprastai greitai, bet kartą buvau tiesiog pritrenktas, kai surengiau jam savotišką egzaminą.
Kai man į rankas ėmė pakliūti gausybė disidentinių savilaidos ar užsienyje leistų knygų, absoliučiai pasitikėdamas Borisu, dalydavausi šiais skaitiniais.
Tąsyk buvau parsinešęs į bendrabutį maždaug 500 puslapių storio kserokopiniu būdu nukopijuotą Stepheno Coheno studiją „Bucharinas ir bolševikų revoliucija“, išleistą Paryžiuje rusų kalba.
Knyga nebuvo įrišta, todėl, žinodamas, kad Borisas skaito daug greičiau, pasiūliau jam skaityti pirmajam, o aš vis pasiimdavau pluoštą jo jau perskaitytų puslapių. Kai buvau bebaigiąs pirmąją šimtinę, jis įėjo pas mane į kambarį ir grąžino visus likusius lapus.
Nustebau, pamanęs, kad gal knyga jam nepatiko ir ją tik pervertė. Tačiau jis patikino, kad viską jau perskaitė.
Nepatikėjau. Knyga buvo labai sudėtinga, joje analizuojami Nikolajaus Bucharino politiniai ir ekonominiai veikalai, jo teoriniai nesutarimai su V.Leninu bei J.Stalinu, 100 puslapių perskaityti man prireikė beveik penkių valandų, o jis per tą laiką įveikė visus 500.
Bet Borisas paaiškino, kad jis seniai viską skaito mintimis netardamas žodžių, tik tarsi fotografuodamas tekstą akimis. Atsakiau, kad tuomet jis nieko negali įsidėmėti iš tokio sudėtingumo lygio knygos kaip „Bucharinas“.
Ginčui išspręsti surengiau jam egzaminą – ėmiau klausinėti visokių konkrečių dalykų, kurie aprašyti pirmojoje puslapių šimtinėje. Kuo daugiau klausinėjau, tuo labiau praradau amą – Borisas ne tik atsiminė teksto esmę, bet vardijo net visokias detales.
Teliko nulenkti galvą ir prisipažinti, kad galiu vien pavydėti tokių nepaprastų sugebėjimų.
Geriau pažinęs šį tuomet dar jauną žmogų, supratau sąvokos „trečios kartos rusų inteligentas“ tikrąją prasmę. Dar Boriso senelis buvo garsus carinės Rusijos mokslininkas, profesorius, akademikas. Kaip juokavo Borisas, stalinines represijas šis jo senolis išgyveno tik todėl, kad paminėjus Stalino vardą, pirmas sugebėdavo pašokti iš kėdės ir įnirtingai ploti.
Beje, niekada nesu girdėjęs Boriso keikiantis, o Maskvos aspirantų aplinkoje tai buvo unikalus atvejis. Spalvingi rusiški keiksmažodžiai Borisą domino tik kaip filologinių studijų objektas.
Baigęs aspirantūrą, Borisas Kondakovas grįžo į Permę, tapo žymiu mokslininku. Pastaruosius 17 metų jis yra Permės universiteto Filologijos fakulteto dekanas.
Šią išskirtinę asmenybę aš ir dabar vis prisimenu, kai išgirstu Rusijos žinovus vaizduojančių komentatorių atsainius, kartais net niekinančius samprotavimus viešojoje erdvėje apie rusus apskritai.
Tuomet norisi šūktelėti: „Ponai, jūs net puspadžio neverti tokių rusų, kaip Borisas Kondakovas!“.
Anais laikais, kai Sovietų Sąjunga net daugumai Lietuvos žmonių dar atrodė nesugriaunama, Borisas tikėjo, kad tai neišvengiamai įvyks, neabejojo lietuvių ir kitų Baltijos tautų teise atkurti savo valstybingumą, jam nereikėjo aiškinti, kad mūsų šalys buvo okupuotos.
