Pirmasis 2015 metų pusmetis parodė svarbiausią Rusijos valdžios ypatybę: politinėse batalijose skindama taktines pergales, padedančias išlaikyti prezidento Vladimiro Putino populiarumą, tačiau neturėdama aiškaus tikslo ir ateities vizijų, ji pralaimi strateginę kovą.
Nekrizinė krizė
Strategijos nebuvimas susijęs su tuo, kad svarbiausia bemaž visų veiksmų motyvacija – siekimas išlaikyti prie vairo dabartinį elitą ir užkonservuoti šiandienį valdžios modelį – autoritarinį, imituojantį demokratinius procesus, propagandiniais metodais stimuliuojantį agresyvias nacionalistines nuotaikas, rašo Maskvos Carnegie centro programos „Rusijos vidaus politika ir politiniai institutai“ vadovas Andrejus Kolesnikovas.
Strateginio mąstymo trūkumas susijęs su tuo, kad aukštos naftos kainos ir augimas per pirmojo dešimtmečio pradžios atkuriamąjį laikotarpį valdančiajam elitui leido atsipalaiduoti ir atpratino galvoti apie ateitį. Buvo atsisakyta reformų sektoriuose, susijusiuose su žmogiškuoju kapitalu: sveikatos apsaugos, švietimo, socialinėje ir pensijų sistemos srityse.
O dabartinę padėtį valdžia, paskui ją ir šalies piliečiai, vertina kaip maždaug normalią (tokiam krizės suvokimui socialinės politikos ekspertai netgi nukalė naują terminą – „nekrizinė krizė“). Pagal Rusijos prezidento ir aukščiausių valdžioje esančių valdininkų suvokimą (tai rodo dažni jų pareiškimai), krizė yra negili ir trumpalaikė.
Dabartinė ekonominė padėtis suprantama kaip tam tikra šalies kapitalistinio vystymosi kulminacija, istorijos laimingos pabaigos rusiškas variantas. Tad niekas Rusijos valdžios viršūnėse nemato reikalo nuolaidžiauti opozicinėms politinėms jėgoms, Vakarams ir reformų šalininkams lobistams iš finansų elito ir valdančiųjų.
Gyvenimo lygio smukimas, BVP ir rublio kritimas, aukšta infliacija nėra vertinama kaip didelio masto problemos. Bet kokia kritika sutinkama priešiškai, blogos prognozės laikomos vos ne ardomąja veikla. Valdžia mato susiklosčiusioje situacijoje „naująjį normalumą“. Tikėtina, kad bet koks rodiklių pablogėjimas taip pat bus pateikiamas kaip „naujasis normalumas“ – juk tai geras būdas įtikinėti save ir propagandinė apgaulė publikai. O pati publika savo ruožtu pratinasi tenkintis mažu: pasak sociologinio Jurijaus Levados centro vadovo Levo Gudkovo, ji renkasi „strategiją adaptuotis prie leidimosi“.
Tai rimta krizė. Ir pirmiausia adekvataus tikrovės suvokimo krizė. Jeigu viskas normalu – realybė yra tokia, kaip ji suvokiama – vadinasi, nieko daryti nereikia.
Šiame kontekste apie struktūrines reformas šnekama arba norint rasti sau pasiteisinimą (prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas pareiškė, kad Rusijos vadovybę nuo struktūrinių reformų atitraukia NATO), arba zonduoti politinę padėtį, kaip tai padarė buvęs finansų ministras, o dabar Pilietinių iniciatyvų komiteto vadovas Aleksejus Kudrinas, kai pasiūlė kartu su pirmalaikiais parlamento rinkimais surengti prezidento rinkimus – kad valstybės vadovas gautų mandatą reformoms vykdyti.
Politikų klasės reakcija buvo žaibiška, isteriška ir baiminga. Aiškiai daug kas manė, kad tokį zondavimą galėjo inicijuoti pats Vladimiras Putinas, kuris palaiko gerus santykius su savo kritiku ir buvusiu kolega. Ir vis dėlto pagrindiniai politiniai veikėjai ir nomenklatūrininkai pasiskubino paliudyti savo ištikimybę prezidentui, iškritikavę šalies vadovo pirmalaikių rinkimų idėją.
