Vargingoje ir atokioje Maramurešo apskrityje, kurią nuo likusios Rumunijos dalies skiria prasti kalnų keliukai, gyvuoja prigimtinės žmonių kovos už būvį taisyklės.
Kaimynai čia pykstasi dėl žemės lopinėlio, kuris gali būti tokio pločio kaip ištiesta žmogaus plaštaka.
Daugybė mirtinų konfliktų
Tie siauri ilgi žemės ploteliai tarp kaimyninių sklypų, kurių savininkas dažnai neaiškus, čia vadinami „mūšio laukais“.
Kasmet Maramurešo apylinkėje kova dėl šių plaštakos pločio lopinėlių kai kam baigiasi mirtimi. Yra buvę metų, kai per 12 mėnesių per tokius konfliktus žuvo 40 žmonių.
Taip pat dažnai, kaip ir apie eismo įvykius, Rumunijos laikraščiai rašo apie žmones – visada vyrus – kurie žūsta dėl gabalėlio žemės.
Įvykdę karštakošiškas žmogžudystes skerdikai paprastai pasiduoda.
Jie priblokšti grįžta namo ir laukia, kol policija atvažiuos jų suimti. O tada teisme purto galvą ir ginasi: esą akimirką, barantis su kaimynu, įvyko kažkas, ko jis negalėjo suvaldyti ir už ką jis neatsakingas.
Tokios žudynės Maramureše žymi byrančią tradicinę bendruomenę.
Nereguliuojamas ir nevaldomas žiaurumas po savęs palieka skausmą, gedulą, našles ir vaikus be tėvų.
Svarbūs visi sklypeliai
Šiame krašte svarbus kiekvienas žemės plotelis. Neturtingi Maramurešo žmonės žemę laiko savo tapatybės dalimi: esi toks, kokią žemę turi.
Įžengti į kito žmogaus žemę, ypač į kiemą aplink jo namą, čia yra didžiulė klaida.
Asmeninė erdvė pažeidžiama taip, lyg kaimynui į burną įkišus pirštą.
Ir taip mano ne kokie nors asocialūs asmenys ar nusikaltėliai – taip savo žemę vertina beveik visi Maramurešo žmonės.
Apskrities sostine laikomoje Baja Marėje gyvenantis vietos žurnalistas nė nejuokaudamas tvirtina: „Jeigu kas nors įžengtų į mano žemę, tą žmogų nužudyčiau.“
„Tai riba, kurią tas žmogus peržengė. Kai jis pamatytų mano akis, jis suprastų, – pasakoja prisistatyti nenorintis žurnalistas. – Taip man jau buvo nutikę: atėjo vyrai su ginklais.
Aš jiems liepiau dingti per 10 sekundžių ir pasakiau: „Ateisite dar kartą – tokio šanso nebegausite.“
Rojus su priedanga
Maramurešo XXI amžius lyg nepalietęs. Čia nevažinėja mašinos, žmonių namus supa graži gamta, čiulba paukščiai. Visa vietovė kalnuota ir miškinga.
Čia tvyro tokia ramybė, kad nė negalėtum įsivaizduoti, jog vyksta baisūs nusikaltimai.
Bet manoma, kad žmonių charakterį ir aršią gynybinę reakciją dėl savo žemės lemia būtent vietovės geografija ir klimatas.
Maramureše vis dar gyvena vilkai ir meškos.
O vienintelė vertinga žemė, iš kurios gali pelnyti sau duoną, yra slėniuose.
Čia tankiai įsikūrę žmonės, kaimeliai tarsi kaspinas vyniojasi slėniuose tarp kalnų, o kiekvienas gabalėlis žemės vertinamas kaip šeimos palikimas.
„Mes esame maramurešai, – pusiau rimtai sako iš šios vietos kilęs žurnalistas Teo Ivanciucas. – Esame labai agresyvūs, labai nervingi. Kiekvienas čia gyvenantis dažnai kišenėje ima ieškotis peilio.“
Čia gyvenantys žmonės įpratę kovoti ir dėl duonos kąsnio.
Pastaraisiais metais derlius čia negausus, tad šeimos negali gyventi tik iš žemdirbystės – darbų tenka ieškoti kitur Rumunijoje.
„Rumunai čia visada kovėsi už savo gyvenimą, – pasakoja muziejuje dirbantis Joz=sefas Beresas. – Žodis „valstietis“ čia reiškia „žmogus, įsimylėjęs žemę“, tačiau jos čia nėra pakankamai.
Dideli plotai visada buvo užimti kilmingųjų, o valstiečiams jos nuolat trūko.
Tai – ir atsidavimas žemei, bet kartu ir nuolatinė baimė bei nerimas, kuris būdingas visiems kaimynams.“
Gilios istorinės žaizdos
Bene daugiausia įtampos šioje apskrityje paliko komunizmo laikai. Nuo 1949-ųjų čia prasidėjo kolektyvizacija.
