Laukia šeimininko pagalbos
Tam, kad įsitikintum, kiek daug karių pasakojimuose apie sovietinę ir prorusišką Ukrainos rytinės pafrontės vietos gyventojų mąstyseną tiesos, užtenka tiesiog pabendrauti su vietiniais, kurie, priešingai, nei su kariais, su žiniasklaida – net iš Lietuvos – bendrauja noriai.
Ankstų rytą prie kultūros namų sukiojasi pagyvenęs vyras, kuris, išėjus laukan, kurį laiką smalsiai stebi, o po to prisigretinęs klausia: „Ar čia nenumatoma dalinti kokią nors Achmetovo fondo paramą pabėgėliams?“.
Rinatas Achmetovas – vienas iš pagrindinių Ukrainos oligarchų, neseniai buvęs ir Donbaso šeimininku, daugelio laikomas ir vienu iš svarbiausių separatizmo bei karo kurstytojų bei finansuotojų. Šiuo metu jis nutūpęs ant dugno, tačiau stengiasi išlaikyti ir atgauti savo buvusią įtaką.
Vienas iš būdų tai daryti – R.Acmetovo įkurto ir jo vardo labdaros fondo dalijama parama, kuri vežiojama ir po Ukrainos atsikovotas teritorijas, ir po „liaudies respublikas“ didžiuliais sunkvežimių konvojais.
„Kijev-1 kariai“ portalui lrytas.lt rodė savo mobiliuosiuose telefonuose išvakarėse nufilmuotą vieną iš tokių konvojų – kai jis važiuoja nesustodamas per visus kontrolės postus, o jį veda ir lydi policijos automobiliai.
„Ties 35-a „fūra“ užkniso skaičiuoti“, – karčiai nusijuokė kariai.
R.Achmetovo fondo reklama ir jo kontaktai kabo ant sienos ir pačiuos kultūros rūmuose, jų foje pirmajame aukšte – tiesiai po „Kijev-1 štabu.
Tuo tarpu apie fondo paramą portalo lrytas.lt klausęs vyras, prisistatęs Viktoru ir sužinojęs, kad bendrauja su žurnalistu iš Lietuvos, apie save nepuolė pasakoti, tačiau iš karto ėmė samprotauti apie padėtį Donbase ir visoje Ukrainoje.
Jo samprotavimai – rusiškos propagandos štampų ir šablonų rinkinys su tam tikrai vietos specifika. Pagrindinė mintis – viskuo kalta pirmiausia Amerika, po to – Vakarų Europa, laikoma ant trumpo Amerikos pavadžio.
Šioms dvejoms blogio jėgoms, žinoma, labiausiai rūpi sunaikinti Rusiją, tačiau joms „nereikia“ ir Ukrainos – kaip vieningos šalies ir didelės ekonomikos. Taigi, kad ją sugriautų ir paverstų tiesiog pigios darbo jėgos Vakarams talpykla, Vakarams bei jų statytiniams Kijeve ir reikėjo nuversti teisėtą Ukrainos valdžią bei sukelti karą Donbase.
Juk, kaip žinia, Donbasas – svarbiausias ir kone vienintelis Ukrainos maitintojas ir ūkio variklis, todėl jį Vakarams reikia tiesiog sunaikinti.
Vakarai, pasak Viktoro, netgi ir neslėpė tokių savo siekių – štai net ir tarp oficialių reikalavimų dėl asociacijos sutarties su Europos sąjunga (ES) pasirašymo buvo europiečių reikalavimas tiesiog jiems atiduoti arba uždaryti pagrindines gamyklas ir pramonės įmones Donbase.
Paklausus, iš kur tokios žinios, Viktoras, net šiek tiek nustebęs dėl tokio klausimo, sako: „Taigi taip sakė premjeras Azarovas“.
Mikola Azarovas – buvęs Maidano nuversto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vyriausybės premjeras ir viena iš svarbiausių jo režimo figūrų, taip pat pabėgęs į Rusiją ir iš ten retkarčiais atakuojantis dabartinę Ukrainos valdžią ir Vakarus.
Viktorui tiek jis, tiek ir „prezidentas V.Janukovyčius“, tiek, aišku, Rusija – svarbiausi ir neprilygstami autoritetai bei tiesos šaltiniai.
