Maždaug prieš šešis dešimtmečius mažuosius italus ugdančiose švietimo įstaigose Kalėdos rūpesčių nekeldavo.
Mokiniai nepuošė eglučių, nepiešė raudonai apsirengusių baltabarzdžių Kalėdų Senelių ir negiedojo Kalėdų giesmių.
Geriausiu atveju mažamečiai padėdavo tėvams namuose įrengti Jėzaus gimimą vaizduojančią prakartėlę. Šios tradicijos italų šeimos šventai laikosi jau gerą šimtmetį.
Tačiau, po Antrojo pasaulinio karo po šalį pasklidus televizijai, kitur Europoje ir už Atlanto populiarios Kalėdų tradicijos paplito ir Italijoje.
Vietoj Kalėdų – žiemos šventė
Kiekvienuose namuose, parduotuvių vitrinose, miestų aikštėse ir mokyklose iškilo blizgučiais ir lemputėmis padabintos žaliaskarės, prie kurių religinga tauta įrengė ir prakartėles.
O kiekvienoje paauglystės nesulaukusius italus ugdančioje institucijoje ėmė aidėti kalėdinės gaidos.
Tada – vėl nauji pokyčiai. Vis daugiau katalikybės lopšio gyventojų ėmė viešai skelbtis esą netikintys. Be to, į šalį ėmė plūsti kitų religijų, rasių ir tradicijų atstovai, jų moterys gimdė kur kas aktyviau nei italės.
Nors šalies teritorijoje gimusios užsieniečių atžalos Italijos pilietybės automatiškai negauna, jos gali naudotis visomis pagrindinėmis piliečių teisėmis. Pavyzdžiui, gauti privalomąjį švietimą, gyventi pagal savo tradicijas ir reikalauti, kad aplinkiniai jas gerbtų.
Ilgus metus visi gyveno taikiai ir draugiškai. Tačiau, mažumoms nepaliaujamai augant, tolerantiškas sugyvenimas pakibo ant plauko.
Tipišku Italijos visuomenės evoliucijos ir Kalėdų tradicijų konflikto pavyzdžiu tapo nedidukas Rocano miestelis Milano pašonėje.
Jei tikėtume pernai savivaldybės pateikta statistika, per dešimt metų gyventojų skaičius čia išaugo 10 proc. ir pasiekė 42,5 tūkst. Tačiau visi naujakuriai – užsieniečiai, daugiausia iš Afrikos ir Rumunijos, jie dabar sudaro beveik 11 proc. Rocano bendruomenės.
Be to, ir mokyklų klasėse itališkai namie kalbančių bei Kalėdas švenčiančių vaikų skaičius ėmė akivaizdžiai tirpti.
Todėl miestelio pradinės mokyklos direktorius Marco Parma nusprendė, kad atėjo laikas atsižvelgti į socialines permainas.
„Šiemet kalėdinio koncerto prieš atostogas nebus. Atsižvelgiant į mokyklą lankančių vaikų įvairovę ir gerbiant visų tradicijas, žiemos šventės koncertas vyks sausio pabaigoje“, – tokį skelbimą M.Parma pakabino prie įėjimo į mokyklą.
Geriau jau jis to nebūtų daręs.
Šautuvą pakeitė prakartėlė
Nebus kalėdinio koncerto? Jokių Kalėdų dainų? Žiemos šventė?
Kuo daugiau vaikus į mokyklą atvedusių italų skaitė direktoriaus parašu padabintą skelbimą, tuo labiau kaito atmosfera. Ir įkaito tiek, kad ant M.Parmos galvos pasipylė precedento neturinti protestų lavina.
Pirmiausia jį užsipuolė kelios motinos, paskui visas tėvų komitetas, o per kelias dienas nepasitenkinimas peržengė miestelio ribas ir virto nacionaliniu skandalu. Piktinosi visa Italija, politikai, vyskupai.
Aršiausiai ginti Kalėdų stojo garsiai apie šeimos vertybes trimituojanti sekso skandalais išgarsėjusio Silvio Berlusconi vadovaujama partija „Pirmyn, Italija“ („Forza Italia“).
Keli partijos atstovai, tarp jų ir buvusi švietimo ministrė Mariastella Gelmini, priešais mokyklos vartus ne tik triukšmingai reiškė protestą per garsiakalbius, bet ir iš širdies traukė Kalėdų dainas.
Vis dėlto pompastiškiausiai tulžį liejo radikalių dešiniųjų partijos „Šiaurės lyga“ lyderis Matteo Salvini.
