Jau ne pirmame interviu bandau terorizmą paaiškinti kaip politinę, o ne religinę ar kultūrinę sąvoką. Turime apsibrėžti, kad šiuolaikinis terorizmas yra politinis reiškinys, priklauso nuo politinių, socialinių ir ekonominių aplinkybių. Islamo religija yra instrumentalizuojama ir pritaikoma selektyviai.
Terorizmas tiesiogiai paliečia ir pačius musulmonus, jų gyvenamas šalis. Matome situaciją Irake ir Sirijoje, regione, kuriame įsikūrė „Islamo valstybė“: dėl islamo yra griaunamas archeologijos paveldas, vykdomos viešos egzekucijos musulmonams, kurie nepritaria „Islamo valstybės“ deklaruojamai ideologijai, į nelaisvę paimamos jazidų religinių mažumų merginos ir moterys.
– Bet kodėl pastaruoju metu terorizmas siejamas su musulmonais?
– Todėl, kad pastarieji teroro išpuoliai buvo vykdomi musulmonų ir dėl islamo. Šiame regione atsiradus politiniam vakuumui ir socialiniam nestabilumui, iškilo politinės grupuotės, kurios agresyviai bando atkurti valstybingumą pagal jų įsivaizduojamą modelį.
– Kokia pačių musulmonų reakcija viešojoje erdvėje į teroro aktus?
– Norėčiau sugretinti du įvykius: šių metų sausio mėnesį vykusį išpuolį prieš „Charlie Hebdo“ redakciją ir teroro išpuolį lapkričio 13 dieną. Paskaičius musulmonų forumus internete galima pastebėti, kad dauguma musulmonų pirmuoju atveju jeigu ir nepateisina šio akto, bet kaltina redakciją: šiomis karikatūromis buvo įžeistas visas islamo pasaulis, visų musulmonų orumas.
Vakaruose taip pat turėjome diskusijų, ką gali reikšti žodžio laisvė ir kiek jos gali būti, jeigu kalbama apie religinius simbolius. Šaipytis galima iš savęs, bet ne iš kitų. Žodžio laisvė turi baigtis ten, kur pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Tada bent buvo galima paaiškinti priežastis.
Į Paryžiaus įvykius lapkričio mėnesį musulmonai reaguoja jau visai kitaip, šiuo atveju jaučiamas atsiribojimas, jie to tikrai nepateisina ir smerkia.
Musulmonai taip pat yra pavargę nuo karo ir teroro. Vien tik ekonominės priežastys nelemtų tokios emigracijos bangos.
– Kodėl mums sunku suprasti musulmonų elgesį ir reakciją?
– Musulmonai išpažįsta savo religiją labai giliai, tai neatsiejama jų kultūros, pasaulėžiūros dalis. Islamas – tai gyvenimo būdas, kai šarija reguliuoja musulmono gyvenimą visose srityse: nuo individualaus dievobaimingumo ir higienos iki tarptautinių santykių.
Tai, ką aš pavadinčiau ortopraksija. Iš eurocentristinės perspektyvos, kai mūsų kultūroje religija prarado savo vaidmenį ir labiau kalbame apie etinių vertybių internalizaciją, mums sunku tai įvertinti.
– Gal Europa tiesiog nesugebėjo integruoti musulmonų?
– Manyčiau, kad musulmonui apskritai sunku integruotis į Vakarų bendruomenę. Integracija gali būti įvairi. Iš pradžių reikėtų aiškesnio apibrėžimo, kokios integracijos siekiame.
Įdomu, kad kai prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo megztis glaudesni santykiai su Europa ir musulmonų viešnagė Europos šalyse tapo neišvengiama, pačioje islamo bendruomenėje teisininkai ir teologai svarstė, ar musulmonas gali vykti gyventi į svetimas, nemusulmoniškas šalis.
Dominuojanti nuomonė buvo tokia, kad tai neįmanoma, nes tose šalyse negalės deramai atlikti privalomų religinių apeigų, pavyzdžiui, ten nėra mečečių, o Vakarų visuomeninis gyvenimas yra amoralus ir visiškai nesuderinamas su islamo vertybėmis.
Diskusijos apie musulmonų integraciją Europoje vyksta dešimtmečius, vienaip ar kitaip bandoma išspręsti musulmonų bendruomenių getoizacijos ir susidariusios socialinės nelygybės problemas. Dažnai tenka girdėti tokią frazę: integracija neįvyko, nes vieni nenorėjo priimti, o kiti nenorėjo integruotis.
Neseniai mačiau vokiečių dokumentinį filmą, kuriame žurnalistė, kalbindama trečios kartos Vokietijoje gyvenančius musulmonus jaunuolius, klausė apie jų seserų pasirinkimo teisę, pavyzdžiui, nešioti skarą ar lankytis diskotekose. Jaunuoliai pabrėždavo vyro, kaip šeimos galvos, viršenybę ir autoritetą, kai sesuo pirmiausia turi atsiklausti vyriškosios lyties šeimos atstovo.