Šventai tiki savo teisumu
Viktoras kalbasi neagresyviai ir netgi šiek tiek pasimeta, kai ginčijami dalykai, kuriuos jis laiko svarbiausiomis tiesomis bei savaime suprantamomis aksiomomis.
Pavyzdžiui, mintis, kad Maidanas, nepaisant jį apraizgiusių politinių ir oligarchinių interesų, buvo paprastų žmonių sukilimas prieš korumpuotą ir visiškai suįžūlėjusią valdžią, Viktorui, panašu, visai netikėta.
Taip pat jį akivaizdžiai glumina ir teiginys, jog pagrindinė Donbaso bėda ir visų dabartinių bėdų šaltinis – jo „šeimininkai“, apiplėšę regioną ir jo žmones bei sukėlę karą, kad apgintų savo pinigus ir valdžią.
Tam, kad Ukrainoje – ne Donbase, nes tai, Viktoro supratimu, du skirtingi dalykai – ir toliau daugumą pagrindinių svertų rankose laiko oligarchai, pašnekovas pritaria su entuziazmu, tačiau su tuo, kad tokia pati ir dar blogesnė padėtis – ir Donbase, neskuba sutikti, nors ir nesiginčija.
Viena iš Rusijos propagandos, skirtos ir Donbaso žmonėms, dogmų – tų buvusių Sovietų sąjungos okupuotų valstybių, kurios įstojo į ES, gyvenimas smarkiai pablogėjo ir blogėja toliau, jos beveik visiškai ištuštėjo dėl didžiulės emigracijos į Vakarus.
Taigi ir Viktorui įdomu, ar Lietuva dar išgyvena, o išgirdęs, kad iš narystės ES ji tik laimėjo, nepaisant visų problemų, jis sutrikęs linguoja galva.
Panašiai jis reaguoja ir į klausimą, ar, jo nuomone, ir pati Rusija nėra oligarchinė ir korupcija bei specialiųjų tarnybų savivale pagrįsta diktatūra. Matyti, kad žmogui tiesiog niekuomet nešovė į galvą taip šventvagiškai mastyti apie šią šalį.
Kur kas labiau, nei pašnekovas gatvėje, savo teisumu įsitikinusi pusamžė Natalija, dirbanti kultūros namų prižiūrėtoja.
Ji pati tuojau pat pasuka pokalbį pagrindinių politinių temų link ir iš karto ima aukštą natą – pareiškia, kad vienintelis Donbasas „kovoja prieš oligarchus“ ir daro tai sėkmingai. Tačiau paklausta, prieš kokius oligarchus tas Donbasas kovoja ir kuriuos jau įveikė, ji tuojau pat nukreipia kalbą į Ukrainos kariuomenės nusikaltimus prieš civilius gyventojus, kurie, pasak jos, yra siaubingi.
Natalijos teigimu, Ukrainos kariuomenė nuolatos, kone kiekvieną dieną ir kone iki pat pokalbio su lrytu.lt išvakarių bombarduodavo būtent gyvenamuosius Donecko ir kitų regiono miestų rajonus, ypatingai taikydama į vaikų darželius ir mokyklas.
„Tiesiog širdis krauju srūva dėl tų vaikelių nužudytų, sužalotų ar tėvelių netekusių. Kodėl jie taip daro, kodėl jie mūsų vaikus bombarduoja?“, -- kone su ašaromis akyse nuolatos rypavo Natalija.
Klausiama, iš kur ji taip tvirtai visa tai žino ir ar pati matė savo akimis, Natalija tiesiog nukerta, kad tai „visi“ žino.
Tačiau pagrindinis blogis, pasak Natalijos, žinoma, yra Amerika, kuri, pasak jos, suorganizavo ir Maidaną, ir karą Donbase.
Į pastebėjimą, kad galbūt Amerikai ir Vakarams šis karas, kaip ir apskritai visa ši globalinė geopolitinė krizė, apskritai nenaudingi ir nereikalingi, o Amerika pasaulyje turi didesnių rūpesčių, nei galvoti apie Rusijos ir Donbaso sunaikinimą, Natalija reaguoja nustebusiu dėl tokio naivumo žvilgsniu ir meta: „Na, ką jūs!“.