Šia prasme jie pasielgė politiškai išmintingai: būtent taip – klausimais apie tai, ar ne metas pasitraukti ir t.t. – zonduodavo elito lojalumą beveik visi sovietiniai lyderiai nuo Stalino iki Brežnevo, ir kiekvieną kartą atsargūs aukščiausių nomenklatūros sluoksnių atstovai pabrėždavo savo ištikimybės valdžioje esančiam žmogui jausmus.
Niekas nenori jokių reformų – taip pat ir politinių, nuo kurių iš tikrųjų priklauso ekonominių reformų įgyvendinimas. Kaip tik tokią žinią pasiuntė politikų klasė, atsakydama į Kudrino „provokaciją“. Ir šia prasme pataikė į vėžę – kaip tik tokios yra gyventojų ir pačios Rusijoje suformuoto autokratinio režimo galvos nuotaikos.
Elitas labai jautrus tokio pobūdžio „provokacijoms“. Ir į reikalavimus liberalizuoti režimą atsako dar absurdiškesniais ir šiurkštesniais pasiūlymais jį suarchajinti ir autoritarizuoti. Pavyzdžiui, sąvoka „užsienio agentas“ papildoma kategorija „nepageidaujama organizacija“, o kiekvienas deputatas ar senatorius stengiasi pasisakyti kuo griežčiau Vakarų adresu – suprantama, vidaus vartojimui, tikslinei vidaus auditorijai. O dar labiau dėl to, kad pademonstruotų lojalumą aukščiausiai vadovybei.
Rusijos elitas degradavo ir vis labiau primena stalininio laikotarpio elitą. Jis yra atsakingas už naujos archajiškos ideologinės matricos suformulavimą ir už manipuliavimą Rusijos žmonių protais. O plačiąja prasme – už šiuolaikinės Rusijos nesugebėjimą vystytis, priimti intelektinius, moralinius, technologinius XXI amžiaus iššūkius.
Klūpančių stojimosi partija
Priežastis, dėl ko bemaž 90 procentų Rusijos gyventojų palaiko Putiną, – paradoksalus supratimas apie Vakarų neva įžeisto jų orumo atkūrimą. Čia mes turime šiek tiek pakalbėti apie sąvokos „orumas“ prasmę.
Kaip rašė šį klausimą nagrinėjęs Izraelio filosofas Avishai Margalitas knygoje „The Decent Society“ („Pagarbos verta visuomenė“, jos pavadinimą galima išversti ir kaip „Ori visuomenė“), „civilizuota visuomenė – tai tokia visuomenė, kurioje jos nariai nežemina vienas kito, o pagarbos verta, ori visuomenė – tai visuomenė, kurioje institucijos nežemina žmonių“.
Žemindama žmones valdžia nelaiko jų žmonėmis, žiūri į juos kaip į daiktus ar gyvulius. Arba kaip į vaikus, kurie dar neatsako už save. Tokio valstybinių institucijų požiūrio pavyzdys gerai įžiūrimas politinių manipuliatorių tvirtinimuose: „Rusijos liaudis nesubrendusi demokratijai.“
Šiame kontekste pažemintas žmogus tiesiogine ir perkeltine prasme klūpo. O orumo atkūrimo procesas tolygus „klūpančio stojimosi“ procesui – šiai išskirtinai rusiškai orumo atgavimo metaforai.
Koks svarbiausias daugiamečio Rusijos prezidento pasiekimas? Sociologiniai tyrimai rodo, kad tai „didžiosios valstybės statuso atkūrimas“. Po SSRS iširimo posovietinis Rusijos žmogus buvo pažemintas „pralaimėjimo“ Šaltajame kare. Nuo šiol jis „nebeklūpo“ – tačiau išimtinai Vakarų atžvilgiu. Pažeminimas likviduotas pastačius apgultą tvirtovę, kurios sienos praplėstos prisijungus Krymą ir beveik visiškai nutraukus santykius su euroatlantine civilizacija.
