Metiniuose savo pranešimuose įvairių valstybių vadovai parastai skiria labai daug dėmesio tam, kas vyksta jų šalyje ir tai yra suprantama: šie pranešimi būna adresuoti ne tik tarptautinei bendruomenei, bet ir šalies politiniam elitui, visiems piliečiams.
Žinoma, kuo svarbesnė pasaulio mastu yra šalis, tuo daugiau jų vadovų metiniuose pranešimuose kalbama ir apie tarptautinius reikalus. Vis dėlto, nėra taip, kad tų šalių vadovai, juo labiau viešojoje erdvėje, kalbėtų tik apie tai, kas vyksta kitose šalyse, jas kritikuojant ar giriant. Šia prasme Rusija pastaraisiais metais buvo išimtis iš taisyklės.
Paklausius V. Putino ir kitų Kremliaus politikų kalbų, galėjai pagalvoti, kad čia apie savo šalies blogybes kalba Ukrainos vadovas, tiesa, su didele panieka savo šaliai, o žodis Ukraina, atskirų šios valstybės teritorijų ( Krymo, Donbaso) vardas skambėjo gal net dažniau, nei žodis: Rusija. Jau nekalbant apie atskirus Rusijos regionus. Buvo dienų, kai savaitinė Rusijos televizijos kanalo Rosija 24 laida apie Ukrainą kalbėdavo 90 proc. laiko, o tai, kas vyksta Rusijoje, net stichines nelaimes, prisimindavo tik gale.
Ir čia nėra nieko keista. Rusijos informacinės televizijos programos dažnai remiasi nurodymais atėjusiais iš Kremliaus, todėl tas pačias propagandines klišes kartoja visai skirtingų televizijos kanalų laidų vedėjai. ir, jeigu Rusijos šalies vadovas, vietoj to, kad kalbėtų apie savo šalies problemas ir pasiekimus, matė ilgą laiką tik Ukrainą, jos tikras ar tariamas blogybes, aiškino, kokią Konstituciją ta šalis privalo turėti, kaip ekonomiką tvarkyti, kaip organizuoti valstybės darbą, tai darė ir jo šalies televizija.
Tačiau jau kurį laiką Ukrainos temą Rusijos televizijoje pakeitė šnekos apie Siriją ir teroristus. Pastaruoju metu dar ir Turkiją. Kalbėtojai tie patys, o neretai ir paralelės yra dirbtinai spaudžiamos, vertinant įvykius Sirijoje per tai, ką Rusija darė Ukrainoje.
Atseit, kovojo su fašistais. Galima buvo laukti, kad ta pati gaida apie tai, kad Sirijoje rusų kariai kovoja tarsi Antrojo pasaulio karo metais su naciais skambės ir V. Putino metiniame pranešime. Taip ir atsitiko. Bet nė žodžio apie Ukrainą, išskyrus frazę apie naują Rusijos dvasią, susijungus su Krymu. Rusijos viešojoje erdvėje fašistų vietą dabar užėmė islamo teroristai, prieš kuriuos yra raginama, kaip Antrojo pasaulinio karo metais kurti visų šalių aljansą. Ir blogi tie, kas ten yra ne kartu su Rusija. Kliuvo, aišku, ir Turkijai, pagrasinus V. Putino mėgstamu stiliumi bei kieta retorika.
Bet po to netikėtai pereita prie kalbų apie tai, kas vyksta pačioje Rusijoje. Pradėta nuo korupcijos, bet pusė pranešimo skirta ekonominei ir socialinei padėčiai šalyje. Iki šiol V. Putinas, kaip ir kiti Kremliaus politikai šaipėsi iš Vakarų valstybių sankcijų, paskelbtų Rusijai dėl jos agresyvios politikos Ukrainoje ir teigė, kad net krintančios naftos kainos nesuduos smūgio šalies ekonomikai. Ekspertai buvo kitos nuomonės. Rusijos žmonės matė, kaip rublio perkamoji galia nukrito, išaugo infliacija, nedarbas. Verslas net ir stambios bendrovės, išskyrus artimas V.Putinui, negaudamos Vakarų kreditų ir savo šalies paramos, išgyvena sunkius laikus. Ir Rusijos žmonės tai junta.
Tokioje situacijoje kalbėti, kaip anksčiau, apie Ukrainą, Rusijos vadovas negali. Apie terorizmo grėsmę, tikrai taip. Juo labiau, kai viešojoje Rusijos erdvėje, siekiant pateisinti karinius veiksmus Sirijoje, vis dažniau imtas kartoti dabar teiginys, kad islamistus reikia mušti geriau toli už savo valstybės ribų, kad jie negrįžtų į Rusiją.
Bet nuo ekonominių problemų Rusijos vadovas jau negali pabėgti. Ir pakartojo jis metiniame pranešime kai kuriuos teiginius, iš kurių anksčiau Rusijos televizijos laidose šaipytasi, aiškinant, kad kai kas piešia situaciją šalyje juodomis spalvomis.