Abejotinai jai atrodo ir atsakymai į jos klausimus, ar tikrai Lietuvoje taip viskas blogai, kaip žinoma Donbase – ji sunkiai virškina teiginius, kad viena vertus, yra ir visokių problemų, tačiau bendra tendencija gera.
Bet štai jauriausias klausimas – o ką ji ir jos bendraminčiai galvoja apie tai, kad Rusija, sužadinusi jų visų viltis, kad pasiims Donbasą į savo sudėtį, kaip ir Krymą, juos paliko Ukrainoje?
Natalija tik moja ranka ir atsidūsta: „Ai, ir tai Rusijai mes nerūpime, savų problemų turi“.
Patys padėjo priešui
O kokios visuomenės nuotaikos kitoje pusėje?
Apie tai lrytas.lt paklausė „Kijev-1“ kario Viktoro, pravarde Taikusis. Jaunas vyras – iš pačios Horlivkos – vienos iš separatistų citadelių. Savo kelią į karą jis pradėjo Maidane, o gimtajame mieste paliko brolį.
„Kai prie miesto priartėjo Ukrainos kariuomenė, ji jau ruošėsi jo šturmui. Pamenate, tai buvo tas momentas, kai dar atrodė, kad Ukraina gali iš pradžių atkirsti Donecką su Luhansku vieną nuo kito, po to juos apsupti ir net greitai paimti.
Tai štai, Ukrainos artilerija bombardavo Horlivką, taip pat ir gyvenamuosius rajonus. Per vieną ataką žuvo, berods, apie 30 civilių. Žmonėms, aplinkui krentant sviediniams, atrodė, kad apskritai atėjo pasaulio pabaiga, kad jie visi tuojau bus išžudyti. Taigi, vietiniai po to iki dabar šventai įsitikinę, kad jei ne Rusija, taip ir būtų atsitikę, kad rusai išgelbėjo jiems gyvybes“, – sakė Taikusis.
Pasak jauno vyro, net ir jo paties brolis tuomet rimtai svarstė, ar jam nestoti į „liaudies savigyną“. „Nedaug trūko, kad ir mūsų šeimoje būtų čia gana įprasta situacija – kariautume brolis prieš brolį. Bet šiaip ne taip jį pavyko atkalbėti, atvesti į protą. Dabar jis jau ten, aišku, nebegyvena, dėl manęs jam būtų pernelyg pavojinga“, – pasakojo Taikusis.
Taigi, jis sutinka su tuo, kad Kijevas pirmiausia tik kenkė sau, kai kategoriškai neigė bet kokius civilių bombardavimus bei jų žūtis nuo savo artilerijos ir tvirtino, kad tai visuomet daro tik rusų kontroliuojami separatistai.
Bet gal padėtis anapus fronto tikrai jau beveik katastrofiška ir gali grėsti plačiųjų masių pykčio sprogimu prie Kremlių ir jo vietos marionetes – kaip kartais entuziastingai praneša Ukrainos ar Vakarų žiniasklaida?
Taikusis teigia, kad taip toli gražu nėra. „Na, žmonės, aišku, gyvena ant vegetavimo ribos, tačiau vis viena gyvena, stengiasi kažkaip suktis“, – sako „Kijev-1“ karys.
Visa viltis – jaunimas
Vienas iš daugybės tipiškų Donbaso miestų, kuriuos tenka pravažiuoti, iš pafrontės grįžtant į vakarus, tokiu pati tipišku pavadinimu – Krasnormejskas, arba ukrainietiškai – Krasnormijskas.
Nuo sovietinių laikų likęs stambių raidžių užrašas – skulptūrinė kompozicija su pagal geriausias socrealizmo tradicijas išskobta raudonarmiečio galva ir Sovietų sąjungos vėliava – dabar visas nudažytas mėlyna ir geltona Ukrainos vėliavos spalvomis.
Prie šio užrašo – vietos vyresniųjų klasių mokinių pulkas. Vadovaujami savo mokytojos, mokiniai čia surengė savotišką meninę-patriotinę akciją – savo delnus mirkė į mėlynus ir geltonus dažus, jais tepė miesto pavadinimą, paišė savo piešinius, visa tai fotografavo.
Paaiškėjo, kad jie dalyvauja vietos projekte jaunimui „Atrask Ukrainą“ ir toks miesto pavadinimo perdažymas – viena iš šio projekto akcijų.