„Didžiosios valstybės statuso atkūrimas“ šiame kontekste ir yra orumo atkūrimas. Tai ir kompensacija už tai, kad šalies viduje joks orumo atkūrimo procesas nevyksta – posovietinis Rusijos gyventojas lygiai taip pat yra neapsaugotas nuo didelių ir mažų viršininkų, komunalinių tarnybų, inspekcijų, teismo, policininko, karinio komisariato, kokio nors kazokų patrulio ir t.t. Be to, posovietinis Rusijos gyventojas yra patenkintas arba apsimeta, kad yra patenkintas, jausdamas, jog prisideda prie kažko didelio ir beformio, prie minios, kuri didžiuojasi savimi ir savo lyderiu. Tuo, kad mes ne tokie kaip visi. O visa kita galima ir ištverti, taip pat ir krizę.
Tai sudėtinga konstrukcija, nesusivedanti paprastai į formulę „Krymas mainais už laisvę“. Krymas tampa apgultos tvirtovės, liaupsinančios buvusius nuopelnus – 1939 metų Žiemos karą, Ribbentropo-Molotovo paktą, įsiveržimą į Prahą 1968-aisiais – pseudonimu. Nors netgi ankstesnės kartos (kas charakteringa – sovietinės kartos) orumo pagrindo ieškojo istorijos tarpsniuose, kai buvo mėginama išplėsti laisvės laipsnius. Pavyzdžiui, dekabristų sukilime arba baudžiavos panaikinime.
Etiketė „Krymas“ ir tapo apgaulės sinonimu – tariamai atkurto tariamo orumo. Ant to, tiesą sakant, ir laikosi aštuoniasdešimties procentų (dabar jau beveik devyniasdešimties) fenomenas.
Yra dar vienas labai paprastas paaiškinimas, kodėl blogėjant ekonominei padėčiai nėra atviro gyventojų nepasitenkinimo didėjimo, o atvirkščiai, V.Putino palaikymo rodikliai auga ir pasiekia 89 procentus (remiantis Levados centro birželį atliktos apklausos duomenimis).
Per krizę paternalistiškai nusiteikę piliečiai (tikintys valstybės pastangomis jais rūpintis. – Red.), ypač tie, kurie nepajėgia patys prasimaitinti, laukia pagalbos būtent iš valstybės. Tad argi jie ims priešintis instancijai, kuri juos maitina ir kuri personifikuojama prekės ženklu „Putinas“?
Be to, žmonės susitapatina su valstybe, žmogaus teisių pamynimas priimamas kaip atsikratymas Rusijos visuomenei nebūdingų praktikų, o savivalė suprantama kaip valdžios, paradoksaliai ginančios daugumą nuo „ardomąja veikla užsiimančios“ mažumos, legitiminė (pripažinta įstatymu. – Red.) teisė.
Perdegusių saugiklių visuomenė
Dar viena nauja masinės sąmonės savybė: po to, kai prasidėjo karas Ukrainoje, kurį Rusijos gyventojai laiko gynybiniu ir teisingu, tai, kas anksčiau buvo uždrausta, tapo galima. To, kas leidžiama, sienos prasiplėtė – prasidėjo karo pateisinimai, savo istorijos tamsių puslapių baltinimas, norma tapo nesantaikos kalba.
Tautos „konsolidavimas“ pavirto jos susiskaldymu, faktišku piliečių suskirstymu į lojalius ir nelojalius, patriotus ir nepatriotus, besilaikančius naujo norminio elgesio taisyklių ir jų nesilaikančius.
Nurodymai, normos formulavimas – netgi ne autoritarinių, bet totalitarinių sistemų savybė. Niekas kol kas nesuformulavo „Moralinio komunizmo statytojo kodekso“, kaip kad buvo sovietiniais laikais, tačiau kažkoks teisingo ir neteisingo elgesio pojūtis yra: pamėgink atsisakyti veltui dalijamos šv.Jurgio (Georgijaus) juostos – toks elgesys bus suprastas vos ne kaip amoralus ar bent jau nenormalus.
