Atšaukus sankcijas Kremlius pavaldiniams galėtų šaukti apie triuškinamą ir lemiamą pergalę prieš Vakarus ir Ukrainą. Tuo metu tikrovėje vargu ar kas pasikeistų į gera – šalies ekonomika toliau čiuožtų nuožulniąja plokštuma, gal tik šiek tiek lėčiau.
Juk jokių socialinių ar ekonominių reformų nėra ir nebus – jokia diktatūra iš principo nėra suderinama su tokiu dalyku kaip reformos. Plius visuotinė korupcija nuo viršūnėlių iki šaknelių bei neslūgstanti kapitalo ir žmogiškųjų resursų emigracija. Plius žemumose ilgam įsitvirtinusios naftos kainos.
Ir, žinoma, karas. Juk dabar tik karas režimui lieka pagrindinis ir iš esmės vienintelis įrankis, padedantis ginti savo pozicijas tarptautinėje erdvėje ir, svarbiausia, išlaikyti savo visuomenės kontrolę.
Tad, galima sakyti, dabartinis Rusijos režimas įžengė į tokią savo gyvenimo stadiją, kai jam nuolatos reikės kokio nors karo.
Todėl pirmiausia toliau tęsis karas Ukrainoje. Greičiausiai tokiu režimu, kokį matome dabar, – kasdieniai apšaudymai ir susirėmimai kone per visą fronto liniją, vis pareikalaujantys naujo kraujo.
Neatmestina, kad bus imamasi ir didesnio puolimo kokia nors strategiškai svarbia kryptimi, ir net naujo karo. Ugnies suintensyvėjimas tiesiogiai priklausys nuo Rusijos valdžios išskaičiavimų. Reikės paspausti ir pagąsdinti Vakarus bei Ukrainą – šaudys. Bus naudingiau, kad fronte būtų ramiau, – nešaudys.
Apskritai dabartinė Rusijos diktatūra niekuomet nepaliks Ukrainos. Štai kodėl ir Minsko „paliaubos“ bei „susitarimai“ – tik laikinas ir iš esmės tuščias dalykas, kuris vis dar egzistuoja popieriuje tik todėl, kad nei Rusijai, nei Ukrainai, nei, aišku, Vakarams, kol kas nenaudinga konstatuoti, jog jie mirė.
O kas iš esmės pasikeistų, net jei tie „susitarimai“ ir būtų „įgyvendinti“ – Kijevas pripažintų „liaudies respublikas“ ir leistų ten surengti neva rinkimus? Juk Rusijos mėginimai pasiekti savo svarbiausią tikslą – suplėšyti ir sunaikinti Ukrainą – tik dar labiau suintensyvėtų.
Tad aklavietė Ukrainoje bus ir toliau.
Nauja aklavietė, į kurią Kremlius įpuolė prieš kelis mėnesius, – Sirija. Buvo iš anksto akivaizdu, kad Rusija neturi tiek politinių bei karinių išteklių, kad sutriuškintų „Islamo valstybę“ ir jos gausią giminę, tačiau jai vargu ar to ir reikėjo. Kaip tik, regis, svarbiausia ir buvo tiesiog įlįsti, užsitikrinti sau vietą prie ten ilgiems metams užvirusios kruvinos globalinės košės. Žinoma, svarbus buvo ir dar vienas propagandinis vidaus vartojimo resursas.
Ar prireiks dar vieno fronto? Gal tai bus jau atviro karo su Vakarais ir NATO frontas?
Nors grasinimai branduoliniais ginklais Vakarams jau nuskamba iš pačių Kremliaus viršūnių, pastarasis scenarijus – toks pat mažai tikėtinas kaip ir anksčiau. Greičiau Rusijos režimas sukels kokį naują pusiau atvirą karą Gruzijoje, Moldovoje ar, pavyzdžiui, Balkanuose, tačiau stačia galva į tikrą savižudybę nepuls. Tačiau, žinoma, būtina pabrėžti – bent kol kas.
Svarbiausia – ar absoliuti dauguma pačios Rusijos visuomenės ir toliau entuziastingai gulės po valdžios kojomis, o ta valdžia bus vieninga. Kol kas atrodo, kad jokių rimtų pavojų Kremliui nei iš apačios, nei iš viršaus neverta bijoti. Ypač – iš apačios.
Rusijos visuomenė – pavergta savo valdžios, baili, apatiška ir subyrėjusi, o jokių ženklų ar veiksnių, kurie tai pakeistų, nematyti. Greičiau jau verta tikėtis rūmų perversmo, tačiau ir jis pačios valstybės ir jos diktatūrinės prigimties nepakeistų.
Vis dėlto tokia padėtis bus tik metus kitus. Juk sprogstamoji jėga vis vien kaupsis, tad kada ją detonuos pats režimas ar koks nors stiprus užsienio sukrėtimas – pavyzdžiui, karinis, tik laiko klausimas. Ir, žinoma, pralieto kraujo klausimas.