Sužinoję, kad juos kalbina žiniasklaida iš Lietuvos, paaugliai nuoširdžiai apsidžiaugė ir puolė prašyti kartu nusifotografuoti – buvo matyti, kad jie išties ir draugiškai susidomėjo. Juokais paklausus, ar jiems nebaisu fotografuotis su „banderofašistų agentais“, mokiniai juokdamiesi atsako nebijantys.
Nei vienas iš jų nebuvo kur nors toliau, nei Donbasas ar Kijevas, tad Europa ir žmonės iš Europos jiems – tokie pat kito, įdomaus ir trokštamo aplankyti pasaulio gyventojai, kaip lietuvių jaunimui užsieniečiai iš Vakarų prieš ketvirtį amžiaus.
Tačiau, žinoma, daug proeuropietiškai ir antisovietiškai mastančių žmonių Ukrainos rytuose – ir senyvo amžiaus žmonių tarpe.
Dnepropetrovskas – vienas iš pagrindinių kariuomenės tranzito į Donbaso frontą ir atgal iš jo punktų. Kavinė „Nacional“ šalia stoties vienas iš nuolatos kareivių lankomų taškų. Pagrindinės prekės čia – įvairus pilstomas alus ir degtinė.
Barmenas Piotras, sužinojęs, kad užėjo lietuviai, džiaugsmingai pasigiria buvęs Lietuvoje – tik dar 1973 m., kai tarnavo sovietinėje armijoje, desantininkų dalinyje Prienuose ir Kaune. Tačiau Lietuvą jis teigia iki šiol atsimenantis tik geruoju.
Kartu su barmenu prie baro – panašaus amžiaus, kaip jis, jo bičiulė, kurią jis švelniai vadina Musia. Pokalbis, suprantama, iškart pakrypsta apie karą, Ukrainą, Rusiją.
Piotras pasakoja, kad pagrindinės čia buvojančių karių pokalbių temos ir rūpesčiai – apie kariuomenėje kerojančią korupciją ir karininkijos savivalę. Esą, vadai dažnai vagia kareivių maistą bei pinigus, o pastarieji išgyvena tik savanorių dėka.
Barmenas papasakoja skaudžią istoriją apie vieną itin suvargusį kareivį, kuris neturėjo pinigų nei kelionei traukiniu namo, nei maistui. Esą Piotras jam nupirko ir valgyti, ir bilietą namo, apsikeitė telefono numeriais, o po kiek laiko sulaukė jo motinos skambučio. Šioji jam verkdama dėkojo už pagalbą sūnui. Po kiek laiko jį vėl aplankė tas pats kareivis ir įteikė savo mamos pagamintų marinuotų grybų – mat Piotras teigė atsisakęs paimti pinigus.
„Aš didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvenau sovietinėje sistemoje – geriausius ir svarbiausius savo metus.
Bet aš tiesiog nesuprantu, kaip galima gyventi praeitimi, o ne ateitimi, kaip galima žudyti dėl to, kad ir pats neturėtum ateities, ir kitiems jos neleistum turėti. Aš nekenčiu tos praeitos sistemos. Nekenčiu!“, – emocingai kalbėjo Musia.
Pasak jos, Rusija jai „mirė po viso šito“. Moteris visiškai neabejoja tuo, kad karas Donbase nebūtų kilęs be Rusijos ir kad tik ji kalta dėl visų žūčių ir nelaimių. O ir pati Rusija, pasak Musios – tik savo korumpuotos valdžios, nenorinčios paleisti Ukrainos, įkaitė. Bet blogiausia, kad, pasak ukrainietės – sąmoninga ir entuziastinga įkaitė.
Tačiau paklausta, ką mano apie tokias savo bendraamžes tautietes, kaip Natalija, Musia griežtai nukerta: „Na, ir tegul eina sau – ar į Rusiją, ar kur kitur, kur nori. Mums jie nereikalingi!“.
„Tai – mūsų žmonės“
Taip, kaip ir Musia, mąsto didžiulė dalis Vakarų ir centrinės Ukrainos gyventojų, šalies politikos ir žiniasklaidos atstovų, kurie, žinoma, netiki Minsko paliaubomis ir paliaubomis apskritai ir tuo, kad Rusija atsitrauks iš Donbaso.
