Tad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje (ES) ir apskritai Vakarų bendrijoje šiandien atrodo lygiai tokia pat tolima, kaip ir tomis šaltomis lapkričio ir gruodžio sandūros naktimis, kai Kijevo centre susibūrė Maidaną pradėjęs jaunimas.
Netgi galima pasakyti, kad europietiška Ukrainos perspektyva dar tolimesnė nei tuomet, nes valstybė ir šalis atsidūrė ant žlugimo ribos.
Juk kuo daugiau laiko praranda Ukraina, tuo labiau didėja ne tik naujų neramumų, bet ir kokio nors naujo politinio sprogimo ar net karinio perversmo grėsmė. O toks perversmas beveik neišvengiamai reikštų galutinį šalies subyrėjimą.
Link tokio galutinio žlugimo vestų ir tai, jei šalis tiesiog vegetuotų bei dustų toje aklavietėje, kurioje yra dabar.
Tačiau viltis vis tiek gyva. Bet kuo ji pagrįsta – nejaugi vien tik tuščiu, jokios atramos tikrovėje neturinčiu tikėjimu?
Žinoma, ne. Svarbiausia šio tikėjimo atrama ir garantas – toji vakarietiškai ir kartu blaiviai bei ryžtingai mąstanti Maidano karta, kuri iki šiol sudaro šalį į priekį stumiančios visuomenės dalies branduolį.
Būtent ji ir yra tas istorinių permainų variklis – permainų, kurios, nors ir buksuoja ir vis atidedamos, o už sugaištą laiką mokama naujais nuostoliais ir nauju krauju, vis tiek, regis, yra neatšaukiamos.
Tačiau tam Maidanui, kuris iš Kijevo centro pažiro po visą Ukrainą ir jos visuomenę, žinoma, reikia pagalbos. Pagalbos ne tik ir ne tiek pinigais, bet ir kasdieniu solidarumu, patarimu bei kritišku žodžiu.
Trys tautos – vienas projektas
Lietuva ir Lenkija – bene didžiausios ir aktyviausios Ukrainos pagalbininkės regione. Nieko keista – juk kadaise šios trys tautos buvo vienoje valstybėje.
Ukrainiečiams lietuviai ir lenkai talkina pirmiausia ekonominėje, politinėje bei karinėje srityse. Tačiau Ukrainai, kuriai reikia visokeriopos paramos visose srityse, ne mažiau svarbi intelektualų bei kultūrininkų parama – juk ES ir Vakarų civilizacija – tai ne tiek ekonominė bei materialinė, kiek dvasinė ir kultūrinė erdvė.
Taigi Lietuva ir Lenkija turi tapti Ukrainos tiltu į šią erdvę. Tačiau pirmiausia reikia Ukrainą išplėšti iš Rusijos erdvės, o tai geriausia padaryti Ukrainą grąžinant į dvasinį ir kultūrinį buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos regioną, kuriam, be Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos, dar priklauso ir Baltarusija.
Tokį tikslą sau iškėlė Lietuvos intelektualai, žurnalistai bei diplomatai, susibūrę į Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumą. Vienas iš jo lyderių – Lietuvos istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Ši visuomeninė organizacija siekia skatinti lietuvių ir lenkų dialogą, abiejų tautų viena kitos pažinimą, pastaruoju metu savo žvilgsnį vis dažniau kreipia į Ukrainą.
Nieko keista – organizacijos nariai atsimena didžiojo lietuvių ir lenkų taikytojo, Lenkijos intelektualo J.Giedroyco teiginį, kad be laisvos Ukrainos neįmanoma laisva Lenkija. Tęsiant šią mintį – ir laisva Lietuva.
Tad forumas, padedamas nuolatinio talkininko, žymaus Lenkijos politiko ir antisovietinio disidento Bronislawo Geremeko centro, ėmėsi vykdyti projektą, pavadintą „Intermarium“ – išvertus iš lotynų kalbos, „Tarp jūrų“.