Dar prieš keletą metų apie netektis per karines operacijas būtų nuolat kartojusi visa visuomenė. Šiandien norminis elgesys – tylėti apie šias netektis, nes taip reikia valstybei. Elgesio modelis patvirtinamas ir norminiu aktu, vadinamuoju prezidento įsaku dėl „slaptosios netekties“, kuris, žmogaus teisių gynėjų nuomone, prieštarauja konstitucijai ir valstybės paslapčių įstatymui: išplėstas slaptų duomenų sąrašas – jis papildytas duomenimis apie Rusijos kariškių netektį per karą ir vykdant specialiąsias operacijas taikos sąlygomis.
Morališkai pateisinamu elgesiu tampa ir piliečių bendradarbiavimas su specialiosiomis tarnybomis, tai įtvirtinama naujovėmis teisės aktuose. Pavyzdžiui, bendradarbiavimas su „organais, vykdančiais operatyvinę tiriamąją veiklą“, dabar bus įskaičiuojamas į darbo stažą.
Atsiranda tam tikras nerašytas norminio aprobuoto elgesio kodeksas, į kurį įeina ir tylėjimas dėl valstybės paslapčių (nes vyksta karas), ir šv.Jurgio juostų nešiojimas, ir poilsis Kryme, ir geras nusistatymas kinų ir Kinijos atžvilgiu, ir nekritiškas požiūris į šalies istoriją, ir pabrėžtinai išpažįstamas stačiatikių tikėjimas.
Tačiau kartu žmonių požiūris į kitus, į kitą pasaulį, kitas šalis, savąją „penktąją koloną“ – tarsi būtų perdegę saugikliai. Leistina: nesantaiką kurstanti kalba, perdėtas agresyvumas, ypač televizijoje ir socialiniuose tinkluose, nepakantumas mažumoms, Vakarams, „liberalams“. Ši agresijos atmosfera tapo viena Boriso Nemcovo nužudymo priežasčių. Ir, skirtingai nei tikėtasi, pats jo žūties faktas visuomenei nesukėlė siaubo ir jos nesujudino.
Priešingai, buvo atitolinta dar viena riba to, kas leistina: į kasdienį gyvenimą atėjo, į „apyvartą“ buvo paleista dar ir žmogžudystė. Kaip pasakė privačiame pokalbyje vienas elito atstovų: „Jeigu šiandienėje Rusijoje jūs norite tapti tikru politiku, turite būti pasirengęs trims grėsmėms: kad jus gali pasodinti į kalėjimą, kad į kalėjimą gali pasodinti jūsų artimuosius ir kad jus gali nužudyti.“
Karui jau beveik pritariama, nes jis yra „teisingas“ – gynybinis. Iš čia ir jausmas, kad esi apgultoje tvirtovėje, kurią puola priešai iš užsienio, į kurią braunasi „užsienio agentai“ ir „nepageidaujamos organizacijos“, joje „penktoji kolona“ ir „tautos išdavikai“ iš vidaus griauna tvirtovės „dvasinius sutvirtinimo elementus“.
Tai vis terminai iš kasdienės šnekamosios kalbos, kuriems politinę madą diktuoja pats valstybės vadovas, ir iš naujų represinių įstatymų, priimtų V.Putinui sugrįžus prie valdžios vairo 2012 metais, kai baigėsi Dmitrijaus Medvedevo kadencija. Vadovaujantis karine logika „tuomet tegu neatitenka niekam“, priimamas sprendimas deginti sankcijomis uždraustus maisto produktus.
Pats sugrįžimas prie kalbų apie galimą branduolinį karą – vis iš tos pačios „perdegusių saugiklių“ srities. Rezultatas – padėtis blogesnė, negu Šaltojo karo ir supervalstybių branduolinės pusiausvyros laikais, kai griežtai buvo laikomasi taisyklių ir buvo suvokiama, kad kilus pasauliniam branduoliniam konfliktui nugalėtojų nebus. Dabar, bent jau sprendžiant iš politinės retorikos ir griūvančios visos branduolinio ginklo neplatinimo sistemos, bet kokie atgrasantys veiksniai tampa vis mažiau efektyvūs.
