Jausmai dvejopi – gėda ir palengvėjimas. Gėda dėl tokio kriminalinio eksporto. O palengvėjimas – nes šie nusikaltėliai emigravo ir savo juodus darbelius rezga kažkur toli, o ne savame kaime arba mieste.
Šiuo atžvilgiu lietuviai niekuo nesiskiria nuo kaimynų lenkų, latvių ar kitų rytų europiečių.
Vien Jungtinėje Karalystėje už grotų pernai sėdėjo beveik tūkstantis Lenkijos piliečių. Rumunų kalinių – 588. Nedaug teatsiliko ir nusikaltėliai iš Lietuvos – britų kalėjimuose jų pernai buvo 518.
Užsieniečiai kaliniai sudaro 13 procentų visų Jungtinės Karalystės kalėjimų gyventojų. O jų rekordiškai daug – net 85 tūkst. Šalyje jau trūksta kalinimo įstaigų.
Tačiau ar iš tiesų aktyvi nusikaltėlių iš Rytų Europos veikla Britų salose yra naujas reiškinys, prasidėjęs tik žlugus komunistinei sistemai?
Deja, ne. Tai įrodo unikali, neseniai duris atvėrusi iki šiol slaptu laikyto Londono Skotland Jardo policijos muziejaus paroda.
Atvėrė eksponatus visuomenei
Parodoje pateikiamos įtikinamos istorinės relikvijos ir dokumentai rodo, kad ginkluotus galvažudžius Rytų Europa į Jungtinės Karalystės sostinę eksportuoja jau nebe pirmą šimtmetį.
Negana to, kai kurios garsiausios bylos per ilgą Skotland Jardo istoriją yra tiesiogiai susijusios būtent su išeiviais iš Lenkijos, Latvijos, Bulgarijos ar Rusijos.
Tokia išvada peršasi pamačius Londono muziejuje pirmąkart viešai eksponuojamą vadinamojo Juodojo muziejaus kolekciją.
„Apie šią kolekciją visuomenė iki šiol žinojo tik iš nuogirdų, nors jai jau daugiau nei 140 metų. Nuo pat įkūrimo 1874-aisiais Juodojo muziejaus eksponatai – skambių Londone įvykdytų nusikaltimų įrankiai, ginklai, kriminologų užrašai – buvo skirti jauniems detektyvams ugdyti“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Londono muziejaus kuratorė Anette Day.
Iki pat šių dienų į 101-ąją salę Skotland Jardo policijos būstinėje patekti galėjo tik patys įstatymo sargai arba išskirtiniai kviestiniai svečiai.
Tarp tokių išrinktųjų, kuriems buvo suteikta privilegija apsilankyti Juodajame muziejuje, buvo rašytojas, garsiojo seklio Šerloko Holmso personažo kūrėjas Arthuras Conan Doyle’is ir magas Harry Houdini.
O eksponatų nerinko joks profesionalus kolekcininkas. Įvykus sukėlusiam nusikaltimui, patys policininkai visus su byla susijusius daiktus ir dokumentus po kiek laiko perkeldavo į muziejų.
Kolekcija ypač spėriai augo iki 1955-ųjų, kol šalyje galiojo mirties bausmė. Pagal tuomečius įstatymus po atliktų egzekucijų visi asmeniniai nusikaltėlių daiktai tapdavo valstybės nuosavybe.
Dėmesys Džekui Skerdikui
Nuo pat įkūrimo 1829 metais Londono policija garsėjo kaip itin efektyvi kovotoja su nusikalstamu pasauliu. Tačiau Skotland Jardo istorijoje yra ir negarbingų puslapių – didžiulį atgarsį visuomenėje sukėlusių, bet taip ir neįmintų nusikaltimų.
Bene didžiausia iš tokių dėmių – Džeko Skerdiko byla. O ji tiesiogiai susijusi su imigrantais iš Rytų Europos.
Tarp 1888 metų balandžio ir 1891-ųjų vasario Vaitčepelio rajone Rytų Londone buvo nužudytos vienuolika moterų. XIX amžiuje, šioje miesto dalyje, kaip ir dabar, buvo itin gausu imigrantų.
Visos aukos – anglės prostitutės. Visoms joms buvo perpjauta gerklė, o keturios moterys jau po mirties buvo išmėsinėtos, tad nenuostabu, kad Londone kilo masinė panika.
Skotland Jardas metė visas pajėgas į nusikaltėlio ar jų grupės paieškas. Tačiau didžiausia tų laikų paieškos operacija vaisių nedavė: žudikas taip ir nebuvo surastas.
Juodojo muziejaus kolekcijoje eksponuojami du dokumentai, tiesiogiai susiję su šia itin garsia ir mitais apaugusia byla.
Pirmasis – 1888 metų rugsėjį išspausdintas policijos plakatas, kuriame detektyvai prašo miestiečių pagalbos. Plakate – policiją sudominęs anoniminis laiškas, parašytas raudonu rašalu.