Projekto tikslas – burti Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos bei Baltarusijos intelektualus, kultūrininkus, žurnalistus, politikus rengiant diskusijas visam regionui ir visoms šalims bendromis bei aktualiomis temomis.
Itin paprasta, tačiau labai aštri problema – kaimyninės valstybės ir visuomenės labai mažai pažįsta viena kitą, menkai išmano kiekvienos iš jų ypatumus, gyvenimą, pagrindines problemas. Tai galima pasakyti net ir apie Ukrainos gyvenimo išmanymą Lietuvoje ar Lenkijoje – ką jau kalbėti apie Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalų žinojimą Ukrainoje.
Tas pats pasakytina ir apie Baltarusijos santykį su kaimynėmis.
Tad tam, kad visų šių šalių visuomenės ne tik geriau pažintų viena kitą, bet ir ugdytų bendrą regioninę tapatybę bei solidarumą, po „Intermarium“ vėliava susibūrė ir Ukrainos, Lietuvos bei Lenkijos žiniasklaidos priemonės.
Ukrainai atstovauja viena svarbiausių šiuo metu jos žiniasklaidos priemonių – interneto televizija „Hromadske.tv“. Grupės žinomų Ukrainos žurnalistų spontaniškai pradėtas „pilietinės televizijos“ projektas buvo sumanytas kaip iššūkis bei alternatyva tradicinei ir visiškai oligarchų valdomai šalies žiniasklaidai.
„Hromadske.tv“ gimimas sutapo su Maidano pradžia ir ši interneto televizija greitai tapo vienu iš pagrindinių pilietinės provakarietiškos visuomenės informacijos kanalų.
Lenkijai atstovauja vienas žinomiausių jos leidinių – „Gazeta Wyborcza“, vadovaujamas legendinio šios šalies intelektualo, antisovietinio disidento, vieno iš „Solidarumo“ simbolių, Lietuvos laisvės premijos laureato Adamo Michniko.
Tuo tarpu Lietuvos žiniasklaidai atstovauja dienraštis „Lietuvos rytas“ ir interneto portalas lrytas.lt.
Kremlius jau pralaimėjo?
Ir simboliška, ir natūralu, kad „Intermarium“ projektas startavo Maidano pradžios dvejų metų sukakties dienomis vykusiomis dviem diskusijomis.
Jos buvo surengtos Ukrainoje ir skirtos Ukrainai. Jų pavadinimai – „Ukraina – sugrįžimas į Europą“ ir „Lietuva ir Lenkija – Ukrainos advokatai ES?“.
Diskusijų dalyviai – „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius A.Michnikas bei šio leidinio korespondentas Ukrainoje Piotras Andrusieczko, Lietuvos savaitraščio „Veidas“ redaktorius Rimvydas Valatka ir buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža, buvęs Ukrainos vicempremjeras eurointergracijai nesėkmingos „oranžinės revoliucijos“ prezidento Viktoro Juščenkos laikais Olehas Rybačiukas.
Diskusijoms, vykusioms „Hromadske.tv“ studijoje, vadovavo vienas iš šios televizijos įkūrėjų bei vadovų, žymus Ukrainos žurnalistas Romanas Skrypinas.
Svarbiausia mintis, kurią ukrainiečiams nuolatos stengėsi pabrėžti tiek lenkai, tiek lietuviai, – Ukrainos sugrįžimas į Europą yra neatšaukiamas ir neišvengiamas istorinis procesas.
Pirma, Ukraina visada buvo europietiškoje tos civilizacijos linijos, kuri skiria Rytų, Vidurio ir Vakarų Europą nuo Rusijos, pusėje. Ukrainoje ir baudžiava buvo panaikinta anksčiau, ten gerokai stipresnis privačios nuosavybės institutas bei visuomet gyvavo galinga pasipriešinimo bet kokiai valdžiai ir jos priespaudai tradicija.