Tad koks turėtų būti Ukrainos valstybės santykis su ne tik okupuotomis, bet ir iš Rusijos kontroliuojamų separatistų atkovotomis teritorijomis, pagal šių žmonių logiką?
Okupuotoms teritorijoms – totali ir visiška ekonominė bei finansinė blokada, nė hrivnos – ir atkovotai daliai, kuri taip pat turėtų būti iš esmės peržegnota.
Vienintelis saitas, siejantis likusią Ukrainą ir karo bei okupacijos nusiaubtos jos dalį turėtų būti galimybė ten esantiems žmonėms, besijaučiantiems ukrainiečiais, persikelti į „sveikąją“šalies dalį.
Tie, kurie lieka – patys atsakingi už save, o esantieji okupuotose teritorijose – dar ir už tai, kad bent jau didele dalimi rėmė rusų okupaciją ir išdavė valstybę. Jei nori – tegul nors ir keliauja į Rusiją.
O likusiai Ukrainos daliai belieka tik laukti Rusijos griūties ar visiško karo nusiaubtų teritorijų kolapso, be to, toks atsiskyrimas – Ukrainos elektorato ir visuomenės apsivalymas nuo to sovietinio balasto, kuriuo visada buvo jos Rytai.
Tačiau kita dalis Ukrainos piliečių ir politikų prieštarauja tokiam požiūriui ir teigia, jog tokios visiškos skyrybos – būtent tai, ko ir trokšta Rusija, šiuo metu „liaudies respublikas“ integruojanti ne tik kariniu, bet ir ekonominiu požiūriu, nors kita ranka ir nori jas formaliai įbrukti į Ukrainos valstybę, paversdama jas tą valstybę graužiančia ir žudančia jos dalimi.
Logikai „tegul eina sau“ prieštarauja ir kai kurie buvę Maidano aktyvistai bei dabartiniai savanoriai, visas jėgas ir laiką skiriantys būtent rūpesčiui atkovotomis teritorijomis, jose likusiais ir iš jų pabėgusiais žmonėmis.
Tokių savanorių teigimu, nuo to, kiek Ukrainos valstybė sugebės pasirūpinti atkovotomis teritorijomis ir jų žmonėmis, integruoti juos, o taip pat – parodyti tokį rūpestį net ir „liaudies respublikų“ žmonėmis, priklausys apskritai viso karo su Rusija eiga ir dabartinės aklavietės likimas.
Viena iš tokių organizacijų – „Naujasis Donbasas“, Kijevo centre įkūręs „Laisvų žmonių namus“. Už privačias Ukrainos ir užsienio valstybių paramos lėšas suremontuotas kelių aukštų namas – pagalbos centras, į kurį gali kreiptis valstybės pagalbos nesulaukiantys pabėgėliai iš Rytų ir kuriame kaupiama labdara ten likusiems žmonėms.
Tuo tarpu pačiuose Rytuose „Naujojo Donbaso“ žmonės stengiasi už labdaros lėšas suremontuoti bent pavienes subombarduotas mokyklas ar ligonines, į kūrybinę ir šviečiamąją veiklą įtraukti vietos vaikus ir jaunimą.
Tuo tarpu valstybė esą apskritai neturi jokios atkovotų teritorijų atstatymo ir reintegracijos programos.
Organizacijos vadovė Larisa Artiugina savo veiklą ir jos tikslą nusako taip: „Ten – mūsų žmonės ir jie turi tai žinoti bei matyti. Nieko nepadarysi, kad jie tokie. Daugelis iš jų tiesiog nieko kito nematė gyvenime ir tiesiog nemoka kitaip gyventi, nežino, kad galimas ir kitoks gyvenimas.
Taigi, jiems reikia padėti, juos reikia mokyti. Netgi pačių elementariausių, paprasčiausių socialinių ir pilietinių dalykų, apskritai skatinti jų aktyvumą. Ir reikia taip dirbti ne tik su vaikais ir jaunimu, nors visa viltis – į juos, bet ir su suaugusiais. Taip, tai žiauriai sunkus ir žiauriai ilgas darbas, susidedantis iš mažų fragmentų bei žingsnelių. Bet to nedaryti negali. Nėra kitos išeities“.