Jis bolševizmą laikė didžiule pirmiausia pačių rusų tragedija, nors pripažino, kad 1917 metų perversmo, sukūrusio totalitarinę sovietinę sistemą, priežastys slypėjo jo tautos istorinėje sąmonėje.
Disidentiniai draugai
Nuostabiausias atradimas man buvo, kai įsitikinau, kad Borisas -- ne vienintelis disidentiškai mąstantis žmogus, atrodytų, tikroje sovietizmo tvirtovėje – Maskvos M.Lomonosovo universitete.
Su kitu panašių pažiūrų žmogumi susipažinau galima sakyti atsitiktinai. Buvau visai neseniai persikėlęs į MVU centrinių rūmų bendrabutį. Vieną vakarą eidamas koridoriumi pastebėjau, kad foje esantis televizorius įjungtas, bet jo niekas nežiūri.
Prisėdau, nes rodė žinių laidą. Netrukus atėjo man nepažįstamas jaunuolis ir taip pat ėmė žiūrėti televizorių.
Tą dieną, 1981-ųjų vasario 23-ąją, Madride kariškių grupė mėgino įvykdyti karinį perversmą, užėmė Ispanijos parlamentą. Buvo rodomas reportažas apie tuos įvykius.
Kai ekrane, blyksčiodamas epoletais ir ordinais, pasirodė tuomet dar jaunas Ispanijos karalius Juanas Carlosas I ir per televiziją kreipėsi į pučistus, reikalaudamas pasiduoti, o kariuomenei įsakė likti kareivinėse, žinių laidą drauge žiūrėjęs jaunuolis aiktelėjo: „Štai kaip reikia ginti demokratiją!“.
Tai buvo Maskvai neįprasta reakcija. Ėmėme kalbėtis. Vis labiau mane stebindamas, pašnekovas žavėjosi, kaip greitai Ispanija po Francisco Franco mirties perėjo prie demokratijos ir net leptelėjo, kad labai pavydi ispanams. Kažkoks kipšas patraukė mane už liežuvio ir pajuokavau: „Kaip nebijai taip kalbėti? Juk ką žinai, gal aš dirbu KGB?“.
Jaunuolis ėmė labai gardžiai juoktis. „Jei būtum „stukačius“, tikrai niekada taip nesakytum. Iš akcento supratau, kad esi „pribaltas“, o jūs, žinau, sovietų valdžią nelabai mylite“.
Susipažinome. Jaunuolis pasisakė esąs Sergejus, penkto kurso žurnalistikos studentas. Jis jau buvo vedęs bendrakursę Nadią, susituokę jiedu gavo atskirą kambariuką centriniuose rūmuose esančiame daugiausia aspirantams skirtame bendrabutyje.
Netrukus susidraugavau su šia šeima ir atradau tikrą lobį – į Sergejaus Kosjanovo rankas patekdavo gausybė antisovietinės literatūros ir jis nesibaimindamas dalydavosi ja su manimi. Vėliau ir aš jam atsilygindavau iš kito šaltinio gaunamomis Sovietų Sąjungoje draudžiamomis knygomis.
Šis šaltinis buvo inteligentiška penkiasdešimtmetė dama, su kuria susipažinau traukinio kupe grįždamas namo.
Ponia keliavo į svečius pas kažkokius Vilniuje gyvenusius draugus, sakė nekantraujanti pamatyti mūsų sostinę ir taip gražiai kalbėjo apie Lietuvą, kad teliko pasisiūlyti jai parodyti miestą. Atsilygindama, ji pakvietė aplankyti ją Maskvoje.
Išvydau nuo grindų iki lubų knygomis nukrautą maskviečių inteligentų butą. Mano naujoji pažįstama Katerina buvo istorijos mokslų kandidatė (sovietinis daktaro laipsnio atitikmuo), dirbo Socialistinių šalių institute, beje, drauge su SSKP ideologo Michailo Suslovo dukra.
Ėmiau retsykiais lankytis šiuose namuose ir greitai supratau, kad Katerina bei jos vyras inžinierius laikosi pažiūrų, kurios anais laikais vadintos antitarybinėmis. Ir netgi buvo labai smarkiai antitarybinės.