Tad Ukraina, pasak pašnekovų, išlaikė savo istorinius skirtumus nuo Rusijos ne tik po sovietinės priespaudos dešimtmečių, bet ir po ketvirčio amžiaus laukinio oligarchizmo siautėjimo. Tai ir parodė 2013-ųjų Maidanas.
„Kažkokiu būdu, per kažkokį stebuklą, pas mus sugebėjo atsirasti jaunų vakarietiškų žmonių karta. Karta, kuri sugebėjo palaužti pasaulio galinguosius ir patį Rusijos vadą V.Putiną įvaryti į kampą. Iš esmės V.Putinas jau pralaimėjo Ukrainai – būtent dėl tų žmonių“, – kalbėdamas apie Maidaną pašnekovams antrino O.Rybačiukas.
Pasak jo, niekas net neįsivaizdavo, kad Maidanas laimės, kad bus priverstas į Rusiją bėgti korumpuotas prorusiško režimo vadas Viktoras Janukovyčius, o V.Putinas turės pulti Ukrainą, nes jam tiesiog nebeliks kitos išeities.
Pašnekovai juokavo, kad V.Putinas, kitaip nei V.Janukovyčius, tiesiog neturi kur bėgti – nebent į Rusijos okupuotą Ukrainos Donbasą ar Krymą.
„Tad tai ir yra pagrindinis šalies laimėjimas – toji jaunų žmonių karta, turinti neišsemiamą energiją, kurią svarbu nukreipti tinkama vaga“, – sakė buvęs Ukrainos vicepremjeras.
Tuo tarpu A.Michnikas teigė, kad Ukraina yra tiesiog „pasmerkta“ reformoms, nes ji neturi kitos istorinės išeities.
„Na, gerai, jūs prarasite dar 10 metų, dar vieną žmonių kartą, bet vis tiek anksčiau ar vėliau turėsite imtis reformų“, – sakė A.Michnikas.
Pasak jo, anksčiau ar vėliau link Europos turės pasukti ir Rusija, kurios diktatūra dabar žūtbūtinai daro viską, kad sulaikytų šį istorinį procesą. „Ukraina – raktas nuo Rusijos. Ukrainos sėkmė – nuosprendis Rusijos diktatūrai“, – sakė A.Michnikas.
Taigi, pasak pašnekovų, Rusijos režimas jau pralaimėjo, tačiau iki galutinio jo žlugimo dar nutekės daug laiko ir kraujo.
A.Michnikui antrinęs R.Valatka teigė, jog kiekviena diktatūra ar tiesiog korupcinė netvarka – dalykai, kurie nepajėgūs išgyventi.
„Ilgainiui vis tiek liksi be pinigų ir tiesiog nepajėgsi išgyventi. Tai, pavyzdžiui, suprato net ir Lietuvos komunistai“, – sakė Lietuvos žurnalistas.
A.Michnikas taip pat teigė, jog ir Lenkijos komunistai visada buvo proeuropietiški ir proreformatoriški.
Minsko derybos – beviltiškos?
Antroji svarbiausia diskusijų mintis, kurią ukrainiečiams stengėsi įteigti lenkai ir lietuviai, – Ukraina turi atsikratyti nevisavertiškumo komplekso ir nemanyti, kad tos pačios Lietuva ir Lenkija kažkaip stebuklingai atsidūrė nepasiekiamose aukštumose, o Europa nepadės Ukrainai ir ją išduos.
Pasak diskusijos dalyvių, prieš 25 metus Lietuvoje ir Lenkijoje taip pat nedaugelis tikėjo, jog jos ne tik taps ES ir NATO narėmis, bet tai padarys taip greitai.
Tačiau tiek R.Skrypinas, tiek O.Rybačiukas priminė, kad Ukraina prarado pastarąjį ketvirtį šimtmečio. Be to, nors visuomenėje yra didžiulis reformų ir permainų poreikis, tokio pagrindinių verslo ir politikos grupių sutarimo dėl svarbiausių geopolitinių šalies tikslų, kaip Lenkijoje ar Lietuvoje, iki šiol nėra.