Tokių antropologinių, sociokultūrinių saugiklių nebuvimas veda tiek elitą, tiek eilinius piliečius prie politinio mąstymo suprimityvinimo. Viskas baigiasi tuo, kad per kokią nors Jaunimo dieną suorganizuojamas konkursas „Spardyk Obamą“: „Su kiekvienu spyriu klūpanti šventoji Rusia keliasi.“
Praeities valdymas
Režimas semiasi legitimumo iš praeities. Iš čia apeliavimas į praeitį, iš esmės į tuos istorijos puslapius, kurie susiję su Stalino vardu. Pats valstybės vadovas teisino ir 1939 metų Žiemos karą su Suomija, ir Ribbentropo-Molotovo paktą, ir avantiūrą Afganistane.
Bet režimas dar mėgina ir „valdyti“ praeitį – Generalinė prokuratūra ėmėsi šiek tiek komiškai atrodančios norminių aktų ir teisinių sprendimų retroanalizės – tų, kuriais remiantis Krymas buvo perduotas iš RSSR sudėties Ukrainos SSR jurisdikcijai, o Baltijos respublikos, iširus Sovietų Sąjungai, atkūrė nepriklausomybę (kodėl tada neįvertinus pačios Rusijos nepriklausomybės paskelbimo juridinio tyrumo?).
Charakteringas atvejis iš praeities valdymo srities – Varšuvos sutarties karinių pajėgų invazijos į Prahą 1968 metų rugpjūtį vertinimas. Gegužę per televizijos kanalą „Rosija“ buvo parodytas dokumentinis filmas „Varšuvos sutartis. Išslaptinti puslapiai“, pateisinantis Varšuvos sutarties organizacijos karinių pajėgų invaziją 1968 metais į Čekoslovakiją. Tai išprovokavo Rusijos ambasadoriaus iškvietimą į Čekijos URM pasiaiškinti.
Filmas invaziją teisino NATO ir bundesvero žabangais ir Vakarų remiamo ginkluoto perversmo organizavimu. Kinas turėjo sukelti aliuzijas su Kijevo Maidanu – suprask, revoliucijos scenarijus toks pat kaip ir 1968 metais. Ne veltui rūsčiai ironiškas užkadrinis balsas su liūdnu kartėliu ir teisuoliška pagieža plakė sąvoką „Prahos pavasaris“.
Filmas akivaizdžiai buvo skirtas ne užsienio, bet savai auditorijai: ta pati Čekoslovakija – tik pretekstas permesti lieptelį iš beveik pusės amžiaus senumo laikų į šią dieną. Posovietiniam žmogui, atrodytų, jau beveik ketvirtį amžiaus nebegyvenančiam socializmo sąlygomis, išsamiai paaiškino, kad kariuomenė buvo įvesta socialistiniams iškovojimams gelbėti.
Na, o be to, iš Švabijos (!) prie Čekoslovakijos sienų buvo permesta NATO kariuomenė. Daugiau kaip 300 tūkstančių vokiečių buvo nuvykę į Čekoslovakijos Respubliką. Ir, galų gale, buvo aptikti ginklų sandėliai, o „231 klubas“ rengė revanšistinį „maidaną“.
Iš situacijos analizės, iš istorijos propagandininkai pašalino tokį subjektą kaip liaudis. Šiuo atveju Čekoslovakijos liaudis, kuri norėjo kitokio gyvenimo.
Istorija nacionalizuota ir monopolizuota. Jos oficiozinė versija išlieka svarbiausiu instrumentu, leidžiančiu manipuliuoti sąmone ir valdyti politinį ir ekonominį sąstingį.
Rinkimai: tuščias kiautas. Teisė: izoliacija nuo pasaulio
Siužetas su 2016 metų parlamento rinkimų perkėlimu iš gruodžio į rugsėjį tapo Rusijoje vykstančio politinio proceso beprasmiškumo ir elito, susikoncentravusio vien tik į tą patį tikslą – kaip išsilaikyti valdžioje – kažkokios vidinės isterikos atspindžiu. Suprantama, joks „konstituciškai svarbių tikslų“ įgyvendinimas, kurio legitimumą skubos tvarka patvirtino Konstitucinis teismas, pirmalaikiais rinkimais nepasiekiamas. Ir, savaime suprantama, biudžeto procesas nepagerės tik dėl to, kad naujoji Dūma bus renkama keletą mėnesių anksčiau.
