Rugsėjo mėnesį į Graikiją budėti palei Egėjo jūros krantą ir gelbėti migrantų išvykę savanoriai iš pradžių tiesiog patys plaukdavo prie skęstančių valčių ir traukdavo žmones į krantą.
Dabar gelbėtojai turi dvi motorines valtis – jas katalonams teko patiems atsivežti iš Barselonos.
Savanoriai kilnų darbą dirba visiškai vieni. Nei Bendrija, nei vietos administracija kol kas nereaguoja į tragedijas, kasdien vykstančias prie Lesbo salos.
Katalonams padeda tik žvejai
„Skęstančios motinos, kuri atiduoda savo kūdikį tau į rankas, žvilgsnis sukelia tiesiog neapsakomą jausmą“, – sako Oscaras Campsas, nevyriausybinės organizacijos „Proactiva Open Arms“ direktorius.
Jis ir dar trys profesionalūs gelbėtojai iš Katalonijos Badalonos miesto rugsėjį nusprendė keliauti į Lesbo salą gelbėti lūžtančiomis valtimis į Graikiją plaukiančių ir skęstančių migrantų, daugiausia pabėgėlių iš Sirijos.
„Kai vasarą spaudoje išvydome nuskendusių vaikų nuotraukas, nusprendėme, kad negalime sėdėti prie televizoriaus namuose ir stebėti, kaip prie Graikijos krantų kasdien skęsta žmonės.
Juk mūsų darbas yra gelbėti žmones prie Barselonos krantų.
Todėl žiūrėti, kaip pabėgėliai skęsta prie Lesbo salos, mums buvo nepakeliama“, – apie tai, kaip viskas prasidėjo, pasakoja dabar į Kataloniją kelioms savaitėms sugrįžęs O.Campsas.
„Nusprendėme nuvažiuoti į Lesbo salos šiaurę – būtent čia valtimis atplaukia daugiausia pabėgėlių iš Sirijos. Nežinojome, ar sugebėsime jiems padėti, ar suderinsime veiksmus su vietos savanoriais.
Tačiau vos atvykę supratome, kad mūsų ten tikrai reikia, kad esame vieninteliai iš kitos Europos šalies atvykę savanoriai, kad Lesbo saloje dirba labai nedaug vietos aktyvistų, o jiems padeda graikai ir turkai žvejai.
Per dieną į šiaurinį Lesbo krantą atvyksta apie 20 valčių, kiekvienoje jų – maždaug 50 pabėgėlių“, – skaičiuoja O.Campsas.
Paremia paprasti europiečiai
Katalonai gelbėti pabėgėlių į Graikiją atvažiavo pasiėmę visas savo santaupas – kartu sudėjus 15 tūkstančių eurų.
Pinigams pasibaigus vietos gyventojai įkalbėjo gelbėtojus įkurti nevyriausybinę organizaciją „Proactiva Open Arms“, kuriai dabar skiriama lėšų vadinamojo minios finansavimo (anglų k. – crowdfunding) principu.
Aukas gelbėtojams iš Katalonijos galima pervesti organizacijos puslapyje proactivaopenarms.org. Tokiu būdu organizacijai jau pavyko surinkti daugiau kaip 200 tūkstančių eurų.
Už šias lėšas gelbėtojai iš Barselonos į Lesbo salą atsigabeno dvi motorines valtis ir du visureigius, tad gali tęsti gelbėjimo operacijas prie Graikijos krantų.
Dabar namuose, Katalonijoje, viešintis O.Campsas į Graikiją ketina vežti dar vieną gelbėjimo laivą. O atgal į Lesbo salą jis vyks tada, kai tik atsigaus tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
„Mūsų gelbėtojų komanda keičiasi kas 14 dienų. Be pertraukos tokio krūvio atlaikyti nebūtų įmanoma“, – tvirtina O.Campsas, vis prisimenantis praėjusią savaitę nutikusią dramą.
Tarsi lėktuvo katastrofa
Praėjusią savaitę, pačioje spalio pabaigoje, prie Lesbo salos įvyko didžiulė tragedija. Neatlaikęs svorio lūžo 300 pabėgėlių iš Sirijos plukdęs laivas ir daugiau kaip 40 žmonių nuskendo.
Manoma, kad dėl per didelio keleivių skaičiaus pirmiausia sugriuvo antras laivo aukštas, o vėliau subyrėjo ir visas laivas.
Neįtikėtina, bet O.Campsas pasakoja, kad po tokios didžiulės katastrofos gelbėjimo operaciją vykdė tik jis su trimis kolegomis ir vietiniai žvejai.
Gelbėtojas tokios tragedijos nebuvo matęs per 25 savo darbo metus. Žvejų laivai ir katalonų motorinės valtys net tris valandas traukė iš vandens žmones, skęstančius 5,5 km nuo kranto.
Ištrauktus žmones krante gaivino vien „Proactiva Open Arms“ nariai – graikų medikų nebuvo matyti.