Buvo panaikintos vietos kaimo tarybos, išvaryti dvasininkai. Žemė iš valstiečių buvo nusavinta kartu su visais padargais: arklais, plūgais, karučiais, net karvių pasaitais.
Komunistų partijos agentai – dažniausiai patys skurdžiausi bežemiai – masiškai konfiskavo gyventojų nuosavybę.
Sunkiausia būdavo turtingiausiems ūkininkams, kurie turėjo pasisamdę daugybę pagalbininkų ir valdė daug žemės.
Jiems paskirdavo užduotis, kurių įgyvendinti būdavo beveik neįmanoma: pavyzdžiui, suarti 10 hektarų plotą per vieną dieną. Tikslo nepasiekę ūkininkai sėsdavo į kalėjimą.
Užverbuoti komunistų agentai, kuriuos rumunai vadino „naujaisiais vyrais“, kaimuose buvo įvedę savo tvarką, o bendruomenėse taip augo milžiniška neapykanta.
Žmonės iki šiol negali pamiršti turto ir žemės, kurią prarado per kolektyvizaciją.
Nužudė dėl žemės
„Visas kalnas anksčiau priklausė mūsų seneliui, tačiau komunistiniais metais čia atkėlė labai daug žmonių, – pasakoja 57-erių rumunė Viorica, gyvenanti sename name, kurį per pusę dalijasi su 5 metais jaunesnės savo sesers šeima.
Moteris prisimena istoriją, nutikusią 1972-aisiais, kai jai tebuvo 15 metų, o jos broliui – 14.
„Buvo ruduo, ir mes ganėme avis. Jos nubėgo į kitas žemes, kurios buvo kolektyvinio ūkio dalis. Ten jos suėdė šiek tiek šieno iš bendros šieno kaugės“, – pasakoja rumunė.
Netrukus šieną ėdančias avis pamatė moteris, gyvenusi gretimame name. Būtent jos vyras ūkyje buvo sukrovęs šieno kaugę. Ji išlėkė iš namo ir ėmė šaukti ant vaikų.
„Kaip tik tada ant kalno pasirodė mano tėvas ir pamatė, kad ji ant mūsų rėkia. Jis pasakė: „Ko čia keli triukšmą? Ko bariesi su vaikais? Jei turi ką pasakyti – sakyk man.
Jei padariau ką nors bloga – išsiaiškinkime“, – prisimena tėvo žodžius Viorica.
Tėvui atėjus į kaimynės kiemą, jam į koją ėmė kąsti šuo. Kol vyras mėgino gyvūną nuvyti, iš nugaros priėjo šaukusi moteris ir dūrė jam peiliu.
Išliejo visą nusivylimą
„Jis nebuvo mirtinai sužeistas. Tai buvo nedidelė žaizda. Jis nekreipė dėmesio, nes mėgino nuvaryti šunį.
O tada moteris suriko savo vyrui: „Ateik ir užmušk jį! Jei tu neišeisi ir neužmuši, aš papjausiu tave.“
Netrukus iš namo išbėgo vyras su didžiuliu peiliu ir suvarė jį mano tėvui į nugarą. Jis krito negyvas“, – patirto siaubo negali pamiršti Viorica.
Vėliau Vioricos tėvo žudikas mėgino vytis ir jos brolį, tačiau staiga, tarytum aplietas šaltu vandeniu, atsitokėjo. Supratęs, kad ką tik nužudė žmogų, jis grįžo į savo namus ir ėmė laukti policijos.
Netrukus buvo įkalintas, bet kadangi komunistai amnestijas dalijo į visas puses, po pusantrų metų vėl buvo laisvėje.
Tačiau kas privertė vyrą nužudyti kaimyną? Viorica pasakoja, kad paaiškinimas itin painus. Jos tėvas buvo turtingas ūkininkas, o žudikas – vienas vargingiausių kaimo žmonių.
Šieno kaugė kolektyvizuotame ūkyje stovėjo ant žemės, kuri anksčiau priklausė žmogžudžiui. Ir taip viena įniršio akimirka išlaisvino visą jo pyktį ir neviltį.
Reikalavo savo žemės
Kai Nicolae Ceausescu diktatūra 1989-aisiais buvo nuversta, valstiečiai ėmė reikalauti grąžinti jiems prarastas žemes.
Žmonės kaimynus paduodavo į teismą, o šie savo ruožtu buvo įsitikinę, kad komunizmo laikais jų naudota žemė savaime tapo jų nuosavybe.
Tokių bylų XX a. paskutinį dešimtmetį buvo apie 1,5 mln.
Tačiau visur klestėjo korupcija. Ranka tepė ranką, draugas padėjo draugui.
Žemės buvo dalijamos ne pagal senuosius žemėlapius, bet taip, kaip nutarė naujieji teismai. Vėl kilo nepasitenkinimas, vėl rumunai užantyje ėmė nešiotis peilius. Šis įniršis tęsiasi iki dabar.