Apie tai, kad, nors rublio kursas krito, bet yra kritiškai stabilus. Šalis turi finansinių rezervų, bet negali likti ant nulio. Yra laukiančių, jog naftos kursas išaugs, bet taip gali atsitikti ir negreitai, todėl reikia dirbti. Apie tai, kad sankcijų pasekmėje užsienio kompanijų vietą gali užimti nacionalinis verslas, tačiau reikia dirbti, kad tai įvyktų.
Beje, dar prieš keletą savaičių iki V. Putino metinės kalbos Rosija 24 kanalas skelbė, kad nacionalinis Rusijos verslas jau užima Vakarų teiktos produkcijos pozicijas.
V.Putinas taip pat pripažino, kad negrįžta iš užsienio ten Rusijos piliečių laikomas turtas, nepaisant paskelbtos plačios kapitalo amnestijos. Šiuose žodžiuose tik buvo nutylėta, kad kapitalas iš Rusijos vis labiau bėga. Tiek užsienio, tiek ir nacionalinis. O tai milžiniški nuostoliai valstybei, rodančiai pastaruoju metu vis didesnes ambicijas.
Kai Sovietų Sąjungos ekonomikai būdavo blogai, Kremliaus vadovai prabildavo apie žemės ūkį ir pasiūlydavo kokią neįtikėtiną idėją. Dabar tai padarė ir V. Putinas.
Iš pradžių jis pasidžiaugė, kad Rusija vis daugiau žemės ūkio produkcijos gamina ir eksportuoja. Iš tikrųjų, kas buvo Rusijoje, galėjo matyti gausesnį vietos gamintojų maisto produktų asortimentą. Vis dėlto, V.Putinas savo kalboje pridūrė, kad trūksta efektyvių fermerių ūkių ir kyla klausimas, ar šalies žemės ūkyje viskas yra tikrai gerai.
Prezidentas pasiūlė ir idea fixee, vertą Nikitos Chruščiovo ar Leonido Brežnevo: iki 2020 m. pilnai aprūpinti šalies žmones visų kategorijų maisto produktais. Kaip čia neprisiminsi Rusijos televizijos laidų apie tai, kad sūris Mozarella gali būti gaminamas Dagestane, o kokie kiti iš Vakarų šalių vežti produktai irgi kur nors Rusijos platybėse.
Tik tada gali nesuprasti, kodėl, pavyzdžiui, paties Rusijos prezidento spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovo žmona, garsi praeityje čiuožėja Tatjana Navka, nuvykusi su vyru į Vakarus, iš ten velka maišus tų maisto produktų. Juk galėtų apsipirkti ir Dagestane. V. Putinas savo kalboje išreiškė rūpestį ir kai kurias regionais, atkreipdamas ypatingą dėmesį į Tolimuosius Rytus. Štai čia manau, kad ir atsispindėjo vienintelis Rusijos politikos Ukrainoje aidas, išskyrus tą vietą, kai V. Putinas ištarė kartą Krymo vardą.
Rusijos siekis kurti visokias „novorosijas“ Ukrainoje ir „rusų pasaulį“ už Rusijos ribų gali pasirodyti patrauklus Kinijai, steigiant Sibire ar Tolimuosiuose Rytuose „kiniečių pasaulį“. Šios tautybės žmonių ten yra jau daug atvykę, o jei bus aišku, kad Rusija negavo rimtos pamokos už novorosijos kūrimą Ukrainoje, kodėl panašiai nepadaryti ir Kinijai. Ypač, kai yra aišku, kad Maskva iki šiol mažai skyrė dėmesio šiam regionui.
Nors Rusija apie tokią grėsmę nekalba, vienas faktas byloja aiškiau už viską: net šios didžiulės konfrontacijos su Vakarais dienomis, Rusija didžiausią karinį potencialą laiko, vis dėlto, ant sienų su Kinija. Bet to nepakanka. Reikia rūpintis ir šio regiono ekonomine-socialine padėtimi, apie ką buvo užmirštama, kai rūpėjo tik Ukraina.
Yra, matyt, ir dar viena priežastis, kodėl šį kartą buvo prisiminta ekonomika. V.Putinas siekia, kad Rusija būtų laikoma pasaulyje vėl supervalstybe. Tačiau tam nepakanka turėti branduolinį ginklą bei modernizuotą, galingą armiją. Norint būti didžiąja valstybe, reikia turėti ir labai gerai išvystytą ekonomiką. Kaip JAV ar Kinija.
O to Rusijoje nėra. Ir šių dienų Kremliaus vadovas susiduria su panašia dilema, kaip N.Chruščiovas ir L.Brežnevas. Gali kiek nori skelbti, kad esi didelė, galinga valstybė, mojuoti pasauliui branduoliniu ginklu, turėti pajėgią armiją, įsiveržti į kitus regionus, bet, jei karinė politika nualins tavo šalies ekonomiką, iš visų ambicijų liks tik šnipštas.