Ko gero, dar niekada posovietinės Rusijos politinėje istorijoje vyriausybės veiksmų pagrįstumas neatrodė taip bejėgiškai ir dirbtinai. Ir niekada eiliniai piliečiai neskyrė tiek mažai dėmesio valdžios institucijų manevrams. Vyriausybės palaikymo laipsnis yra toks pat didelis, kaip ir politinė apatija. Apatiško palaikymo sąlygomis vyriausioji vadovybė gali sugalvoti kokių tik nori politinių manevrų – jie bus suvokiami kaip oro pasikeitimas.
Nepaisant to, rinkimai atkeliami. Tikslas – maksimaliai palengvinti kontroliuojamą jų surengimą, turint galvoje, kad rinkėjai tebegyvens vasaros atostogų nuotaikomis, bus ne taip prislėgti rūpesčių ir pavargę kaip gruodį, parodys draugišką abejingumą parlamentinei valdžiai.
Tik iškyla viena problema – jeigu užsitęsusi recesija ar eilinė krizės banga paaštrins socialines problemas, rinkimų datos stumdymas pirmyn atgal vargu ar duos bent kiek apčiuopiamą efektą. Be to, šis kritinis situacijos paaštrėjimas gali įvykti kur kas anksčiau arba, atvirkščiai, vėliau nei 2016 metų rugsėjį ar gruodį.
Tačiau valdžia bijo, nervinasi, mėgina valdyti situaciją, kontroliuodama bet kokį rinkėjų minčių ir elgesio keitimąsi. O savo kontrolę įvelka į kvaziteisines formas.
Elito suvokimo apie teisę ir jo teisinės kultūros degradacijos pasireiškimų pastaruoju metu buvo daug. Neabejotinai simptomiškas yra nepageidaujamų organizacijų įstatymas, Dūmos inicijuotos policijos įstatymo pataisos, jau minėtos Generalinės prokuratūros pastangos valdyti praeitį ir sprendimas dėl Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) verdiktų atrankinio vykdymo.
Teisinį arba, tiksliau sakant, kvaziteisinį pagrindimą galima sugalvoti kam tik nori ir kaip nori – tai juridinės technikos dalykas. Kitas dalykas, kad tokiu atveju susidaro padėtis, kurią galima apibūdinti kaip „įstatymai prieš teisę“ – valstybės įstatyminiai aktai gali būti kvaziteisinės arba antiteisinės prigimties, kaip, pavyzdžiui Stalino laikų Sovietų Sąjungos respublikų baudžiamųjų kodeksų politiniai straipsniai.
Įstatymas dėl Rusijoje nepageidaujamų užsienio ir tarptautinių organizacijų dar labiau susiaurina galimybę legaliai funkcionuoti bet kokioms užsieninės kilmės struktūroms – tiek komercinėms, tiek nekomercinėms. Be to, išimtinai Generalinės prokuratūros vadovybės nuožiūra. Tai „pavykęs“ įstatymo dėl „užsienio agentų“ papildymas, padedantis formuoti dar agresyvesnį požiūrį į viską, kas užsienietiška, kuriantis visuomenėje įtarumo atmosferą.
Policijos įstatymo pataisos išplečia ne tiek jos įgaliojimus, kiek policininkų galimybes, tarkime, panaudoti ginklą ir atlikti patikrinimą. Tai dar vienas žingsnis link policinės valstybės, orientuotas, beje, ir į tai, kad būtų patogiau „reguliuoti“ protesto akcijas.
Na, ir, žinoma, supratimui apie įstatymų viršenybę, kurį turi kiekvienas aukštosios mokyklos teisės fakulteto pirmakursis, tiesiogiai prieštarauja EŽTT sprendimų riboto galiojimo Rusijoje faktinis pripažinimas. Kol kas tai padaryta biurokratinės doktrinos lygiu. Tačiau nėra jokių abejonių, kad esant reikiamoms situacijoms bus galima rasti kvaziteisinius pagrindus nevykdyti Rusijos valdžiai nepatogių Strasbūro teismo sprendimų. Toks požiūris į EŽTT reiškia dar ir ėjimą į teisinį izoliacionizmą.