Į žurnalistės klausimą, o kaipgi su šios šalies konstitucija ir jų kaip, Vokietijos piliečių, pareiga vadovautis šios šalies konstitucijos vertybėmis, atsakymas buvo vienareikšmiškas. Jų religijos ir papročių vertybės yra viršesnės už bet kokią konstituciją.
Manau, kad būtent šis klausimas, moters ir vyro santykis, ir yra pagrindinis nesutarimo objektas kalbant apie integraciją. Kiek musulmonų Europoje iš tiesų galima laikyti įsiintegravusiais, sunku pasakyti, statistiškai tai apčiuopti neįmanoma.
– Gal tai Europos praeities klaidos? Ar įmanoma kaip nors rasti sprendimą?
– Reikia pripažinti, kad Vakarai turi savo ekonominių ir politinių interesų šiuose regionuose. Pradedama reguliuoti vietines valstybių struktūras, aiškinama, kaip derėtų elgtis. Musulmonų pasaulyje susiformavo didelis pasipriešinimas ne tik politiniam imperializmui, bet ir kultūriniam.
Galima kelti klausimą, ar musulmonų visuomenei reikalingos reformos ir ar įmanoma islamą reformuoti. Tik šis klausimas nebus išspręstas tol, kol patys musulmonai nenuspręs, ar jiems jų reikia ir kokių. Mūsų vakarietiškų vertybių kišimas į jų kultūrą nepakeis nieko, atsiranda tik apologetika ir priešiškumas. Musulmonų visuomenėje reformistinis judėjimas nėra gausus.
Mokslo pasaulyje galima paminėti Mohammedą Arkouną (1928–2010), vieną iš nedaugelio mąstytojų, kuris reikalavo kritinio požiūrio į islamo fundamentus, Koraną ir suną. Tai naujos šių šaltinių interpretacijos jų istoriniame kontekste, jis pasisakė prieš šių šaltinių politizavimą. Deja, pastaruosius 50 metų dažniausiai užgožia radikalios idėjos.
– Gal islamo bažnyčios galvos gali padėti?
– Islamas neturi hierarchijos, vienos galvos, kaip Katalikų bažnyčia. Tokią funkciją kažkiek galima suteikti Kairo Al Azharo universitetui, kaip autoritetui. Jis gali išleisti fatvas – religinio pobūdžio rekomendacijas, bet tai nėra įstatymai. Islame jokio autoriteto nuomonė nėra privaloma. Kiekvieno asmeninis reikalas, kokią kryptį pasirinkti. Kiekvienoje mečetėje visada gali atsirasti imamas su radikalesnėmis idėjomis, turintis daugiau charizmos, ir surinkti sekėjų.
– Kodėl islamas tapo toks radikalus? Ko reikia tikėtis ir kaip elgtis Europai?
– Reikia pasakyti, kad reislamizacija yra modernizmo reiškinys. Viduramžiais islamas buvo daug liberalesnis, atviresnis ir nuosaikesnis. Kodėl taip atsitiko, sunku pasakyti. Yra įvairių bandymų tai paaiškinti. Vieną būtų galima sieti su Napoleono įsiveržimu į Egiptą 1798 m.
Musulmonai staiga suvokė savo dvasinį ir kultūrinį nepakankamumą europietiškosios kultūros atžvilgiu. Tikslieji mokslai ir technologijos Europoje tuo metu buvo kur kas pranašesni nei islamo pasaulyje. Kita vertus, nepamirškime to, kad mokslinis islamo pasaulis turėjo įtakos viduramžių Europai. Galime savęs pasiklausti, ar be musulmoniškųjų Rytų turėtume europietiškąjį Renesansą.
Musulmonai, suvokę tokį atotrūkį, patyrė šoką, kuris sukėlė identiteto krizę. Nepaprastai didelę reikšmę turėjo savo politinio bejėgiškumo suvokimas, kai musulmonai nesugebėjo pasipriešinti kolonializmui. Pradedama ieškoti priežasčių, atsakymų. Vienas iš jų – mes nukrypome nuo Dievo kelio, o kad atgautume prarastą šlovę, turime sugrįžti prie islamo pamatų.
Akivaizdus islamo kultūros atsilikimas nuo vakarietiškos buvo traktuojamas kaip Dievo bausmė. Galima paminėti vieną labai praktinį pavyzdį – literatūrinio žanro, vadinamo „kitab al-arbain“ – keturiasdešimties chadisų knyga, atgimimą. Toks parankinis katekizmas, tarkime, apie maldą, kai kiekvienas musulmonas, turėdamas jį namuose, žinojo, kaip jam reikėtų teisingai atlikti maldą, iki viduramžių buvo labai populiarus, o jau XVI a. prarado savo reikšmę.
Bet į islamo pasaulį atėjus Europai, jis vėl išpopuliarėjo, seniai užmiršti autoriai pradėti perleisti dideliais tiražais.