„Praėjusią savaitę nuskendusio laivo tragediją prilyginčiau keleivinio lėktuvo katastrofai.
Tik tiek, kad nukritus dideliam keleiviniam lėktuvui dažniausiai visi žūva, o čia vien nuo mūsų priklausė, kiek žmonių iš 300 skęstančiųjų liks gyvi. Jei būtume sulaukę daugiau pagalbos, būtų pavykę išgelbėti daugiau žmonių“, – tikina O.Campsas.
Kaltina Bendrijos politikus
Pasak šio katalono, jo gyvenimas jau skilo į dvi dalis – prieš sprendimą išvykti gelbėti migrantų prie Lesbo salos ir po jo.
„Didžiulis skirtumas, ką matai jūroje, – skenduolio kūną ar mirštantį žmogų, kuris dar gyvas, bet jo jau nebeįmanoma išgelbėti.
Kartais tenka rinktis, kurį nelaimėlį pirmiausia traukti į krantą“, – apie tragišką darbo patirtį Graikijoje pasakoja O.Campsas.
Vis dėlto katalonai yra nusistatę tam tikras taisykles – pirmiausia bando išgelbėti vaikus, moteris ir tuos, kurie turi mažiau jėgų: „Kitiems tenka laukti, kol atplauks kita valtis.“
Girdint sukrečiantį O.Campso pasakojimą, kaip jie visiškai vieni gelbėja skęstančius pabėgėlius, kyla klausimas, kur žiūri ir ko laukia vietinė Lesbo salos administracija, Graikijos vyriausybė ir visa ES.
„Taip, vietos valdžia irgi buvo atplukdžiusi vieną didelį laivą, tačiau į jį tiesiog neįmanoma sulaipinti daugybės žmonių, todėl mes juo negalėjome pasinaudoti.
Matyt, vietiniai pareigūnai apskritai nelabai supranta, kaip elgtis įvykus tokioms katastrofoms. Atrodo, kad graikus apėmusi panika“, – mano O.Campsas.
Iš arti kasdien su mirtimi susiduriantis gelbėtojas tvirtina, kad atsakomybę dėl žmonių žūties prie Lesbo salos turėtų prisiimti ES šalių lyderiai.
„Žinoma, atsakinga yra Europa. Kalbant apie skęstančių pabėgėlių gelbėjimą, Graikijos vyriausybė palikta likimo valiai. Graikams trūksta išteklių“, – įsitikinęs O.Campsas.
Jo manymu, Egėjo jūroje „liaudis gelbėja liaudį“, o ES šalių vyriausybės žiūri ir nieko nedaro.
Gelbėtojui pritaria ir Barselonoje dirbanti imigracijos reikalų ekspertė Elena Sanchez: „Akivaizdu, kad nesiųsti pagalbos skęstantiems pabėgėliams yra politinis ES sprendimas.“
Lieka emocinių randų
Sunku suskaičiuoti, kiek pabėgėlių žūva prie Lesbo salos krantų. Oficialiais duomenimis, per incidentą praėjusią savaitę žuvo 40 žmonių, tačiau, pasak O.Campso, aukų suskaičiuoti beveik neįmanoma. „Kad žmogus žuvo, sužinai, kai pavyksta išgelbėti vieną iš artimųjų ir jis apie tai papasakoja. Neseniai išgelbėjau 10 metų mergaitę. Ji liko viena – kiti trys jos šeimos nariai nuskendo.
Tačiau savo akimis esu matęs, kaip jūra praryja ištisas šeimas, – apie jas nebepapasakos niekas. Juk pabėgėlių laivuose nėra jokių keleivių sąrašų“, – teigia gelbėtojas.
Neišvengiamai kyla ir dar vienas klausimas: kas laukia sėkmingai krantą pasiekusių pabėgėlių? Juk dažniausiai jie į Lesbo salą atvyksta peršlapę, pervargę ir sušalę.
Jei tuo metu krante nėra nevyriausybinių organizacijų autobuso, žmonėms tenka pėsčiomis eiti dar 60 km iki artimiausios pabėgėlių stovyklos. Ten jie dar kelias paras turi stovėti eilėje, kol pagaliau gauna – arba ne – pabėgėlio statusą.
„Mūsų misija – kad niekas nenuskęstų prie Lesbo salos krantų. Tolesnio pabėgėlių likimo kontroliuoti jau nebegalime“, – aiškina O.Campsas.
Gelbėtojas priduria, kad katalonai stengiasi būti profesionalūs ir psichologiškai atsilaikyti matydami asmenines prieglobsčio prašytojų tragedijas.
„Tačiau iš tikrųjų tai beveik neįmanoma. Juk už kiekvienos ant kranto paliktos gelbėjimosi liemenės slepiasi kieno nors gyvenimo istorija“, – pasakoja visą gyvenimą pabėgėlius iš Sirijos prisiminsiantis O.Campsas.