Viena baisiausių pastarojo meto žmogžudysčių įvykdyta 2009 metais Selištia de Suse. Po jos Ianoso Pascos – aukštaūgio, agresyvaus buvusio kalnakasio – kūnas liko plūduriuoti sekliuose Izos upės vandenyse. Apie šią žmogžudystę Maramurešo gyventojai pasakoja iki šiol.
Pražudė žemės troškimas
I.Pasca tą dieną žvejojo upėje prie savo namų. Savo žemę jis buvo įsigijęs prieš kelerius metus. Nors tai buvo tik 1,8 tūkst. kvadratinių metrų plotas, jis priklausė vyro šeimai.
Iš pradžių – I.Pascos seneliui, vėliau – tėvui, kuris nupirko ją dukrai kaip kraitį. Žemę I.Pasca perpirko iš sesers, nors jo žmona Ileana ir bandė atkalbėti vyrą.
„Visi šitos žemės norėjo. Tai kovos laukas. Buvo daugybė dalykų, kuriuos jis galėjo įsigyti, bet jis pirko šitą žemę. Jis buvo apsisprendęs“, – pasakojo velionio žmona.
Bet žemės troško ir tame pačiame kaime gyvenęs neturtingas I.Pascos pusbrolis Martinas Gradas, pravarde Martinucas.Jo ir I.Pascos tėvai – broliai.
Martinucas ir visa Gradų šeima manė, kad lopinėlis pusbrolio žemės prie pat upės priklauso jiems.
Konfliktas tęsėsi ilgai
Dėl šio sklypelio I.Pasca ir Martinucas pykosi daugybę metų.
I.Pasca maždaug 20 kartų skundėsi policijai, kad Martinucas grasina su juo susidoroti, o jo žmoną Ileaną vis gąsdindavo: „Aš tavo vyrą nužudysiu.“
Vieną 2009-ųjų gegužės dieną, tuo metu, kai I.Pasca žvejojo kartu su savo trejų metų anūkėle, Martinucas su draugu gerokai išgėrė.
Įkaušęs jis atsistojo ir pareiškė: „O dabar aš einu ko nors užmušti.“
Martinucas pasiėmė kirvį ir susirado prie upės sėdėjusį pusbrolį. Prisėlino jam iš nugaros ir kirviu kirto tiesiai į pakaušį.
Vėliau mėgino nužudyti ir viską mačiusią jo anūkę, tačiau mergytė ėmė bėgti, o Martinucas buvo pernelyg girtas, kad suspėtų ją pasivyti.
Žudikas parsvirduliavo namo ir ėmė laukti policijos, prieš tai artimiesiems pareiškęs: „Užmušiau jį.“
Martinucas buvo nuteistas kalėti 12 metų, tačiau už grotų praleis tik šešerius ir bus išleistas į laisvę.
Vyro netekusi Ileana sako, kad iki pat šių dienų gyvena siaubingai įsibaiminusi – esą Martinuco vaikai jai vis grasindavo: „Mes užmušime tave taip, kaip mūsų tėvas užmušė tavo vyrą.“ Vis dėlto taip neįvyko.
Maramureše, kur vis dar gyvena Ileana, kartu egzistuoja ir meilė, ir žiaurumas. Anksčiau artimos buvusios šeimos susipyksta dėl lopinėlio žemės.
Ir nėra nieko, kas padėtų kaimiečiams išspręsti ginčus, – dokumentai, įrodantys nuosavybės teises, įniršusiems rumunams atrodo verti tiek, kiek tualetinis popierius.
Vietovėje, kur ES subsidijas pasisavina korumpuoti politikai, kur kasmet mąžta derlius ir kur reikia kovoti už kiekvieną kąsnį, kruvinas kerštas yra tapęs kasdienybe. („The Guardian“, LR)
Kaimo žmonės negali išbristi iš skurdo
Rumunija visada minima tarp skurdžiausių ir didžiausią socialinę atskirtį kenčiančių valstybių Europoje. 2013 metais Eurostatas skelbė, kad ties skurdo riba arba žemiau jos buvo 40,4 proc. Rumunijos gyventojų.
Skurdžiausiai gyvena Rumunijos kaimo žmonės. Jie neturi santaupų ir beveik visas pajamas skiria maistui ir kasdienėms reikmėms padengti.
Rumunijoje taip pat itin apleista sveikatos apsauga. Labiausiai ligoti – vargingai gyvenantys šalies žmonės. Daugybė kaimo vietovėse gyvenančių vaikų gauna nepakankamai maisto medžiagų, prastai maitinasi.
Skurdžiuose kaimo regionuose labai žemas išsilavinimo lygis. Vargstančių žmonių ir mokyklos nebaigusių tėvų vaikai dažnai patys lieka be išsilavinimo, todėl kaimo vietovėse itin didelis ir jaunuolių nedarbas.
Šalyje – daugiausia skurstančių vaikų visoje Europoje. Pernai vienas iš dviejų Rumunijos vaikų buvo atsidūręs ties skurdo riba. Šis rodiklis ne pagerėjo, bet, atvirkščiai, suprastėjo po to, kai šalis 2007-aisiais įstojo į ES.