„Aš bijau ne teroristų, o tų, kurie mano, kad ištrinti Kalėdas yra teisingas sprendimas, – pareiškė M.Salvini. – Kalėdos yra graži šventė, ypač vaikams. Nešvęsti Kalėdų yra beprotiška. Čia yra painiojamos integracijos ir mūsų praeities sampratos.“
Politikas, kuris ne kartą ragino iš Afrikos plūstančius migrantus nuo Italijos krantų vaikyti šautuvais, piktinosi: „Apie kokį atvykėlių priėmimą kalbame, jei nesididžiuojame savo šaknimis ir istorija?“
„Tikiuosi, kad visi tėvai savo vaikams paaiškins, kad sugyventi visiems kartu yra gražu, tačiau gruodžio 25-oji yra ir išlieka Kalėdų šventė. Esu įsitikinęs, kad ir kitų religijų vaikams patiktų švęsti Kalėdas“, – pridūrė šįkart ne šautuvu, bet prakartėle mosavęs M.Salvini.
Pasiekė net vyriausybės ausis
Į diskusijų viesulą įsisuko ir Kalėdų kaltininko tarpininkai žemėje. Italijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius monsinjoras Nunzio Galantino pareiškė, kad Kalėdų esmė yra gailestingumas ir priėmimas.
„Tad leiskite man tiesiai šviesiai pasakyti, kad sprendimas panaikinti Kalėdas ar juokingai suniekinti dėl pagarbos kitoms tradicijoms ir religiniams įsitikinimams yra pretenzingas ir liūdnai ideologiškas“, – katalikiškame žurnale „Vita Pastorale“ piktinosi monsinjoras.
Pirmuosiuose šalies dienraščių puslapiuose ir diskusijų laidose kunkuliavusi istorija nepraslydo ir pro vyriausybės bei jai vadovaujančio premjero Matteo Renzi ausis.
„Kalėdos yra daug svarbiau nei provokacijų ieškantis mokyklos direktorius, – pareiškė premjeras, kurio žmona Agnese Landini dėl pirmosios ponios vaidmens paliko mokytojos darbą. – Jei jis šitaip bandė paskatinti integraciją ir sugyvenimą, manau, smarkiai suklydo.“
Tuo metu vidaus reikalų ministras Angelino Alfano pareiškė, kad italų krikščioniška tapatybė turi būti ne anuliuojama neva siekiant dialogo, bet, atvirkščiai, dar aktyviau ginama.
A.Alfano paragino visose šalies prefektūrose ne tik papuošti Kalėdų eglutę, bet ir būtinai įrengti prakartėlę.
Paauklėjo žurnalistus
Puolimo neapsikentęs mokyklos direktorius paviešino laišką, kuriame kratėsi atsakomybės ir apkaltino žiniasklaidą.
„Tiems, kurie pritraukė žiniasklaidos dėmesį, galėčiau būti netgi dėkingas, jei tik būčiau to nusipelnęs, – mokyklos interneto svetainėje publikuotą laišką pradėjo kuklia asmenybe pasivadinęs direktorius. – Tačiau visa ši audra paremta iškraipytomis, neteisingomis žiniomis.
Aš nenukėliau ir nepanaikinau jokio kalėdinio koncerto bei kitų mokytojų komiteto numatytų renginių. Visi sprendimai priimti ne mano vieno iniciatyva, bet kartu su visu mokytojų kolektyvu.“
M.Parma pridūrė, kad vienintelis dalykas, kuriam jis nepritarė, – dviejų motinų pageidavimas per pietų pertraukas mokyti vaikus Kalėdų giesmių.
Tačiau kelių eilučių paaiškinimo polemikai sustabdyti nebepakako ir aistras sukėlęs mokyklos vadovas pareiškė, kad geriau jau pasitrauks į šalį, nei stovės lyg taikinys atvirame lauke.
Kas kaltas ir ar kaltas, nusprendė išsiaiškinti Švietimo ministerija, į Rocano mokyklą nusiuntusi inspektorius. O pastarieji, apklausę direktorių ir mokytojus, konstatavo, kad M.Parma nepažeidė jokių taisyklių, todėl atsistatydinti neprivalo.
Tokio nutarimo paskatinta Italijos švietimo ministrė Stefania Giannini nutarė paauklėti ne mokyklos vadovą, o žiniasklaidą.
„Turiu pagrindo raginti visuomenės informavimo priemonių darbuotojus įvykius nušviesti objektyviau“, – italų žurnalistams papriekaištavo lingvistikos profesore Parmos universitete anksčiau dirbusi ministrė.
Ką daryti su Kalėdomis?
Kad istorija buvo pernelyg išpūsta, pritarė ne vienas į diskusijas televizijoje, radijuje ir spaudoje įsitraukęs asmuo.