„Laiškas prasideda žodžiais „Brangus bose, vis girdžiu, kad policija mane jau sugavo, bet tai nėra tiesa.“
Būtent jį išspausdinus iki tol anonimiškam žudikui spauda suteikė Džeko Skerdiko vardą: taip pasirašė laiško autorius.
Pagrindinis šios bylos tyrėjas – tuometis Skotland Jardo superdetektyvas Donaldas Swansonas tikėjo, kad suradus laiško autorių bus rastas ir tikrasis žudikas. Deja, dar 5 moterys tapo Skerdiko aukomis jau po 1888 metų rugsėjo“, – pasakojo A.Day.
Supainiojo panašias pavardes?
Antrasis su šia neįminta istorija susijęs eksponatas – sero Roberto Andersono, ilgamečio Skotland Jardo komisaro pavaduotojo, memuarai. Jie išleisti 1910-aisiais, praėjus beveik dviem dešimtmečiams po Džeko Skerdiko bylos.
Vieną savo knygos egzempliorių R.Andersonas padovanojo savo bičiuliui, jau minėtam detektyvui D.Swansonui, o 138-ajame puslapyje buvęs seklys pieštuku užrašė vieną pavardę: „Kosminskis“.
„Nors tvirtų įrodymų trūko, detektyvas D.Swansonas ilgai buvo įsitikinęs, kad Džekas Skerdikas buvo jaunas imigrantas, carinei Rusijai priklausiusioje Lenkijos dalyje gimęs žydas Aaronas Kosminskis.
Jis į Angliją atvyko būdamas 16 metų ir dirbo kirpėju Vaitčpelio rajone.
A.Kosminskiui buvo 23-eji, kai buvo nužudytos pirmosios prostitutės. Jis buvo tarp įtariamųjų, bet 1891-aisiais staiga dingo.
Motina ir sesuo A.Kosminskį nuvežė į lunatikų prieglaudą. Toje institucijoje jis gyveno iki pat savo mirties 1919 metais“, – „Lietuvos rytui“ painią Džeko Skerdiko istoriją pasakojo vienas Juodojo muziejaus parodos kuratorių, buvęs policijos detektyvas Paulas Backley.
Aišku, gali būti, kad Lenkijos žydas A.Kosminskis visiškai nesusijęs su Vaitčepelio žmogžudystėmis. Mat ilgus metus stebėję prieglaudos medikai jį apibūdino kaip visai neagresyvų pacientą.
Tačiau yra viena paslaptinga detalė: kaip tik tuo metu toje pačioje lunatikų prieglaudoje gyveno dar vienas pacientas – jaunas, itin agresyvus vyras.
Jis – taip pat imigrantas iš Lenkijos žydų bendruomenės, gyvenęs tame pačiame Londono rajone, kur buvo įvykdytos žmogžudystės. Jo vardas – Nathanas Kaminskis. Britams, nepripratusiems prie slaviškų pavardžių, Kosminskis ar Kaminskis turėjo skambėti panašiai.
Batsiuviu dirbęs N.Kaminskis mirė 1889 metais nuo sifilio komplikacijų.
Iškart po pirmųjų Vaitčepelio nužudymų pačioje žydų imigrantų bendruomenėje ėmė sklisti kalbos, kad venerine liga sirgęs N.Kaminskis šitaip keršijo prostitučių bendruomenei.
Bet svarbu ir tai, kad jau po N.Kaminsio mirties buvo nužudytos dar keturios moterys, tad jis galėjo būti susijęs tik su pirmosiomis septyniomis aukomis.
Kova su latviais anarchistais
Kita Juodajame muziejuje išsamiai atpasakota istorija – Sidnėjaus gatvės apgultis 1911-ųjų sausį, dar žinoma kaip Stepnio mūšis Rytų Londone.
Su kuo tada kovojo ne tik Londono policijos pajėgos, bet ir keli šimtai britų karių? Su gerai organizuotais imigrantaiss iš carinės Rusijos okupuotos Latvijos.
Apgulties prologas – 1910 metų gruodį latvių anarchistų grupuotės įvykdytas juvelyrinės parduotuvės apiplėšimas. Į nusikaltimo vietą atvykusius devynis neginkluotus policininkus Piotro Piatkovo ir Georgijaus Gardšteino vadovaujami vagišiai pasitiko pistoletų šūviais. Trys policininkai žuvo, kiti buvo sužeisti.
Skotland Jardas metė milžiniškas pajėgas į žudikų paieškas.
1911-ųjų sausio 2-ąją vienas policijos šnipų pranešė, kad mažiausiai trys gaujos nariai, tarp jų – ir lyderis P.Piatkovas, greičiausiai slapstosi 100-ajame Stepnio rajono Sidnėjaus gatvės name.