Maža to, ši maskviečių šeima turėjo ryšių su disidentiniais sluoksniais ir nuolat gaudavo griežčiausiai draudžiamos literatūros.
Tapau savotišku tarpininku
Pažinčiai sutvirtėjus, pradėjome keistis knygomis. Man antisovietinės literatūros parūpindavo Sergejus Kosjanovas, perskaitydavau ir perduodavau Katerinai. Ji man duodavo, ką būdavo gavusi pati, o aš jos turtu dalydavausi su Kosjanovais.
Tuo metu šie mano draugai jau buvo baigę žurnalistikos studijas ir abu įsidarbino Pamaskvės Liubercų miesto laikraštyje, Nadia tapo atsakingąja sekretore, Sergejus – fotožurnalistu.
Netrukus jiems buvo skirtas mažytis vieno kambario butas, į kurį ne kartą nuvežiau iš Katerinos gautos antisovietinės literatūros ir pats pasiėmęs jų knygų.
Tapau savotišku tarpininku tarp Katerinos ir Kosjanovų, o jie tiesiogiai niekuomet nesusitiko ir niekada nė neklausinėjo, kaip aš gaunu apsikeisti atnešamas knygas.
Su Katerina paprastai susitikdavome metro stotyse, kuriose susikirsdavo traukinių linijos ir būdavo gausybė visomis kryptimis skubančių žmonių.
Ji paduodavo dažniausiai į kokią papkę įkištą knygą, aš jai taip pat ištraukdavau iš krepšio į laikraščius įvyniotą literatūrą, dar minutę kitą paplepėdavome ir išsiskyrę sėsdavome į skirtingomis kryptimis vykstančius traukinius. Paprastai po poros dienų (per tą laiką reikėdavo suspėti perskaityti ir man, ir Kosjanovams) vėl susitikdavome ir susigrąžindavome knygas.
Pirmiausia šią antisovietinę literatūrą parsinešdavau į bendrabutį ir skaitydavau savo kambaryje, o kam nors pabeldus į duris, tik įkišdavau į stalo stalčių. Perskaitęs pats, nuveždavau Kosjanovams. Ir nė karto neįkliuvau.
Antisovietinio skaitymo malonumai
Šios knygos sovietinį totalitarizmą kapstė itin giliai, kaip antai, stalinizmą su nacizmu lyginusio Abdurachmano Avtorchanovo veikalai, turbūt vieną išsamiausių stalinių represijų analizę pateikęs beveik 1000 puslapių Roberto Conquesto „Didysis teroras“ ar Leonardo Shapiro dvitomis „Sovietų Sąjungos komunistų partija“, kur, atrodė, pasakojama tai, ką teko mokytis laikant universitete SSKP istorijos egzaminą, bet įvykių vaizdas buvo visiškai atvirkščias.
Pakliūdavo į rankas ir pikčiausiais Sovietų Sąjungos priešais laikytų disidentų knygos – Aleksandro Solženicyno, Vladimiro Bukovskio, kuriam skirto dvieilio „iškeitė chuliganą į Luisą Karvalaną“ Maskva dar nebuvo pamiršusi, nes jis palyginti neseniai buvo išleistas iš sovietinio kalėjimo mainais į Čilėje kalėjusį šios šalies komunistų vadą ar psichiatrijos naudojimą politinėms represijoms demaskavusio Aleksandro Podrabinekos.
Tik Maskvoje suvokiau, kiek daug Sovietų Sąjungoje buvo sukurta puikios antisovietinės prozos – pradedant Boriso Pasternako „Daktaru Živago“, baigiant Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymais“ ir Vladimiro Voinovičiaus „Kareivio Ivano Čionkino gyvenimu ir nepaprastais nuotykiais“.
Pastarosios knygos skaitymas itin įsirėžė į atmintį, mat ją Sergejus Kosjanovas buvo gavęs vos vienai nakčiai, todėl pakvietė skaityti pas save į svečius.