„Be to, Europa Lenkiją ir Lietuvą tiesiog mokė, kaip reikia daryti reformas, kokios jos turi būti, kone kas pusmetį tikrino, ar tikrai padaryta tai, kas buvo sutarta, ir kaip tai padaryta. Tuo tarpu Ukrainos taip nemoko ir neprižiūri“, – sakė O.Rybačiukas.
Tačiau tiek lenkai, tiek lietuviai teigė, jog visus pagrindinius dalykus ukrainiečiai turi padaryti patys, o Europa tada taip pat neturės kur dėtis, nors dabar ir nebūtų nieko prieš, jei Ukraina sustotų ir net pasiduotų Rusijai.
„Bet jeigu Ukraina iš tiesų darys realius darbus, Europa tai matys ir pripažins“, – tikino A.Michnikas.
Tačiau kaip dėl karo Ukrainos rytuose, kuris buvo trumpam aprimęs rudenį, kai Rusija laukė, kad Ukrainos parlamentas žengtų pirmuosius žingsnius Konstitucijos pakeitimų „liaudies respublikų“ naudai linkme ir buvo tariamasi dėl „rinkimų“ tose „respublikose“ surengimo?
Juk jis dabar ir vėl rusena – kone visose fronto linijose vyksta susišaudymai ne tik lengvaisiais ginklais, bet jau ir minosvaidžiais ir kita ginkluote, kuri pagal Minsko paliaubas turėtų būti atitraukta.
Projekto „Intermarium“ dalyviai Kijeve susitiko ir su Maidane susiformavusios partijos „Samopomič“ atstovais miesto savivaldybės taryboje ir Užsienio reikalų ministerijos atstovu, ambasadoriumi ypatingiems pavedimams, Minsko derybas kuruojančiu Dmitro Kuleba.
Ukrainos politikai skeptiškai vertina galimybę, kad Minsko susitarimai bus realiai įgyvendinti – pirmiausia todėl, kad naivu tikėtis, jog Rusija ir jos kontroliuojami separatistai atiduos Ukrainai rytinės sienos kontrolę ir leis Kijevui prižiūrėti vietos rinkimus „liaudies respublikose“.
Tad ukrainiečiai, dabar besistengiantys tiesiog padaryti tai, kas pagal susitarimus priklauso jų pusei, vis dėlto mano, kad visa tai liks popieriuje, o karas tęsis ir toliau – būtent taip, kaip ir dabar.
Pasak ukrainiečių, Rusija dabar negali sau leisti didelio masto puolimo, tačiau nuolatinė įtampa ir rusenanti fronto ugnis – kaip tik tai, ko jai reikia. Pavyzdžiui, dabar Ukraina derėjosi su ES dėl bevizio režimo – fronte imta šaudyti. Rusijai reikia pavaizduoti taikdarę Minsko derybose – tyla.
Bet svarbiausia, kad nuolatinės karių aukos ir ištekliai karui toliau sekina Ukrainą.
Tačiau dar didesnėmis problemomis svečių iš Lenkijos ir Lietuvos pašnekovai, aišku, įvardija itin lėtai atsinaujinančią politinę sistemą ir niekaip neišgyvendinamą korupciją.
„Samopomič“ atstovai džiaugėsi, kad jų partija, sudaryta iš partijose anksčiau nedalyvavusių verslo ir viduriniosios klasės atstovų, po šių savivaldos rinkimų Kijeve pretenduoja patekti į valdančiają daugumą.
Tačiau esą sostinės savivaldoje ir toliau dominuoja tie, kurie į politiką žiūri tik kaip į galimybę užsidirbti iš kyšių. Tuo tarpu visos šalies mastu korupcija dar labiau nekontroliuojama „iš viršaus“ nei anksčiau.
„Prie V.Janukovyčiaus visiems buvo aišku, kiek kam duoti, o dabar – visiškas chaosas“, – karčiai juokavo ukrainiečiai.