Kitą dieną daugiau nei 200 policininkų atkirto šią zoną ir prasidėjo tikras mūšis.
„Kova truko net šešias valandas. Nors, kaip vėliau paaiškėjo, tame name buvo tik du latviai anarchistai, jie turėjo dideles atsargas modernių šaunamųjų ginklų ir daugybę amunicijos.
Operacijai vadovavo Skotland Jardo komisaras, bet šalia jo beveik visą laiką buvo Winstonas Churchillis – tuometis vidaus reikalų sekretorius. Būtent jis davė įsakymą iš Londono Tauerio skubiai iškviesti reguliariosios armijos būrį su artileriniais pabūklais.
Tai pirmas ir vienintelis toks atvejis per Londono policijos istoriją. Tiesa, sunkiosios artilerijos panaudoti neprireikė – nuo name buvusių sprogmenų pastatas užsidegė. Du anarchistai – Fritzas Svaarsas ir Vilis Sokolovas – sudegė gyvi.
Istoriškai itin svarbu ir tai, kad po Stepnio mūšio nuspręsta pakeisti pasenusią Skotland Jardo ginkluotę naujais, moderniais pusiau automatiniais šautuvais. Be to, mūšis su anarchistais tapo pirmąja policijos operacija, kurią nuolat filmavo kino kameros“, – „Lietuvos rytui“ teigė parodos kuratorė Julia Hoffbrand.
Ši apgultis W.Churchilliui galėjo baigtis itin liūdnai. Mūšį filmavusios kino kameros užfiksavo akimirką, kai vieno anarchistų iššauta kulka praskrido visai šalia politiko katiliuko stiliaus kepurės.
Tiek Jungtinės Karalystės, tiek Latvijos istorikai iki šiol nesutaria, kas iš tiesų buvo anarchistų vadas P.Piatkovas.
Manoma, kad tikrasis šio latvio vardas – Janis Žaklis, buvęs Latvijos radikalus kairysis, dailininkas ir plėšikas.
Gausus sovietų šnipų palikimas
Galiausiai Juodojo muziejaus sukauptuose fonduose yra nemažai relikvijų, atskleidžiančių Sovietų Sąjungos užverbuotų šnipų nusikalstamą veiklą Šaltojo karo metais.
Su viena garsiausių istorijų susijusi 1961 metais atskleista vadinamoji Portlando šnipų grupuotė. Penki sovietų užverbuoti britai buvo nuteisti už bandymą pavogti pirmojo Jungtinės Karalystės atominio povandeninio laivo „HMS Dreadnought“ programos duomenis.
Tų metų sausio 7-ąją Londono Vaterlo rajone policija suėmė Harry Houghtoną, Ethel Gee ir Gordoną Lonsdale’ą. Tą pačią dieną ramiame Vakarų Londono priemiestyje Ruislipe buvo suimti sutuoktiniai Peteris ir Helen Krogeriai.
Ši porelė turėjo antikvarinių knygų verslą, po kuriuo slėpė tikrąją savo veiklą.
Iš pirmo žvilgsnio eilinis jų priemiesčio namukas iš tiesų buvo kimšte prikimštas sovietinės šnipinėjimo aparatūros: radijo siųstuvų, itin smulkios fotografavimo technikos.
Iš Lenkijos žydų kilę Krogeriai (tikrosios jų tapatybės buvo Lona ir Morrisas Cohenai. – Red.) buvo puikiai viską paslėpę. Skotland Jardo pareigūnams prireikė net 10 dienų, kol jie surado sovietinius radijo siųstuvus.
H.Houghtono, E.Gee ir G.Lonsdale’o nugvelbtus slaptus branduolinės programos dokumentus Krogeriai į Sovietų Sąjungą persiųsdavo antikvarinėse knygose: tarp kai kurių puslapių buvo įdedami ploni lapai su miniatiūrinėmis nuotraukomis.
Jau gerokai po teismo šnipai Krogeriai ir G.Lonsdale’as buvo iškeisti į sovietų suimtus britus Geraldą Brooke’ą ir Greville’į Wynne’ą.
Tik sugrįžęs atgal į Sovietų Sąjungą G.Londsdale’as atskleidė tikrąją savo tapatybę – Maskvoje gimęs Kononas Molodas.
Juodojo muziejaus ekspozicijoje pasakojama ir apie dar vieną sovietų šnipų įvykdytą rezonansinį nusikaltimą: žinomo bulgarų disidento ir rašytojo Georgijaus Markovo nužudymą 1978-aisiais.
Bulgarijos slaptosios policijos ir KGB pasamdytas žudikas 49-erių G.Markovą nužudė tiesiog Londono gatvėje vidury dienos. Ricinu užnuodytą kulką žudikas iššovė iš skėtyje sumontuoto pistoleto.
Iki šiol niekas nenuteistas dėl šios žmogžudystės, nors Skotland Jardas vis dar nėra užvertęs skambios bylos.