Tai nebuvo, kaip daugeliu kitų atvejų, kseroksu padaugintas savilaidos leidinys, o Paryžiuje išleista knyga, todėl jos negalėjome pasidalyti lapais ir skaityti individualiai. Surengėme viešą skaitymą, gausiai gurkšnojant kavą, trukusį iki paryčių.
Atsižvelgus, kad rusų kalba – ne gimtoji, man teko mažesnis krūvis, o didžiausias – Nadiai, kuri pasirodė esanti puiki skaitovė, labai įtaigia intonacija gebanti perteikti V.Voinovičiaus satyrą.
Stojus nakčiai, ir už lango, ir name įsivyrojo tyla. Skaitymas balsu galėjo būti girdimas už garsą prastai izoliuojančių sienų miegantiems kaimynams. Stengėmės skaityti kuo tyliau, bet knygos sarkazmas versdavo užsimiršti ir nuolat kėlė juoko priepuolius.
Tarsi girdžiu ir šiandien, kaip Nadia, tarsi televizijos diktorius, oriai perskaito: „Sovietų valdžia tokia nepriekaištingai tobula, kad kiekvienas, kam ji nepatinka visiškai arba iš dalies, yra beprotis“.
Ši tiesiog geniali V.Voinovičiaus patyčia, kodėl režimo priešininkai turi būti uždaryti į psichiatrijos ligonines, sukėlė kone isterišką kvatojimą, kuris galėjo pažadinti visą namą.
Niekas nepasibeldė į duris, KGB neprisistatė, mūsų nesulaikė. Nieko nenutiko ir kitais kartais, man – per daugiau kaip porą antisovietinės literatūros skaitymo metų, o Kosjanovams ir gerokai ilgiau -- iki SSRS griūties. Tuomet nelabai ir galvodavome, kad tai gali būti pavojinga, nors supratau, kad, jeigu įkliūčiau, tokia istorija nesibaigtų vien išmetimu iš aspirantūros. Būtų blogiau.
Galima manyti, kad KGB, ko gero, nebuvo tokia galinga ir viską kontroliuojanti jėga, kaip įsivaizdavome, bent jau vėlyvaisiais sovietinės imperijos metais, kai režimas gerokai išklero ir nusilpo.
Aišku, nesunku nuspėti, ką čia gali prisigalvoti visokių sąmokslo teorijų mylėtojai... Tačiau faktai tokie: daugiau kaip porą metų vežiojausi juodai antisovietine laikytą literatūrą į MVU bendrabutį, čia ją skaičiau, tarpininkavau draugams ja keičiantis ir viskas baigėsi laimingai.
Ryšiai su Kosjanovais nenutrūko iki šių dienų. Jiedu kelis sykius svečiavosi pas mane jau ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Nors jie nedalyvauja politinėse akcijose, abu labai neigiamai vertina V.Putino režimą.
Sergejus tapo žymiu fotografu, leido aukštos kokybės fotomeno žurnalą „Kamera obskura“, įkūrė fotoreklamos bendrovę ir jai iki šiol vadovauja. Nadia taip pat pasitraukė iš žurnalistikos, perėjo dirbti į vieną didžiausių Rusijos leidyklų, tapo jos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, dabar dirba kelių žymių rusų rašytojų, įskaitant ir į lietuvių kalbą verčiamą Diną Rubiną, literatūrine agente (mūsų šalyje dar neegzistuojanti profesija).
Katerinos – kito antisovietinės literatūros šaltinio – tolesnio likimo nežinau, nes, man išvykus iš Maskvos, ilgainiui mūsų ryšiai nutrūko. Tačiau vis prisimenu šią inteligentišką maskvietę, kaip ir kitus dar sovietiniais laikais nepriklausomai mąsčiusius pažįstamus rusus, kai skaitau apie Rusijos grėsmę Lietuvai.
Visais laikais turėjome toje šalyje ir draugų. Jų visada ir bus, o tai teikia vilties, kad ir valstybiniai santykiai ne amžiams pasmerkti visiškam įšalui.