Rusiška Möbiuso juosta
Kaip valdoma šiuolaikinė Rusija, gerai paaiškinta klasikiniame Friedricho Augusto von Hayeko 1944 metų veikale „The Road to Serfdom“ („Kelias į baudžiavą“): „sumanus demagogas visuomet stengsis suburti savo šalininkus į vieną glaudžiai susitelkusią grupę... žmonėms būdinga ... greičiau ir lengviau susitelkti, kai yra negatyvi programa, neapykanta priešams, pavydas tiems, kurie geriau gyvena, negu kokiam nors teigiamam, konstruktyviam uždaviniui spręsti.
Bet kokio mokymo, bet kokio tikėjimo, galinčio tvirtai suburti žmones bendriems veiksmams, būtinas elementas yra kontrastas tarp „mūsų“ ir „jų“, bendra kova su svetimaisiais. Tuo visuomet naudojasi tie, kam reikalingas ne šiaip sau tos ar kitos politikos palaikymas, bet besąlygiškas masių atsidavimas.“
Tai, kas vyksta, galima pavadinti judėjimu link katastrofos. Su tuo pačiu tikrumo laipsniu galima prognozuoti pasinėrimą į ilgą sąstingį – politikos, ekonomikos, nuotaikų, intelektinės aplinkos. Tai judėjimas rusiška Möbiuso juosta – ištisus dešimtmečius šalis negali nušokti nuo vystymosi vijimosi režimu monotoniškos vėžės.
Kiekvieną sykį, kaip būdavo ir sovietmečiu, valdovai savo interesus prilygina valstybės interesams, o valstybės interesai – tai juk visų šalies piliečių interesai. Rezultatas būna tas, kad valstybė paverčiama UAB, kurią valdo pirmasis asmuo su „geriausiais iš geriausių“ finansinio ir politinio elito atstovais. Problema ta, kad šiame modelyje valdančioji grupė, norėdama išlaikyti save ir išsaugoti valdžią savo rankose, „suvalgo“ bendrus išteklius. Šito aiškiai nepastebi eiliniai piliečiai, palaikantys lyderį. Apie priežastis mes kalbėjome anksčiau.
Svarbiausias uždavinys – išsaugoti save valdžioje – iškraipo ir biudžeto prioritetus, ir ekonomikos struktūrą. Joje vis mažiau konkurencijos, vis didesnį vaidmenį vaidina valstybė ir valstybinės korporacijos, o bendri ištekliai, išreikšti šį kartą valstybės biudžeto pavidalu, eikvojami gynybai, saugumui, administracijai ir propagandai (neseniai priimtas sprendimas skirti Pirmajam kanalui ir Rusijos valstybinei televizijos ir radijo kompanijai papildomus 7 mlrd. rublių).
Sprendžiant svarbiausią uždavinį – kaip išsilaikyti valdžioje – nelieka vietos kokiems nors bandymams modernizuoti šalį iš viršaus, liberalizuoti ekonomiką ir demokratizuoti visuomenę. Tai judėjimas viena kryptimi, kuris neišvengiamai tęsis iki 2016 metų parlamento rinkimų ir 2018 metų prezidento rinkimų. Ir veikiausiai peršliauš į kitą politinį ciklą. O valdžiai neturint aiškios ateities vizijos ir strategijos gali kilti rimtų problemų.
Kol kas galioja socialinė sutartis „Krymas ir dvasiniai tvirtinimo elementai vietoj laisvės“, kuri slopina (iki tam tikro laiko) blogėjančios Rusijos socialinės ir ekonominės padėties rizikos veiksnius. Kada nors valdžia turės pasiūlyti „publikai“ ką nors vietoj iššauto šovinio – Krymo.
Galima aiškiai pasakyti, kad tai nebus ekonominis stebuklas. Kariauti rimto karo su Vakarais šalis negali dėl akivaizdžiai ribotų išteklių. Galimi kai kurie simboliniai veiksmai, pavyzdžiui, tokie kaip „Arktis – mūsų“. Bet ir tai riboto veikimo anestezija. Rusijos vadovybė laipsniškai pradeda daryti dar vieną ratą Möbiuso juosta, o tai reiškia, kad ji pateks į strateginę aklavietę. Parengė Leonas Grybauskas