Tačiau, kaip teigė sociologai, akivaizdu, kad Kalėdų tema margaspalvėje Italijos visuomenėje labai aktuali. O dilema dėl kalėdinių koncertų ir ypač religinių šventės simbolių galvos skausmą kelia ne tik Rocano mokyklos direktoriui.
Puošti eglutę ar ne? Įrengti prakartėlę, o gal geriau ne?
Traukti visu balsu giesmes apie Jėzų, o gal ne? Švęsti Kalėdas, o gal žiemos šventę?
Tokie ir panašūs klausimai pastaraisiais metais jau įpusėjus rudeniui pradeda kirbėti švietimo institucijų vadovų galvose ir ramybės neduoda tol, kol Kalėdos galiausiai praeina.
Nacionalinis Italijos statistikos institutas „Istat“ apskaičiavo, kad šalies mokyklose užsieniečiai sudaro 9 proc. mokinių. Tačiau kai kuriose vietovėse svetimšalių skaičius perkopia ir 50 proc.
Kadangi jokios rašytinės taisyklės neegzistuoja, tokių mokyklų vadovai improvizuoja stengdamiesi rasti religinių ir kultūrinių jausmų nežeidžiantį kompromisą. Kartais improvizacija pasiseka, kartais, kaip nutiko M.Parmai, nelabai.
Dažniausiai mokyklose, kuriose dominuoja italų vaikai, apie Jėzaus gimimą pasakojanti prakartėlė puikuojasi garbingoje ir matomoje vietoje. Bet kuo kitataučių, ypač išpažįstančių kitą religiją, skaičius didesnis, tuo prakartėlė mažesnė, atokiau nukišta. Galiausiai jos visai nelieka.
Taip nutiko Lukos miesto Toskanos regione vaikų darželyje.
Dėl pagarbos įstaigą lankantiems nekrikščionių vaikams buvo atsisakyta ne tik prakartėlės, bet ir Kalėdų eglutės.
Vis dėlto sužinojęs apie Kalėdų simbolių panaikinimą meras taip įsiuto, kad išleido specialų įsaką, įpareigojantį visas miesto valstybines ugdymo įstaigas papuošti eglutę ir būtinai įrengti prakartėlę.
Islamui šventė netrukdo
Ne vienoje mokykloje, ypač didmiesčiuose ir pramoniniuose šiauriniuose regionuose, Kalėdų minėjimas vis dažniau nusimeta religinį apdarą ir apsigaubia pasaulietiškomis spalvomis.
Antai vienoje Romos mokykloje trečdalis mokinių – iš musulmonų šeimų, todėl čia greta žybsinčios Kalėdų eglutės nuspręsta švęsti ne Jėzaus gimimo, o antirasizmo šventę.
Tuo metu Veneto regione Italijos šiaurėje, Vičencoje, Kalėdų giesmės pinasi su afrikiečių ir arabų tradicinėmis dainomis.
„Tai, kas šiandien vyksta Italijos mokyklose, yra stebuklas“, – dienraštyje „La Repubblica“ pareiškė mokytoja ir rašytoja Maria Pia Veladiano.
Jos teigimu, dabar šalies mokyklose yra tokia socialinių situacijų, tautų, rasių, kultūrų ir religijų įvairovė, kokios Italija dar nematė. O šaunuoliai mokytojai, tokioms situacijoms visai nesiruošę, vis tiek sugeba suvaldyti margą laivą audringuose vandenyse.
„Nepaisant nuolatinio finansinių ir žmogiškųjų išteklių karpymo, mokykla sugeba išlikti vienintele sugyvenimo laboratorija, saugančia visuomenę nuo sprogimo“, – įsitikinusi mokytoja.
Šioje Kalėdų panaikinimo istorijoje kurioziška tai, kad Rocano miestelyje gyvenantys ir į M.Parmos vadovaujamą mokyklą vaikus leidžiantys musulmonai teigia niekada nė puse žodžio nereiškę nepasitenkinimo dėl Kalėdų. Atvirkščiai.
„Drausti Kalėdų giesmes mokykloje yra klaida“, – dienraščiui „La Stampa“ teigė Lacijaus regiono islamiškų asociacijų koordinatorius Rifatas Aripenas.
Bangladeše gimęs vyras pabrėžė: nors jo gimtinėje 90 proc. gyventojų yra musulmonai, gruodžio 25-oji yra nacionalinė šventė.
„Islamas gerbia tiek žydus, tiek krikščionis ir neturi jokių ketinimų drausti kitų religijų tradicines šventes. Kiekvienas privalo saugoti savo šaknis“, – italus pamokė R.Aripenas.
